Gera būti teisingam
Nykių ir visąlaik kalbančių apie tą patį filmų sraute Jacques’o Audiard’o „Emilija Perez“ man buvo kaip gaivaus oro gūsis, sugrąžinantis gryną kino žiūrėjimo malonumą. Filmas liudijo kino laisvę griauti „gero skonio“ ir teisingo mąstymo stereotipus, kalbėti apie tai, kas tikrai svarbu, ir kartu kurti šiuolaikinę pasaką, kuri padeda susitaikyti su siaubinga tikrove. Žiūrėdama filmą pasijutau lyg vaikystėje atsivertusi brolių Grimmų pasakas, kartu su Grytute ir Jonuku įžengianti į raganos trobelę. Pagalvojau, kad Audiard’as jau pasiekė tokį meistriškumo lygį, kad gali laisvai elgtis su visomis kino konvencijomis, žanrais, kino kalbos galimybėmis ir nebijoti peržengti politinio korektiškumo nubrėžtų ribų. Tiksliau, naujosios dorybės saugotojų ir teisuolių tiksliai paskaičiuotų tų ribų milimetrų.
„Emilija Perez“ kalba apie laisvę būti savimi, apie transformacijos galią, su lytimi, politiniais, socialiniais ar asmeniniais kompleksais susijusių baimių nugalėjimą. Bet Audiard’as šįkart nekuria politinio filmo. „Emilija Perez“ kalba apie solidarumo galią ir sugebėjimą priimti kitą. Apie švelnumą ir šilumą, prisiliečiant prie mylimojo (-osios) ar vaiko odos. Apie nenugalimą vilties ir teisybės poreikį tegu ir religinės procesijos pavidalu filmo pabaigoje. Visą tai ir įkūnijo aktorių ansamblis ir pirmiausia Karla Sofia Gascón.
Ar nustebino ataka prieš daugybę apdovanojimų jau spėjusį surinkti filmą, Audiard’ą ir jo žvaigždę? Ne. Laikai pasikeitė, ir tai, kaip laisvai Quentinas Tarantino filmuose „Negarbingi šunsnukiai“ ar „Kartą Holivude“ elgėsi su visiems (bent jau, tikiuosi, daugumai) žinoma Antrojo pasaulinio karo ar Holivudo istorija, matyt, nebepriimtina Meksikos kultūros bei istorijos žinovams, įžvelgusiems filme neteisingą požiūrį į tai, kas vyksta Meksikoje. Ją rodyti gali tik meksikiečiai, o ne koks nors Sergejus Eizenšteinas ar Audiard’as.
Karla Sofia Gascón pati primena pasakos heroję. Ji gimė 1972 m. mažame miestelyje netoli Madrido. Dar visai maža suprato, kad yra kitokia, nes norėjo būti mergaitė. Dovanų gaudavo pistoletus ar futbolo kamuolius, bet svajojo apie lėles. Mokykloje ar kieme nenorėjo žaisti su berniukais, bet gana anksti rado būdą pabėgti – kompiuterinius žaidimus. Kitas būdas buvo radijo ir televizijos žaidimas. Kartu su broliu jie įrašinėjo savo laidas į magnetofoną, dažnai išjungdavo televizoriaus garsą ir patys „įgarsindavo“ tai, kas vyko ekrane.
Netrukus prasidėjo ir aktorės Gascón karjera – antro, trečio plano vaidmenys komerciniuose ispanų filmuose, darbas Londone, BBC – ji mokė anglus ispanų kalbos, bet pati taip ir neišmoko anglų. Grįžo į Ispaniją, vedė. Ties amžių riba ją išgarsino Ispanijoje ir Meksikoje kurtos telenovelės. Vienas garsiausių vaidmenų buvo moterų viliotojas, barzdočius, grojantis gitara. Vakarėlyje Gascón susipažino su Meksikos senatore ir prasidėjo audringas romanas, kurio pabaiga dramatiška. Gascón prisipažino meilužei, kad pradėjo lyties keitimą, ir buvo atstumta. Iš depresijos ištraukė rašymas – taip gimė autobiografinė knyga „Karsia“.
Po „Emilijos Perez“ premjeros aktorė sulaukė neapykantos komentarų bangos. Prancūzijoje ją garsiausiai užsipuolė radikaliosios dešinės partijos vadė Marion Maréchal iš Le Pen klano. Dar viena banga kilo po to, kai Gascón tapo pirmąja transmoterimi, nominuota „Oskarui“. Tik, regis, vaidmuo niekam neberūpi po to, kai kažkoks skundikas (-ė) iš „Twitter“ ištraukė senus ir aktorės jau ištrintus postus ir prasidėjo pjudymas socialiniuose tinkluose. Bijau, kad ir pas mus jis daug kam atrodo savaime suprantamas, mat kadaise Gascón išdrįso suabejoti „Black Lives Matter“ postulatais ar negražiai atsiliepti apie imigrantus Ispanijoje. „Netflix“ atsisakė remti filmą reklamuojančius aktorės susitikimus, nuo jos atsiribojo ir Audiard’as. Tačiau verta įsiklausyti į aktorės žodžius, pasakytus per „Auksinio gaublio“ ceremoniją: „Noriu garsiai pasakyti: esu ta, kas esu, o ne ta, kuria norėtumėt, kad būčiau.“
