Vienintelis šansas
Jau pripratome prie lietuvių kultūrininkų, menininkų ir politikų pasigyrimų iš užsienio atsivežtais prizais ar kitokiais apdovanojimais. Grožėtis savimi lietuviai išmoko, todėl Witoldo Gombrowicziaus pastaba apie lenkus – pasaulio tautų povus, regis, tinka ir mums. Lietuvių kinematografininkus, kaip ir sportininkus, pasitinka plojimai ir televizijų žurnalistai jau oro uoste.
Stebėdama tas tikras ir įsivaizduotas lietuvių kultūros ir meno šventes vis dažniau savęs klausiu, ar lietuvių menininkai savo kūriniais veikia politinius ir socialinius procesus, dabar vykstančius Lietuvoje, lemiančius jos gyventojų meninio ir kultūrinio raštingumo lygį, vienų ar kitų rinkimų rezultatus? Kūrėjai turi daug idėjų, kaip paversti Lietuvą patogia, šiuolaikiška ir gražia šalimi, jie prisideda prie neįgaliųjų ir socialinės atskirties mažinimo, palaiko Ukrainą, edukuoja senus ir jaunus. Tik ar to užtenka? Nedalyvaudama FB gyvenime, nematau ten vykstančių kasdienių kovų, bet žiūrėdama naujus lietuviškus filmus pasigendu nepakantumo, maišto ir abejonių dvasios. Greičiau atvirkščiai – dauguma jų, ypač tie, kurie kažkodėl vadinami „komerciniais“, sąžiningai transliuoja ideologinius naujosios Lietuvos naratyvus, o kūrėjai, regis, nemato reikalo reikšti savo nuomonę apie politiką, politikus, šalyje vykstančius politinius procesus. Dalis pasitiki tik asmenine patirtimi ir asmeninėmis istorijomis, todėl sąžiningai kalba apie savo traumas, ligas, iliuzijas ir viltis. Retkarčiais režisieriai drįsta pakritikuoti naująją vartotojų visuomenę, nors nelinkę kalbėti apie tai, kas prasilenkia su patriotine konjunktūra. Bet pirmiausia jie nelinkę gilintis, kas vyksta pasaulyje ir kaip nuolat kylančios politinės problemos keičia ar gali pakeisti Lietuvos ateitį. Daug patogiau giedoti ditirambus didvyriškai praeičiai.
Taip sutapo, kad tą pačią dieną, kai sužinojau apie būsimus Kultūros tarybos narius, dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ perskaičiau informaciją apie Varšuvoje prasidėjusį Kultūros kongresą. Tai Kultūros ministerijos organizuojamas renginys, kurio tikslas – tapti įvairių Lenkijos kultūrą kuriančių bendruomenių pokalbių apie naujus iššūkius ir problemas vieta. Šiemet daug kalbama apie menkus kultūrininkų atlyginimus ir sudėtingą įdarbinimo situaciją. Tačiau daugiausia emocijų sukėlė režisierės Agnieszkos Holland pasisakymas diskusijoje „Vaizduotės galia. Kaip atsakyti į šiuolaikinio pasaulio iššūkius“. Ji konstatavo, kad pastaruosius aštuonerius metus valdant radikaliems dešiniesiems, menininkai ir kultūros kūrėjai, išskyrus kelias išimtis, nuvylė, nes bepinigystės, priklausomybės nuo įvairių finansuojančių institucijų, pandemijos ir panašiose situacijose neliko tikrojo solidarumo. Holland suabejojo, ar susirinkusieji kongrese iš tikrųjų dar tebėra bendruomenė.
Režisierė perspėjo: „Jei kalbėsime apie ateitį tik grėsmės kategorijomis, jei kitoniškumą vertinsime tik grėsmės kategorijomis, niekad nieko nesuprojektuosime ateičiai. Vienintelis šansas yra vaizduotė. Manau, kad menas vis dar yra vienintelis šansas. Bet menas taip pat reikalauja kitų transmisijos takų nei algoritmai. Nesugebame susidoroti su šiuolaikybe. Nei kaip visuomenė, nei kaip politikai, nei kaip kūrėjai.“
Lenkų nacionalistai ir politikai dažnai kaltina valdžią kritikuojančią ir Holokausto nusikaltimus ar prievartą prieš imigrantus prie Baltarusijos sienos rodančią Holland, esą ji teršia savo lizdą. Tokių kaltinimų neretai sulaukdavo ir austrų bei vokiečių antisemitizmą bei jo pasekmes analizavę, didelę kaltę ir sąžinės priekaištus jautę rašytojai Thomas Bernhardas, R. W. Sebaldas, Elfriede Jelinek. Priešintis tamsioms visuomenės ir politikos srovėms – ne tik šiuolaikinio menininko prievolė, ji daug svarbesnė už norą garsinti ir šlovinti savo kraštą.
