Vaizdas pro langą

Kultūros vartojimas gana didelei mūsų visuomenės daliai jau yra prestižo reikalas. Praėjusį rudenį lenkų „Newsweek“ aprašė sociologinį tyrimą apie tai, kas asocijuojasi su prestižiniu vartojimu. Buvo apklausiami žmonės, nepretenduojantys į brangiausius automobilius, brangakmenius ar vilas egzotiškuose pasaulio kampeliuose, bet priklausantys per kelis politinės ir socialinės transformacijos dešimtmečius susiformavusiai vis dar gana sąlygiškai vidurinei klasei. Svarbiausiu produktu šioje apklausoje tapo elektrinis cargo dviratis – brangus, bet ekologiškas ir galintis jo savininkui padėti atlikti įvairias visuomenei naudingas funkcijas. Sąrašo viršuje atsidūrė ir dalyvavimas kulinariniuose kursuose bei kino festivaliuose.

Toks įspūdis, kad Lietuvoje dabar kasdien kur nors vyksta festivalis – teatro, muzikos, kulinarijos, etnografijos... ir, žinoma, kino. Pastaraisiais metais kino festivaliai tapo reikšminga ir stipria institucija. Anksčiau tik rengę svarbių filmų peržiūras ir susitikimus su kūrėjais, dauguma dabar tapo filmų platintojais, diskusijų ir edukacijos (deja, ne kino kultūros) platformomis. Festivalių programos apima šimtus filmų, todėl giriamasi ne jų kokybe, kurios tokioje gausoje ir negali būti, bet lankomumu, o žiūrovų skaičius kasmet turi mušti ankstesnių metų rekordus. Žiūrovų prizai laikomi svarbiais, nors paprastai atitenka filmams, liudijantiems vidutinio žiūrovo skonį ir tai, kaip pastarasis suvokia jau minėtą aktualumą. Pas mus prigijo ir Vakaruose dar palyginti nauja tendencija – iš naujo išleisti į ekranus prieš kelis dešimtmečius rodytus ir kultiniais tapusius filmus, rengti ne tik festivalines retrospektyvas, bet ir ankstesnių metų kinui skirtus renginius, kad ir seansus „po žvaigždėmis“ kažkodėl prestižiniu laikomame akmeniniame Valdovų rūmų kiemelyje. Matyt, tai jau prestižas kvadratu – seni filmai ir senovės imitacija Gedimino kalno papėdėje. „Kino pavasaris“ rodo klasikinius filmus Operos ir baleto teatre. Kita vertus, gal toks senų filmų sugrįžimas liudija, kad kažkas negerai su šiuolaikiniu kinu? Gal verta pasvarstyti, kokių funkcijų jis nebesugeba atlikti? Ko nemoka suformuluoti? Į kokius klausimus nesugeba atsakyti?

Festivaliai vis gausesni, bet jų koncepcijos per pastaruosius metus supanašėjo – kiekvienas rodo vis daugiau filmų, pasiekia vis daugiau miestų ir netradicinių erdvių, jų rinkodara ir sklaida beveik nesiskiria, tad bijau, kad netrukus kino renginių vartotojai pasiges ko nors naujo, neįprasto, labiau elitinio ir prestižinio. Kas bus tada? Ar teks grįžti prie kameriškesnių formų ir tikrai ypatingų filmų? Ar iškeisti kiną į reginius, kuriuos pasiūlys dirbtinis intelektas? Gal festivalius pradės rengti ne tik kuratoriai ir kuratorės, bet ir skirtingų profesinių, etninių ir kitokių grupių deleguoti atstovai? Galiu įsivaizduoti kad ir virėjos Beatos kulinarinių filmų festivalį, ką jau kalbėti apie atgaivintus sovietmečiu madingus sportinių filmų festivalius. Ko gero, pranešimo, kad vyksta filmų apie krepšinį ar plaukimą festivalis, dažnas lietuvis net nesuprastų kaip pikto kritikės pokšto. Kita vertus, anksčiau populiarūs įvairių šalių kultūros institutų rengti nacionalinio kino festivaliai, regis, išsisėmė arba tapo didesnių dalimi.

Ko gero, abejotina ateitis negresia muziejams, tarp jų ir nacionalinėms filmotekoms (pastarosios Lietuvoje iki šiol nėra). Šios kultūros įstaigos kaupia meno kūrinius, juos klasifikuoja, saugo, atėjusiems jų pasižiūrėti atskleidžia turtingą kontekstą ar kelis atminties sluoksnius ir tampa retų susitikimų (ne tik su menu ar istorija) vieta. Interviu „Gazeta Wyborcza“ (2023 m. gegužės 5 d.) profesorė Poprzęcka sakė, kad mėgsta stebėti žmones muziejuose ir prekybos centruose: „Abiejose vietose mano dėmesį prikausto jų „privaloma“ publika – dvi pensininkės. Viena eina lėtai, kita yra guvesnė. (...) Jos ateina, kai būna pigiau arba dykai, kai vyksta išpardavimas. Ateina išgerti kavos, pasižiūrėti į žmones. Arba lėtai slenka nuo paveikslo iki paveikslo, kažką viena kitai pasakodamos. Aplink žmonės, šilta, spalvinga. Viena meno funkcijų yra konsolidacija, paguoda. Dažnai jo atsiradimo tikslas buvo paguosti – našlį arba našlę, arba moterį, kuri prarado vaiką. Dabar žiūrėdami į paveikslus mes taip pat ieškome mene paguodos. Muziejuose saugomi daiktai padeda mums susitaikyti su likimu, su laiko tėkme. Aš numirsiu, bet šedevrai aplink yra amžini. Muziejai ir meno kūriniai neigia entropiją.“