Scanorama 2010

2010.11.11–28 Vilnius, Kaunas, Klaipėda

„Šv. Tonio gundymas“, rež. Veikko Onpuu
„Šv. Tonio gundymas“, rež. Veikko Onpuu

„Scanorama 2010“ – lyg veidrodyje, atvirai ir drąsiai

Vienuolika šių metų „Scanoramos“ programų siūlo žiūrovams daugiau kaip šimtą įvairaus turinio, stiliaus, formato ir trukmės filmų iš visos Europos. Jų laukia per šešiasdešimt naujausių ilgametražių ir per keturiasdešimt trumpametražių filmų premjerų, specialieji seansai, originali nakties programa, retrospektyvos, kino klasika ir modernybė, meistriškumo dirbtuvės „Jaunoji kino karta“, naujausi Baltijos šalių jaunų režisierių filmai ir lietuvių kino premjeros.

Viskas čia ir dabar

Dvi principinės programos – „Naujienos iš Šiaurės“ ir „Kertant Europą“ – nubrėžia festivalio problematikos kryptį. Šiaurietiškoji dimensija (dar Edvardo Muncho suformuluota menininko nuostata „kapanotis po gyvą gyvenimą“) ryškina pagrindines apmąstymų temas, kurios pulsuoja čia ir dabar. Tas čia gali būti visur – bet kurioje pasaulio šalyje, šeimoje, bendruomenėje, žmogaus sieloje. Gyvenimo prasmės klausimai filmo herojams atsiveria egzistenciniu lygiu, dramatiškai („R“, Danija, „Paprasti žmonės“, Serbija, „Slovėnė“, Slovėnija, Vokietija, Serbija) arba tragikomiškai („Savaip sąžiningas žmogus“, Norvegija, „Protingas sprendimas“, Švedija, „Milžinas“, Urugvajus, Argentina, Vokietija, Ispanija) klostydami jų likimus.

Gyvenime tarpstantis žiaurumas, agresija, abejingumas natūraliai persikelia į filmų siužetus, formuoja veikėjų charakterius („Submarinas“, Danija). Filmai kalba apie skausmingas ydas, abejingumą, vertybių netektį, jautriai atveria kenčiančios ir vienišos sielos virpesius („Virš gatvės po vandeniu“, „Palaima“, Danija, „Bloga šeima“, Suomija). Kartais jie sukrečia kaip smūgiai („R“, Danija), kartais skatina susimąstyti kartu su jų herojais, išgyventi katarsį („Mergaitė“, Švedija).

Šalia žinomų ir pripažintų šiauriečių (norvego Peterio Molando, danų Thomo Vinterbergo, Susanne Bier, Pernille Fischer Christensen, islandų Fridriko Thoro Fridrikssono ir Daguro Kári) naujausių darbų, „Naujienose iš Šiaurės“ pristatomi ambicingi jauni režisieriai – švedė Teresa Fabik („Žvaigždė Maja“), norvegės Sara Johnsen („Kita pusė“) bei Margareth Olin („Angelas“) ir kt.

„Kertant Europą“ programoje – taip pat ir garsios pavardės (Semih Kaplanoglu, Turkija, Kornel Mundruczo, Vengrija), ir europietiškų eksperimentų energija („Aš nesu tavo draugas“, Vengrija, „Žiemos tyla“, Olandija), ir filmai atradimai („Šv. Tonio gundymas“, Estija, „Atvykėliai“, Prancūzija), ir puikūs debiutai („Porelė“, Čekija, „Saldus skausmas“, Prancūzija, „Paprasti žmonės“, Serbija).

Dauguma filmų įvardija universalųjį lemties dualizmą, suvokimą, kad žmogus yra vienas ir vienas būti negali. Todėl vienatvės, šeimos, individo pasirinkimo ir atsakomybės temos dominuoja visose „Scanoramos“ programose. Kodėl taip sunku surasti kelią į kitą žmogų? Suprasti kitą ir suvokti save? Ar įmanomas geresnis, tobulesnis pasaulis, kuriame mažiau blogio, smurto, žiaurumo, melo, kurį matome, patiriame ir išgyvename taip pat tik čia ir dabar? Vienas iškiliausių šių metų „Naujienų iš Šiaurės“ filmų taip ir pavadintas – „Geresniame pasaulyje“. Tik kur jis šiandien? Bene garsiausia danų kino režisierė Susanne Bier siūlo stulbinamai paprastą atsakymą į šį klausimą. Geresnis pasaulis – tai tas, kuriame yra meilė, nes tik ji daro žmogų gyvą, o pasaulį – teisingesnį. Vieni jį atranda per kančias ir skausmą („Gera širdis“, Islandija), kiti suvokia skaudų „per vėlai“ („Savaip sąžiningas žmogus“, Norvegija), kažkam likimas sudaužo visas viltis („Submarinas“, Danija, „Angelas“, Norvegija).

