Nematomos trajektorijos

Filmo geografiją pratęsia vaizdai iš Albanijos ir Juodkalnijos, buvusio KGB pastato Vilniuje ar Mažvydo bibliotekos, kurioje saugomos rašytojo knygos – kelių Venclovos sakinių užtenka, kad suprastum, koks unikalus jo rinkinys. Filmas grūste prigrūstas informacijos, deja, kartais nieko nesakančios lietuvių žiūrovams. Pavyzdžiui, publicistės Barbaros Toruńczyk nuotrauka ar slapta nufilmuoti Boriso Pasternako laidotuvių kadrai leidžia spėti, kad filmas skirtas ne tik vietinei auditorijai. „Dekadento Nr. 2419“ sumanymas gražus ir metaforiškas – parodyti poetą kaip šių dienų Odisėją, svarbiausius jo gyvenimo kelionės etapus, nors filme ilgainiui pradeda dominuoti požiūris į Venclovą kaip į naujosios lietuvių istorijos veikėją. Kita vertus, Snyderis bene tiksliausiai suformuluoja, kad svarbiausias Venclovos „pavidalas“ yra rašytojas. „Dekadentas Nr. 2419“ prisodrintas vaizdų ir kartais net labai asmeniškų prisiminimų, kad ir tie apie Venclovos santykius su tėvu – rašytoju ir sovietų funkcionieriumi, ar pažintį su Tatjana. Akivaizdu, kad Venclovos gyvenimas gali tapti ne vieno ir ne tik dokumentinio filmo tema.

Svetimi prisiminimai žadina savus. Pasibaigus filmui, pradėjau jį pildyti savais, nes Tomas Venclova – ir mano vaikystės personažas. Tėvai bičiuliavosi su gydytoja Aleksandra Krikščiūniene, kuri bendravo su poeto mama dar nuo tarpukario laikų, todėl pasakojimai apie tarp knygų išaugusį Tomuką mūsų namuose skambėdavo dažnai. Kartą net nusipelniau komplimento, esą skaitau tiek pat daug kaip jis. Iki šiol saugau vaiko fantaziją žadinusias Venclovos knygas „Raketos, planetos ir mes“ (1962) ir „Golemas, arba Dirbtinis žmogus“ (1965), bet svarbiausia, žinoma, buvo „Kalbos ženklas“ – plonytė eilėraščių rinktinė, pasirodžiusi 1972-aisiais. Ją jau studentė nešiojausi rankinėje ir, pro auditorijos langą pamačiusi Vilniaus universiteto kiemu einantį poetą, pasiryžau paprašyti autografo. Buvo šaltas, dar visai žiemiškas rytas, todėl tušinuką reikėjo gerokai paspausti, kad jis rašytų. Bet vis dar galima perskaityti minimalistišką: „Živilei Pipinytei aut. 72 III 11 Vilnius“. Tai vienintelis, kaip dabar pasakytų, „gyvas“ susitikimas su poetu, bet jo įtaka iki šiol milžiniška, ir, manau, ne tik man, bet ir visai kartai, kuri nenorėjo susitaikyti su tuo, ką siūlė tuometinė sovietų ar lietuvių kultūra. Būdamas tikras inteligentas ir švietėjas Venclova visaip plėtė tėvynainių akiratį. Jo vertimai, tekstai „Nemune“ ne tik man padėjo atrasti ne vieną poetą ar rašytoją – Osipą Mandelštamą, Paulį Celaną, Nelly Sachs ir daug kitų iki tol negirdėtų vardų. Jo versti Jameso Joyce’o „Uliso“ fragmentai, išspausdinti „Pergalėje“, ir dabar atrodo idealūs.

Labai svarbus ir formuojantis buvo Venclovos – miesto kultūros žmogaus – požiūris į lietuviškumą, nes ir anksčiau, ir, deja, iki šiol pas mus dominuoja kaimiškosios lietuvių kultūros garbinimas, o kartu su juo ir visos tos tariamo „liaudies meno“ apraiškos šiuolaikinėje kultūroje bei mene. Venclova buvo geras priešnuodis ir tada, ir dabar. Pamenu, net Justino Marcinkevičiaus knygos „Pušis, kuri juokėsi“ (1961) neigiamas personažas, kurio prototipu tapo Tomas Venclova, visai nesukėlė neigiamų emocijų, greičiau atvirkščiai – norą su juo tapatintis. Rašytojo nuomonė iki šiol svarbi, ar tai būtų tekstas apie Juozo Baltušio dienoraščius, ar pasisakymas skaudžiais Lietuvos istorijos klausimais.

Keistas dalykas, bet „Dekadentas Nr. 2419“ padėjo suprasti, koks svarbus gali būti tas nematomas didelės asmenybės prisilietimas, sugebantis kreipti, formuoti tavo gyvenimo vagą. Kūrėjai juk dažniausiai nežino, kaip jų knygos, filmai ar pilietiniai gestai veikia skaitytojus, žiūrovus ar klausytojus, kaip skatina juos keistis, ieškoti naujų kelių ir žmonių. Kaip gali tapti svarbiu gyvenimo postūmiu ar posūkiu. Šios trajektorijos dažniausiai ir lieka nematomos, bet jos gali susikirsti žiūrint filmą, kuriame poetas sėdi ant jūros kranto ir stebi bangas. Visai kaip eilėraštyje: „Nebežinau, kas mūsų prisiliečia – / Gal būt, tik oras, po sniegu sudygęs, / Šį vakarą pramokęs mintinai / Netobulo ir aukšto mūsų mokslo.“