Skaitytojų nuotykiai
Piani bando lygiuotis į Richardo Curtiso komedijas, kad ir mano mėgstamiausią „Noting Hilą“, kurio vienas veikėjų buvo jaukus knygynas. Režisierė stengiasi nustebinti šmaikščiais dialogais apie prancūzų ir britų mentaliteto skirtumus ar rezidencijoje susitikusių rašytojų metodus, bet filme pristigo to, kas kalbant apie meilę (taip pat ir apie literatūrą) sunkiai parodoma, – tikrų jausmų, įdomių charakterių ir autentiškos atmosferos.
Neabejoju, kad literatūros gerbėjos ir gerbėjai maloniai sureaguos į filmo potekstes bei nuorodas (gera išgirsti, kad kiti taip pat žavisi Lawrence’u Durrellu, Marguerite Duras ar Octavio Pazu), tačiau „Kaip Džeinė Ostin sugriovė mano gyvenimą“ pernelyg nuspėjamas, pernelyg akivaizdus. Netikėtas tik filmo finalas: turiu galvoje ne Agatos pasirinkimą, o vakarą knygyne, kai didysis kino dokumentininkas Frederickas Wisemanas skaito neseniai mirusio amerikiečių poeto ir aktyvisto Jacko Hirschmano eiles. Tai lyg gaivi vyšnia ant pernelyg saldaus Piani torto.
Mėgstu filmus, kurių veikėjai skaito knygas. Kartais rankose laikomas tomelis suteikia tokiam herojui daug daugiau nei jam davė dramaturgas, režisierius ar aktorius. Trumpai tariant, knygų pavadinimai ir jų autorių vardai pripildo filmo pasakojimą asmeninių prisiminimų ar asociacijų, kurie gali paversti veikėjus beveik draugais ar senais pažįstamais, nes mus sieja bendra patirtis. Taip man atsitiko žiūrint Evos Victor debiutą „Atleisk, mažyte“ („Sorry, Baby“, 2025). Žiemą, iškart po Sandanso festivalio, jis buvo paskelbtas bene svarbiausiu metų filmu, sulaukė daugybės liaupsių, tad, manau, pasieks Lietuvą ir bus progų prie jo sugrįžti.
Filmo herojė Agnes (ją suvaidino pati režisierė) dėsto literatūrą Naujosios Anglijos provincijos koledže. Jos aplankyti iš Niujorko atvyksta studijų draugė Lidija (Naomi Ackie). Iš prisiminimų ir to, kaip ji bando suprasti Agnes būseną, gali nujausti, kad praeityje atsitiko kažkas skaudaus. Lidijai išvykus, filmo laikas ima suktis atgal: matome pastarųjų trejų metų Agnes gyvenimo įvykius. Tiksliau, jos bandymus susidoroti su trauma, kurią paliko magistro darbo vadovo elgesys. Susidūrusi su seksualine prievarta, Agnes prarado dvasinę pusiausvyrą, jos negalės kompensuoti nei mylimas darbas, dėstytojos statusas ar studentų pripažinimas. Agnes teks ilgai ieškoti atramos taško.
„Atleisk, mažyte“ – paprastas, nuoširdus ir neįtikėtinai intymus filmas. Jo intymumas neatsiejamas nuo pat pradžių kadre skambančių rašytojų vardų ar knygų pavadinimų: Lidija rašo magistro darbą apie Tedą Hughesą, paklausta, kas jai svarbiau, Williamas Butleris Yeatsas ar Joan Didion, renkasi pastarąją ir godžiai skaito Jameso Baldwino „Džiovanio kambarį“. Agnes pagarbiai sustingsta virš dėstytojo įsigytu pirmuoju Virginios Woolf romano „Į švyturį“ leidimu ir taip pat pagarbiai diskutuoja su niekinamai Vladimiro Nabokovo „Lolitą“ vertinančiu studentu, o jai lipant koledžo laiptais girdėti, kaip auditorijoje aptarinėjamas Annos Burns „Pienininkas“. Staiga pasijutau lyg namuose – juk užtenka prieiti prie lentynos ir paimti vieną ar kitą minėtą knygą. Kai nuolat diskutuojama, ar dar reikia literatūros kanono, „Atleisk, mažyte“ ir panašūs filmai rodo, kad jis niekur nedingo, tik pasipildo naujais vardais.
Eva Victor sukuria terpę, kurioje veikėjų išgyvenimai neatrodo pritempti prie tariamai šiuolaikiškų traumos nugalėjimo rodymo standartų kine. Akivaizdu, kodėl į savo gyvenimo įvykius filmo veikėjos reaguoja taip, kaip reaguoja. Jos dar visai jaunos, tačiau jau apdovanotos literatūros išugdytu jautrumu ar savirefleksija: tai ir suformavo Agnes sugebėjimą išgyventi, pakilti iš duobės, suprasti, kas esi.
Beje, „Atleisk, mažyte“ pabaigoje Lidija atvažiuoja pas Agnes kartu su naujagime dukrele ir žmona Fren. Palikusios mergaitę prižiūrėti Agnes, jos išsirengia aplankyti vietinės įžymybės – keliauja į švyturį, kurį žiūrovams ir vėl teks įsivaizduoti patiems.