Geresnio pasaulio temą varijuoja įvairių „Scanoramos“ programų filmai. Siela ir dvasingumas suvokiami kaip didžiausia vertybė pasakojant paprastą istoriją apie mažą berniuką Jusufą, gyvenantį miške kaip savo vaizduotės namuose. Ne siužeto vingiai, o turinio ir raiškos gelmė suteikia filmui „Medus“ (rež. Semih Kaplanoglu) tą išskirtinumą, kuris ženklina tik iškilius meno kūrinius nepriklausomai nuo jų pelnytų apdovanojimų skaičiaus. Berlinalės „Auksinis lokys“ tikrai nėra vienintelis šio filmo įvertinimas.

Praeities ir dabarties konfliktai

Šiuolaikinio kino proceso aktualijas tradiciškai papildo „Scanoramos“ klasikos programa, tapdama savotišku tiltu tarp kino praeities ir dabarties. Šią klasikos ir nūdienos jungtį puikiai apibūdina Wimo Wenderso mintis: „Kinas – tai savotiškas konfliktas tarp praeities ir dabarties. Tik tai, kas nufilmuota, yra dabartis, nes tik kinas pajėgia tarp šių dalykų pasiekti pusiausvyrą, kuri iš esmės neegzistuoja.“ Klasikos programos kertinis akmuo šiais metais – britų režisieriaus Billo Douglaso trilogija („Mano vaikystė“, „Mano artimieji“, „Mano kelias namo“). Aštuntojo dešimtmečio viduryje sukurti nepretenzingi filmai tapo savotišku kino paminklu jų autoriaus vaikystei skurdžiame Škotijos kalnakasių kaimelyje. Tylos, žiaurumo ir vienatvės kupinas vaiko gyvenimas („Mano vaikystė“), artimųjų netektis ir vaikų namuose patirtos skriaudos („Mano artimieji“), pagaliau išgyventas bičiulystės jausmas, išvaduojantis nuo savigraužos („Mano kelias namo“) suformuoja kamerinę filmų nuotaiką, jų talpią estetiką. Mažas filmų biudžetas nesutrukdė Billui Douglasui pasiekti tos gilumos, kuri trilogiją apie vaikystės ir ankstyvos jaunystės išgyvenimus pakylėjo į klasikos lygį. Venecijos kino festivalio Sidabrinis liūtas trilogijos filmui „Mano vaikystė“ buvo neabejotino Billo Douglaso talento pripažinimas. Aki Kaurismäki minimalistinės kino estetikos perlas – juosta „Mergaitė iš degtukų fabriko“ natūraliai pratęsia Billo Douglaso trilogijos atmosferą.

Antroji klasikos programos ašis – Europos kino klasiko Wimo Wenderso ryškiausių filmų retrospektyva. Su jo vardu ilgus metus pagrįstai buvo siejamos tikrojo autorinio kino viltys. Režisierius intelektualas (studijavo mediciną ir filosofiją) savąją kino sampratą išreiškia ne tik garsiausiuose ir iki šiol nepamirštuose vaidybiniuose filmuose („Dangus virš Berlyno“, „Paryžius, Teksasas“, „Draugas iš Amerikos“). Jis sukūrė nuostabų dokumentinį socializmo nualintos, bet gyvą širdį išsaugojusios Kubos kino portretą („Buena Vista Social Club“), įamžino profesionalų ir kartu labai asmenišką žvilgsnį į Ameriką (fotografijų knyga „Užrašyta Vakaruose“), jo fotografijų ciklas „Nuotraukos iš Žemės paviršiaus“ keliavo iš Hamburgo į Berlyną ir Guggenheimo muziejų Bilbao, viešėjo Azijos, Australijos ir Europos muziejuose. Žvelgdami iš laiko distancijos, jo filmų visumą galime vertinti kaip gyvą pulsuojančios kino istorijos koncentratą vieno talentingo žmogaus kūryboje.

