Nepamiršta kalba
Anksčiau maniau, kad Ezopo kalba – sovietinės erdvės fenomenas. Bet skaitydama istoriko Carlo Ginzburgo tekstus supratau, kad tai, ką jis vadina skaitymu tarp eilučių, egzistavo nuo seniausių laikų. Ir ne tik filosofijoje. Daug paslėptų prasmių slypi klasikiniuose literatūros tekstuose, dailės kūriniuose, jau nekalbant apie vadinamuosius romanus su raktu (roman à clef ). Tik mokėjimas juos „skaityti“ palaipsniui tapo profesionalų užsiėmimu. Juk daug paprasčiau vieną ar kitą kūrinį interpretuoti, įrašant jį į savo vertybių sistemą ir kontekstą ar su juo polemizuojant, nors dažniausiai suvokiame tik išorinį filmo, knygos, paveikslo sluoksnį – siužetą, naratyvą, temą.
Poreikis skaityti tarp eilučių ne vienam vis dar susijęs su gyvenimu nedemokratinėse erdvėse. Juk neatsitiktinai apie rašymo tarp eilučių būdą prabilęs vienas svarbiausių Leo Strausso tekstų „Persekiojimas ir rašymo menas“ („Persecution and the Art of Writing“) pasirodė 1941-aisiais, kai, pasak filosofo, diskusijų laisvę pakeitė pasisakymų kontrolė, prievolė pritaikyti kalbą prie tų pažiūrų, kurias valstybė laiko teisingomis. Strausso tekstas aktualus, nes savaip apibūdina ir politiškai korektiškų ar interneto laikų mechanizmus, kai susitaikoma su mintimi, jog melo neįmanoma įrodyti, kai „minties laisvė prilyginama galimybei rinktis tarp kelių požiūrių, kuriuos siūlo nedidelė asmenų – oratorių ar rašytojų grupė“. Suprantama, pastaruosius pakeitė nuomonių formuotojai, emocijų pardavėjai ir populistai politikai, bet mechanizmas veikia.
Kita vertus, išnykus cenzūrai, supaprastėjo (jei ne suprastėjo) ne tik lietuvių kino kalba, retos metaforos tapo prikišamos, aliuzijų šiuolaikiniuose filmuose – lyg katino ašarų. Cenzūra (tegu ir socialinių tinklų) vis dar paklausi filmuose apie istoriją, juolab kad tikras istorinis kinas – tai visada bandymas suprasti dabartį. Pastarąją jau banalybe tapusią tiesą prisiminiau seniausiame Varšuvos kino teatre žiūrėdama pernykštį Gdynės „Auksinių liūtų“ laureatą,– Paweło Maślonos filmą „Kos“. Jame rodomos 1794-ųjų sukilimo išvakarės, kai generolas Tadas Kosciuška (sutrumpintai Kos) atvyko jo rengti į Rusijos okupuotą Lenkiją. Apie tai žino ir generolo pėdomis seka rusų karininkas Duninas. Filmo pavadinimas dviprasmiškas, nes „kos“ tai ir valstiečių įnagis, ir sukilėlių mūšiuose naudotas dalgis.
Žiūrėdama „Kos“ vis pagaudavau save, kad tokio filmo nesitikėjau. Tai, kad stilius ir trykštančio kraujo upės primena Quentino Tarantino pasakojimus apie JAV praeitį, nestebino, net atvirkščiai – nuorodų į populiariąją kultūrą, vesterną ir žanrinį kiną filme daug. Nustebino režisieriaus požiūris į praeitį. Jis neapsunkintas kovų už nepriklausomybę, didvyriškumo ir tautos kančios romantizavimo tradicijos bei mitų, kupinas sarkazmo ir juodojo humoro. Tai greičiau apmąstymai apie lenkišką tapatybę, kuri iki šiol vis dar kildinama iš aukštųjų sluoksnių. Jaceko Braciako Kosciuška susiduria su didikais, bajorais ir stebi jų visišką degradaciją. Net susitikęs aptarti, kaip vykdomos jo instrukcijos, vietoj ginklų atsargų generolas mato dėžę su aprūdijusiais kardais, o garbūs hetmanai ir kompanija (beje, pasirengę išduoti ir generolą) pareiškia, kad kartu su valstiečiais jie nekovos, nes pastarieji jiems nėra žmonės: išnaudojimas, patyčios, kankinimai yra valstiečių kasdienybė. Juodaodis Kosciuškos adjutantas – buvęs vergas Domingas (Jason Mitchell) iškart supranta, kad su valstiečiais elgiamasi gal net blogiau nei su vergais. Kosciuška to kasdienio siaubo fone atrodo išminties kupinas, bet vis dėlto naivuolis, pakilęs į beprasmišką žygį. Jis tik stebi begalinį savo tėvynainių kvailumą. Generolo abejones lyg ir patvirtina Duninas (Robert Więckiewicz), kuriam žudymas teikia malonumą, bet kuris akivaizdžiai protingesnis už šlėktas. Gal todėl Duninas, sakydamas, kad bet koks lenkų sukilimas yra pasmerktas pralaimėti, užduoda Kosciuškai (o kartu ir žiūrovams) svarbiausią filmo klausimą. Jis cituoja šūkį „Dievas, garbė ir tėvynė“ ir klausia generolo, kodėl lenkams „garbė“ (honor) yra svarbiau už „tėvynę“.
„Kos“ kurtas Lenkiją dar valdant visų atspalvių nacionalizmo vėliavomis mojuojančiai dešiniųjų „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partijai. Ko gero, Ezopo kalbos išmanymas, aliuzijos į valdančiųjų šūkius, jų požiūrį į istoriją ar moterų vietą visuomenėje, filmui buvo į naudą. Bet puikavimasis savo istorija, tautos patirta kančia, nuolatinis gręžimasis į praeitį būdingas ne tik lenkams. Cenzūros nebėra, tik vidinis cenzorius, regis, niekur nedingo, o ir Ezopo kalbą vis dar supranta ne tik Justino Marcinkevičiaus gerbėjai. Gal todėl pamačiusi dar vieno pokario partizano kino paminklą, prisimenu Bertolto Brechto pjesės „Galilėjaus gyvenimas“ herojaus žodžius: „Nelaiminga toji šalis, kuriai didvyrių reikia“.
