Atsisveikinimo elegija

2024.12.20 Živilė Pipinytė
„Dovana“ („Okurimono“, Kanada, 2024)
„Dovana“ („Okurimono“, Kanada, 2024)

Noriko gyvena Kanadoje. Ji grįžta į Nagasakį parduoti vaikystės namų. Mirus tėvui jie jau senokai stovi tušti, nors tiltelis, jungęs namus su ligonine, kuriai vadovavo tėvas, tebestovi. Noriko atidengia užuolaidas, atidaro langus ir namai pamažu prisipildo gyvenimo – sodo garsų, jūros kvapo, saulės spindulių. Namuose gyventa ilgai, todėl jie grūste prigrūsti daiktų, šeimos relikvijų, nuotraukų ir prisiminimų. Noriko – šeštoji iš septynių vaikų. Kartu su seserimis ji apžiūrinėja fotografijas, spėlioja, kas yra jose įamžinti žmonės. Iš seserų pokalbių supranti, kad prieš trisdešimt metų mirusi jų mama nemėgo prisiminimų. Tačiau jos kosmetikos dėžėje Noriko randa laiškus, iš kurių supranta, kad 1945 m. rugpjūčio 9 dieną, kai virš Nagasakio buvo numesta atominė bomba, mama išgyveno universiteto ligoninėje. Mama apie tai nepasakojo, bet praeitis sugrįžta. Režisierė Laurence Lévesque Vilniaus dokumentinių filmų festivalio rodytame filme „Dovana“ („Okurimono“, Kanada, 2024) supina dvi istorijas – apie atsisveikinimą su vaikystės namais ir apie atmintį, kuri bijo to, kas iki šiol kelia siaubą. 

Bandydama suprasti, kodėl mama nenorėjo prisiminti, ką išgyveno 1945-aisiais, Noriko susitinka su žmonėmis, kurie atominės bombos sprogimą, regis, vis dar mato vaiko akimis. Tiksliau, jiems tada buvo penkeri, šešeri, gal dešimt metų, bet sprogimo trenksmas, juodas atominis debesis, radioaktyvus lietus ir lavonais nuklotos staiga susiaurėjusios (nes namai pavirto griuvėsiais) miesto gatvės atsispaudė jų prisiminimuose. 

 

Klausydamasi pasakojimų Noriko supranta, kodėl mama tylėjo. Pasirodo, išgyvenusieji atominę bombą vadinti hibakušomis – atskirtaisiais, atstumtaisiais. Jie buvo diskriminuojami, o ir patys manė neturintys teisės tuoktis su sprogimo nepatyrusiais žmonėmis, nekalbėjo apie tai, ką išgyveno, bijojo, kad tai nepakenktų vaikams. Klausydamasi šių pasakojimų prisiminiau ir Holokaustą išgyvenusių žmonių vaikų liudijimus, kad tėvai nenorėjo pasakoti, ką patyrė. Tačiau tie nepapasakoti prisiminimai tapo trauma, kurią jaučia ne tik jie, bet ir dabar, po beveik šimto metų, gyvenantys anūkai. Atminties galia mįslinga. Ją saugo ir genai. 

 

Noriko apie tai nekalba, ji tik klausosi išgyvenusiųjų, bet „Dovanos“ režisierė subtiliai leidžia pajusti, kas vyksta filmo herojės viduje, ką ji suprato apie motiną. Lévesque tai formuluoja neprikišamai – panardindama į miesto vaizdus, kuriuos už kadro lydi taip pat Nagasakio tragedijos liudininkės poetės Noriko Ibaragi 1958 m. parašyto eilėraščio „Kai aš buvau pati gražiausia“ fragmentai. Eilėse susilieja prisiminimai apie Japonijos pralaimėjimą ir karo metais nepatirtus jausmus, apie pokariu visur skambantį džiazą ir liūdesį, bet pabaigoje – ne susitaikymo gaida, o pasiryžimas gyventi tiek ilgai, kiek tai bus įmanoma.

 

Namai palaipsniui tuštėja. Daiktai atsiduria dėžėse, kurios bus išvežtos į senelių namus, seserys dalijasi nuotraukas, mamos drabužius, virtuvės prietaisus. Kažkas iškeliaus ir kartu su Noriko. Bet prisiminimų erdvė filme nuolat plečiasi. „Dovana“ dar kartą įrodo, kad prisiminimai yra tikroji dokumentinio kino materija. Noriko vaikšto po tas vietas, apie kurias kalbėjo hibakušos. Viena jų prisiminė, kad po sprogimo staiga nutilo cikados. Dabar mieste daug žalumos, toks jausmas, kad gamta pasirengusi uždengti visas nematomas Nagasakio žaizdas ir kadre nuolat skamba cikados. Gamta lyg ir atsako į klausimą, kas vyksta po mirties. 

 

Vienas filmo leitmotyvų – už kadro skaitomi atrastų laiškų fragmentai. Jų autorė vis prisimena Nagasakyje mirusį savo sūnų, kurio palaikų negalėjo palaidoti, tik vėliau vyras galėjo atvežti jo pelenus. „Dovanos“ pabaigoje Noriko vyks į salą, iš kurios ateidavo šie laiškai, ras tos nepažįstamos moters anūką ir atiduos jam senelės laiškus. Pasidalins laiškais, kuriuos Noriko vadina dovana. Jie, matyt, taps ir anūko atminties dalimi. Juk atmintis taip pat turi savo pareigas.

 

„Dovana“ – poetiškas, metaforų prisodrintas, bet kartu ir persmelkiantis jausmus filmas. Išgyvenau jį kaip meditaciją, mintyse kartais grįždama į savo namus, prie daiktų, su kuriais taip pat reikės atsisveikinti, išdalinti, išmesti, sunaikinti. Kine namai jau savaime yra metafora, o atsisveikinimas su jais dažnai reiškia ir artimųjų mirtį. Regis, tvarkydama namus Noriko pagaliau iš tikrųjų atsisveikino su tėvais, suvokė, ką išsaugoti, ką iš tos praeities pasilikti sau. Ji jau niekad negrįš į tuos namus. Jų laikas baigėsi, bet galima susimąstyti apie savąjį palikimą.