Iš įvairių pusių

Neišgalvoto gyvenimo žavesys vis dažniau tampa ir vaidybinio kino pagrindu – daugelis šių metų „Scanoramos“ filmų sukurti pagal realius įvykius. Antra vertus, dokumentikos pasitikėjimas tikrove, jos nepagražinant ir nesupaprastinant, leidžia jai konkuruoti su vaidybinio kino žiūrovui siūloma emocinių išgyvenimų pilnatve („Armadillo“, Danija, „Atvykėliai“, Prancūzija, „Videokratija“, Švedija ir kt.). Todėl neatsitiktinai išmonės ir tikrumo santykio temą vaidybinio ir dokumentinio kino režisieriai diskutuos meistriškumo dirbtuvėse „Jaunoji kino karta“. Pilnametražiai dokumentikos filmai šioje programoje padeda tvirtus pamatus giliai, prasmingai ir emocingai visuomenės ir individo santykių analizei („Rusų pamokos“, Norvegija, „Švedija šiandien“, Švedija, „Moderni vergovė“, Norvegija).

Mažųjų kino formų populiarumą Lietuvoje patvirtino trumpametražių filmų naktis „Šiaurės pašvaistė“, kurią „Scanorama“ surengė prieš penketą metų. Nuo tada festivalis kasmet pristato žiūrovams dvi trumpametražių filmų programas: „Šiaurė trumpai“ ir „Europos kino apdovanojimų nominantai ir laureatai“. Ypač turiningos šių metų trumpametražių filmų programos akivaizdžiai parodo, kad reikia tik mokėti papasakoti istoriją ir ji puikiai atsiskleidžia mažoje laiko erdvėje.

Jaunimo hitai („Žvaigždė Maja“, Švedija, „Saldus skausmas“, Prancūzija, „Vegasas“, Norvegija, „Loftas“, Belgija), išskirtinė filmų visai šeimai programa „Atsivesk mamą ir tėtį“ ir ją puošiantis animacijos koncertas – visa tai skiriama tiems, kurie ateina į kino teatrą ne krimsti kukurūzų, o džiaugtis, pergyventi ir tiesiog būti vieniems su kitais ir su filmų herojais.

Lietuvių kino gerbėjus „Scanorama“ pradžiugins net trimis didelėmis premjeromis. Tai ir ilgai lauktas režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“, ir dvi ilgametražės dokumentinės juostos – senokai tylinčio Algimanto Maceinos „Išpažinimas“ ir Jeremiah Cullinaneÿo „Knygnešiai“ – žvilgsnis į mūsų istorijos tarpsnį airio akimis. Mūsų artimiausi kaimynai estai ir latviai konkuruos su jauniausios lietuvių režisierių kartos kūrybiniais bandymais programose „Jauna Estija trumpai“, „Jauna Latvija trumpai“, „Jauna Lietuva trumpai“.

Visus kūrybingus žmones „Scanorama“ pakvies į jau tradicines meistriškumo dirbtuves „Jaunoji kino karta“. Visų nakvišų laukia originali „Nešventa naktis. Europietiškas siaubas“, visas mėnuo gyvo kino dienų skirtinguose miestuose. Ir svarbiausia – galimybė gyvai ir atvirai kalbėtis su „Scanoramos“ svečiais apie kino gebėjimą pažinti pasaulį ir žmogų, suvaldyti laiką, turinį ir formą.

Artėdama prie pirmo rimto jubiliejaus, „Scanorama“ gali pasidžiaugti, kad nuo pat pradžių (2003 metų) konceptualiai formavo programą, laikydamasi profesionalių filmų atrankos kriterijų, aiškiai suvokė festivalio misiją – rodyti tą kiną, kurio kelias į kino teatrus ir žiūrovų patirtį yra sudėtingas. „Scanorama“ kasmet kirsdavo Lietuvą nuo sostinės iki pajūrio ir tada, kai tikras kinas buvo rodomas tik sostinėje, tuo skatindama ir kitus kino renginius geografiškai plėsti kultūrinį kino lauką. „Scanorama“ turėjo ambicijų ir tapo įdomių idėjų ir atradimų festivaliu, savotišku rudens smūgiu, galinčiu išjudinti rutiną ir supurtyti publiką, skatinančiu suprasti ir atrasti šalis bei filmus, režisierius bei aktorius ir taip suvokti Europos tradicijų įvairovę. Kasmet kitokios meistriškumo dirbtuvės „Jaunoji kino karta“ taip pat jau tapo impulsu mokytis ir drąsiai ieškoti savosios sėkmės formulės Lietuvoje ir už jos ribų.