Ateities klausimai

2026.05.15 Živilė Pipinytė
„Kai aš mažas buvau“, rež. Algirdas Araminas, 1968
„Kai aš mažas buvau“, rež. Algirdas Araminas, 1968

 

Jau primirštą posakį „Vox populi, vox dei“ rašytojas Julianas Barnesas pavertė „vox pops“, tiksliau atitinkančiu mūsų laiką. Šių dienų liaudis mėgsta geriausiųjų sąrašus – dainų, knygų, filmų, albumų dešimtukai ar šimtukai pasirodo dažnai. Tuo pomėgiu naudojasi ir kritikai, tikėdami, kad panašūs žaidimai dažną gali paskatinti susidomėti geru filmu ar knyga. Pernai vasarą „7 meno dienos“ pakvietė kritikus ir režisierius išrinkti svarbiausius šio tūkstantmečio lietuviškus filmus. Kad ir kaip skeptiškai vertinčiau tai, kas skambiai vadinama lietuviška kino industrija, per dvidešimt penkerius metus sukurta palyginti nemažai filmų, ir jie įvairūs: egzistuoja ir žanrinis, ir autorinis kinas bei pavieniai eksperimentai, reiškiasi nauja kūrėjų karta. Tačiau šįkart įdomesni pasirodė ne sąrašai, o filmų atrankos kriterijai. Tiksliau, tai, kad jie itin skirtingi. Kas iš atsakiusiųjų rėmėsi meniniais kriterijais, kas asmenine patirtimi ar skoniu, kas – tarptautiniais apdovanojimais ar žiūrovų skaičiumi. Trumpai tariant, supratau, kad aiškūs vertinimo kriterijai dar ilgai bus problema.

 

Postmodernizmo diktatūra, regis, sunaikino bet kokių kanonų galimybę, nors pastebėjau, kad 1994 m. pasirodžiusi Vakarų literatūros kanonui skirta JAV kritiko Haroldo Bloomo knyga „The Western Canon: The Books and School of the Ages“ skirtingose šalyse ne tik leidžiama, bet ir perleidžiama. Matyt, kanono klausimas vis dar gyvas. Reguliariai atnaujinami ir geriausių visų laikų filmų sąrašai. Nepaisant to, kas juose užima pirmą vietą, tai liudija ne tik „vox pops“ triumfą, nes sąrašus sudaro kino kritikai ar jiems prijaučiantys. Dažniausiai jie turi gerą uoslę ir sugeba pajusti laiko dvelksmą.

 

Lietuvoje pagaliau žengti pirmieji žingsniai Nacionalinės filmotekos link, tad suprantama, kad netrukus kils ir kanono klausimas. Akivaizdu, kad tai įkaitins atmosferą taip, kaip neseniai ją įkaitino Lenkijos nacionalinės filmotekos septyniasdešimtmečiui skirtas lenkų kino paveldo filmų sąrašas, susidedantis iš septyniasdešimties filmų. Jo sudarymą įkvėpė JAV Kongreso bibliotekos rengiamas geriausių amerikiečių filmų registras, kasmet papildomas naujais pavadinimais. Pasak Nacionalinės filmotekos direktoriaus Tomaszo Kolankewicziaus, davusio interviu savaitiniam žurnalui „Polityka“ (2025, Nr. 48), šio sąrašo nuostata buvo „parodyti svarbiausius lenkų audiovizualinius pasiekimus. Kalbu ne tik apie estetinį lauką: tai tik vienas elementų, kuriuos turėjome omenyje, bet jis nebuvo esminis.“

 

Pasak Kolankewicziaus, sąrašą lydinčias kontroversijas dažniausiai kėlė nesuvoktos sudarymo prielaidos, nes jų raktas – Nacionalinės filmotekos kaip archyvo perspektyva: „Mums, kaip ir visiems žiūrovams, žinoma, svarbu, ar filmas yra meniškas. Tačiau lygiai taip pat svarbu, kokioje laikmenoje jis buvo sukurtas, kaip turi būti rodomas, kokią reikšmę premjeros metais filmas turėjo ne tik teoretikams, bet ir lenkų visuomenei. Ne kiekvienas meniškas filmas yra svarbus, kita vertus, menkiau pavykę filmai dėl skirtingų priežasčių dažnai tampa aktualūs arba kultiniai. Sudarant sąrašą taip pat buvo svarbu, kas filmus sieja su kino formos evoliucija. Juk kino istorija neatsiejama nuo technikos raidos. Rūpėjo, kad mūsų sąraše būtų atspindėta technologijų evoliucija, kad jame atsirastų vienaip ar kitaip pionieriški filmai. <...> Kino istorija nėra iškalta akmenyje, ji taki. <...> Keičiasi ir kino suvokimas.“

 

Šio sąrašo sudarytojai neįtraukė pastarųjų dvidešimties metų filmų, nes, kino istorikų požiūriu, dar sunku įvertinti jų kultūrinę ir visuomeninę reikšmę. Tačiau buvo stengiamasi ne tik atspindėti skirtingų dešimtmečių filmus, bet ir pabrėžti įvairias kiekvieno dešimtmečio meninių pasisakymų formas: vaidybinius, animacinius, dokumentinius, eksperimentinius, mokslo populiarinimo, studentų filmus, kino kroniką ir videomeną. Vietos neatsirado tik televizijoje pagamintiems kūriniams, bet laikui bėgant ir jie turėtų atsirasti sąraše.

 

Lenkijos nacionalinės filmotekos kino paveldo sąrašas šalyje sukėlė daug kontroversijų ne tik tarp specialistų, bet pabandykime įsivaizduoti, kad būsimosios Lietuvos nacionalinės filmotekos kūrėjai nusprendė išrinkti filmus, atitinkančius jų suformuluotus kino paveldo kriterijus. Jau dabar galiu pasakyti, kad kontroversijų bus daug, juolab smarkiai politizuotų.

 

Tačiau kils ir kita problema. Nors Lietuvoje profesionalus kinas atsirado daug vėliau nei visoje Europoje – tik po Antrojo pasaulinio karo ir filmų sukurta palyginti nedaug, vis dėlto, kad atsirastų panašus sąrašas, kad egzistuotų diskusijų pagrindas, lietuviški filmai turi būti prieinami kuo platesnei auditorijai, ne tik kritikams ar kino profesionalams, nors ir tarp pastarųjų ne visi geba surengti sau peržiūrą kino archyve. Net Lietuvos kino centro iniciatyva restauruoti filmai kasdien neprieinami – kartais juos galima pamatyti kino teatruose, festivalių rengiamose retrospektyvose. Tačiau daugumos lietuviškų filmų internete rasti taip pat nepavyks, ypač žiūrovui, neturinčiam galimybių prisijungti prie specializuotų ar mokamų interneto kino resursų. Kad tuo dar kartą įsitikinčiau, į gūglo paiešką įvedžiau kelis į galvą atėjusius vaidybinių filmų pavadinimus. Vytauto Mikalausko „Kalakutus“ (1958) radau svetainėje e-kinas.lt, Algirdo Aramino „Kai aš mažas buvau“ (1968) – LRT mediatekoje, nes prie Lietuvos kino centro Kino ugdymo bazės gali prisijungti tik joje užsiregistravę mokytojai, Gyčio Lukšo „Žolės šaknų“ (1988) neradau niekur, o Šarūno Barto „Laisvę“ (2000)  – viename įtartiname rusų tinklalapyje.