Saugokitės senukų
Senti nėra malonu, bet jaunesnė jau nebūsiu, net jei pradėsiu amžėti. Persekioja skauduliai, prisiminimai, kaltės jausmas ir pabaigos nuojauta. Nebent esi trečiojo amžiaus universiteto studentas: šokančius, keliaujančius, dainuojančius ir kitaip besilinksminančius senukus (tarp jų ir buvusias televizijos žvaigždes) pamėgo lietuvių žiniasklaida. Tačiau gyvai dažniau sutinku žmonių, kurie prisipažįsta bijantys senatvės. Žinoma, ši užgriūva taip pat netikėtai, kaip žiema ar kitas metų laikas, bet bijoti senti – tai lyg bijoti lietaus ar ankstyvo sniego. Beprasmiška.
Pastaraisiais metais kinas pamėgo rodyti senus žmones. Ne tik todėl, kad jų ir tikrovėje vis daugiau. Tiesiog senatvė savaime vaizdinga ir dramatiška: užteks personažą apdovanoti Alzheimeriu ar kita panašia liga ir nebereikės rūpintis dramaturgijos įtaigumu, galėsi pademonstruoti savo jautrumą, o aktoriai bus dėkingi už galimybę parodyti visas profesines galimybes. Be to, ligoti senukai ir senutės kadre auklėja visuomenę – skatina rūpintis sveikata, dalyvauti pensijų fonduose, formuluoja klausimus vyriausybėms, socialinių paslaugų planuotojams, demografams. Trumpai tariant, vien nauda.
Ezopo kalbos vartotojams anksčiau buvo akivaizdu, kad persekiojantys jauniklius siaubo filmų personažai – personifikuotas perspėjimas apie negailestingą senatvę, kuri jauniems visai kaip iš kapo prisikėlęs zombis ar vampyras. Dabar senatvę pamėgo ambicingų realistinių filmų kūrėjai – seni žmonės jų filmuose tokie fiziškai ir psichiškai paliegę, kad kadre gali tik vaizdingai aižėti.
Gal todėl laukiau „Netflix“ kurto populiaraus detektyvinio romano – Richardo Osmano „Ketvirtadienio žmogžudysčių klubo“ („The Thursday Murder Club“) ekranizacijos. Anonsuose nuvylė režisieriaus Chriso Columbuso pavardė, bet ne todėl, kad jis kūrė „Vieną namuose“ ar kitus populiarius filmus, kaip dabar sakoma, „visai šeimai“. Tiesiog Columbusas yra amerikietis ir specifiškas Holivudo mentalitetas pernelyg akivaizdus naujame jo filme, kurio herojai – keturi ūkanotojo Albiono senukai, gyvenantys savotiškame pensininkų rojuje. MI6 agentė Elizabet (Helen Mirren), profsąjungų veikėjas Ronas (Pierce Brosnan), psichoanalitikas Ibrahimas (Ben Kingsley) ir slaugė Džois (Celia Imrie) įsikūrė pagyvenusiems žmonėms pritaikytame sename dvare, kur gali užsiimti viskuo, ko tik pensininko širdis geidžia. Kad prasiblaškytų ir išsaugotų pilkąsias ląsteles, keturi Osmano herojai tiria painias praeities žmogžudystes. Bet kai jų rojui iškils grėsmė, praeitis keistai susipins su dabartimi. Teks ne tik aiškintis vieno iš dvaro savininkų nužudymą, bet ir lenktyniauti su policija, juolab kad profesiniai visų keturių įgūdžiai niekur nedingo.
Columbusas sudėjo į „Ketvirtadienio žmogžudysčių klubą“ visas įmanomas Holivudo klišes apie Angliją. Filmo herojų butai prabangūs, stilingi ir perkrauti ne tik baldų, bet ir saldžių detalių. Tegu jos ir malonios akiai kaip kad vintažinės Džois sagės – kiekvienoje serijoje matome vis kitą – ar jos kepami tortai, bet pernelyg prikišamos. Režisierius lyg ir nori pasišaipyti iš anglų bumerių, bet, laimei, aktoriai didvyriškai tam priešinasi ir tampa didžiausia filmo vertybe, nes, skirtingai nei režisierius, žino, kas yra angliškas humoras bei ironija.
Didžiuliame interviu žurnalo „Książki. Magazyn do czytania“ redaktoriui Łukaszui Grzymisławskiui Osmanas sakė, esą jo vienintelis pageidavimas filmo kūrėjams buvo, kad Roną vaidintų Brosnanas: „Romanuose Ronas – tipiškas angliškas buldogas: buvęs profsąjungų veikėjas, gatvės kovų su policija veteranas, labai šiurkštus ir kietas. Tačiau jam būdingas tam tikras seksualinis patrauklumas, o Brosnanas, net pražilęs, yra gražiausias vyras pasaulyje.“ Atrodo, aktoriai mėgaujasi, kad gali būti kadre tokie, kokie yra. Stambūs Mirren veido planai rodo ryškiai apšviestas net menkiausias raukšleles. Bet akivaizdu, kad tai tik senatvės fasadas.
Ironiškasis Osmanas sako, kad su amžiumi žmogus atsikrato įvairių apribojimų, tad pasekmės gali būti netikėtos. Jis siūlo saugotis senukų ir teigia, kad jo knygų herojai „yra vyresnio amžiaus, bet jų galvose vis dar gegužė. Be to, seni žmonės žino visus šio pasaulio triukus. Jie jau matė viską. Sutiko visus. Žino visas nuolat pasikartojančias schemas. Žino, kad gali pradėti elgtis šiek tiek blogiau, nes niekas jų už tai nekritikuos. Žino, kad jau nebeprivalo būti tokie mandagūs, kaip anksčiau. Kad jau neprivalo taip dėl visko jaudintis. Tai paverčia juos pavojingais žmonėmis, bet, savo ruožtu, tai gali būti labai juokinga.“ Pasak rašytojo, „seni žmonės yra išmintingi ir nematomi. Tai idealus detektyvo receptas.“
