Keliai į Arkadiją
Literatūrinių asociacijų ne tiek ir daug gal todėl, kad vaizdai įsimena greičiau ir ilgam. Dailininkai visada mėgo Arkadijos motyvą. Varšuvos paroda buvo suskirstyta į daugybę potemių: pradedant nuo Arkadijos tradicijos senojoje kultūroje iki šiuolaikinių distopijų, nuo vietos ir metaforos iki queer Arkadijų. Joje daug dėmesio skirta XIX amžiui ir jo pabaigos idilėms, svajonėms, baimėms, apsėdimams bei šių dienų ekologinėms idėjoms. Keista, bet paveikslai, fotografijos, skulptūros, gobelenai ar porceliano indai nuolat vertė gręžtis į kiną – vis sugrąžindavo prie Andrejaus Tarkovskio (jo filmuose dažnai kartojasi viena populiariausių dailėje Italijos kaip Arkadijos tema), Šarūno Barto filmų peizažų, egzistuojančių jų personažų viduje, ar Aleksandro Sokurovo japoniškųjų impresijų, – kartais tik viena detalė gali priversti prisiminti seniai matytą filmą. Laimingo gyvenimo temą dailininkai dažnai jungdavo su griuvėsių ar kaukolės motyvu, primindami, kad net idealiame gyvenime mirties neišvengsi. Tai gana sarkastiškai teigia Jaceko Malczewskio „Užkutentas“ (1888) – pavargusios po audringos nakties undinės ryte ant upės kranto žiūri į gulintį negyvą jaunuolį – ar dar sarkastiškesnis šio dailininko paveikslas „Menas užkampyje“ (1896), vaizduojantis kaimo sodybos kieme eile išsirikiavusius grėsmingai juodus kalakutus, kuriems dūdele groja berniukas Panas – jis stovi nugara į žiūrovus, tad matyti tik uodegėlė, kanopos ir dūdelės fragmentas. Malczewskis mane visada nuveda į liūdnas Andrzejaus Wajdos idiles – pirmiausia į „Beržyną“ („Brzezina“, 1970) ir „Paneles iš Vilko“ („Panny z Wilka“, 1979).
Malczewskio drobės eksponuotos potemėje „Savoji Arkadija – folklorinės ir etnografinės mito adaptacijos“. Lietuvių kine jai atsirastų dešimtys „iliustracijų“ – juk toje Arkadijoje vis dar gyvena Roberto Verbos filmų šimtamečiai, Henriko Šablevičiaus keliautojai ūkų lankomis ar Gyčio Lukšo ir Marcelijaus Martinaičio „Vakar ir visados“ darbštuoliai.
Paroda atsakė ir į vieną ilgai kankinusį klausimą. Dar paauglystėje pamatyti keli Antoine’o Watteau paveikslai tapo mįsle – lyg ir viskas suprantama, siužetas aiškus, už tirštos karnavališkos atmosferos, už personažų pozų matyti ne tik jiems žinomas žaidimas, bet esmė lyg būtų užrakinta septyniais užraktais. Žiūrėdama į Watteau paveikslus, pasijuntu kaip sėdėdama teatre ir stebėdama kadaise įvykusį, bet vis dar (Arkadijoje ar amžinybėje) tebesitęsiantį spektaklį, kurios tikrosios prasmės nesuprantu. Drobių „scena“ – parkai, grotos, kalnai ar lankos buvo dalis to, kas istorijon įėjo kaip fête galante – aristokratų pramogos maždaug 1715–1770 metais. Prancūzų (o ir LDK ar rusų) aristokratai mėgdavo persirengti valstiečiais, piemenaitėmis ar šiaip prasčiokais, dalyvauti plebėjų šventėse ir mugėse. Jie ir patys improvizuodavo liaudiškas scenas, dažnai vilkėdami atitinkamus kostiumus. Tie rokoko stiliaus „spektakliai gamtoje“ įamžinti ir Watteau, François Boucher paveiksluose. Tuometinė Karališkoji dailės ir skulptūros akademija kasdienio gyvenimo scenas laikė morališkai prastesnėmis už istorines ar mitologines temas, todėl menininkai (ir pirmiausia Watteau) nusprendė perkelti savo personažus (jų prototipai finansavo dailininkus) į iš ankstesnių laikų menininkų pasiskolintus motyvus, tarp jų ir į mitinę Arkadiją. Galima sakyti, kad fête galante stilius buvo savotiškas kompromisas tarp aukštojo meno ir populiariosios kultūros.
Kino pasaulyje egzistuoja savos fêtes galantes: festivalių atidarymai, raudoni kilimai, apdovanojimų ceremonijos, nacionalinės filmų premjeros. Dabar jos neįsivaizduojamos be vadinamųjų „sienelių“, prie kurių fotografuojasi švenčių dalyviai. Tai svarbi ir lietuvių kino ritualų dalis. Mėgstu apžiūrinėti „sienelių“ nuotraukas – kartais jų gaunu el. paštu vos ne šimtus. Ir tai visai ne mizantropijos apraiška. Įdomu pamatyti žmones, kurie atėjo į šventę, jai ruošėsi, sugalvojo ne tik kuo apsirengs, bet ir pozą, šypseną, gestą. Čia taip pat svarbios detalės – bateliai, susikibusios rankos, žvilgsniai. Tai tarsi šiuolaikinės Arkadijos (tegu trunkančios blykstės akimirksnį) gyventojų atvaizdai. Nežinau, ar jie turi ką bendro su fête galante personažais, gal tai reversas, – piemenaitės ir piemenėliai jaučiasi aristokratais, – bet kartais atrodo, kad tos virtualios fotografijos liudija tai, ką XVII a. italų dailininkas Giovanni Francesco Barbieri (Guercino) savo garsiajame paveiksle (beje, Varšuvoje jo nebuvo) pavaizdavo kaip ant antkapio užrašytą sentenciją Et in Arcadia ego (ir aš gyvenau Arkadijoje).
