Tikrumo paieškos
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis
Kartais artėjantys kino festivaliai sukelia stresą. Prie streso priprantama, bet būna ir blogiau – nei iš šio, nei iš to pradeda vystytis absoliučiai nepageidautina ir, žinoma, netoleruotina atmetimo reakcija. Galbūt su ta atmetimo reakcija derėtų tūnoti ramiai kur nors kampe ir viešai neskalambyti, juk nemandagu kritikuoti visuotinai pripažįstamus ir išpažįstamus reiškinius. Ypač kai tų „reiškinių“, rodos, neveikia jokie sunkmečiai, išskyrus laisvojo kritimo pagreitį, kurį įgavę jie užgriūva it lavina, dundanti agresyviomis reklaminėmis kampanijomis ir kelianti vidinę sumaištį potencialių vartotojų gretose. Ištisus metus spalvinti monotonišką buitį įspūdingais vaizdais ir jais maitinti pramogų alkstančią sielą gal ir nėra vienareikšmiškai blogai, tik bėda, kad sparčiai besidauginantys ir besiplečiantys kūrybinių industrijų produktai trokšta dominuoti, išlaikyti aukščiausius „reitingus“ ir braunasi į kasdienį gyvenimą, viliodami vis naujų malonumų gausa. Jų, taip pat ir išorinio blizgesio apakintas, vieną gražią dieną imi vertinti santūrumą. Atkreipi dėmesį į kompaktiškesnius laiko ir erdvės požiūriu festivalius, kurie nepretenduoja aprėpti visų praskydusių šiuolaikinio kino madų ir kažkaip išsilaiko konkurencinėje rinkoje, nepataikaudami tik masiniam skoniui. Ieškai filmų, kurių forma nenustelbia turinio ir vis dar geba šį tą pasakyti apie evoliucionuojančią iki kosminių mastų realybę ir toje realybėje – kosmose, su savo vargais ir džiaugsmais egzistuojantį žmogų. „Žaisti kino stiliais labai gražu, bet gal reikia padaryti ką nors tikra“, – regis, per pirmąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį sakė režisierius, scenaristas Peteris Krügeris. Tikrumo paieškos moderniausiomis technologijomis apsiginklavusioje, nenutrūkstamais informacijos srautais nuo savęs besislepiančioje kasdienybėje gali nuvesti į Alisos veidrodžių karalystę, nes negali tvirtinti, kad „mėgstu tai, ką turiu” yra tas pats kaip ir „turiu tai, ką mėgstu”. Ar matau tai, ką noriu matyti, ar tai, kas yra?
Filosofai bei fizikai seniausiai įrodė, kad „realųjį pasaulį“ deformuoja mūsų pačių pojūčiai, pagal kuriuos konstruojame matymo bei suvokimo lauką. Ne išimtis ir dokumentinis kinas. Įjungta kamera, kadro formatas, montažas, režisieriaus, operatoriaus žvilgsnis sėkmingai iškreipia „dokumentuojamą“ tikrovę. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, net ir sąmoningai sugalvotas iškraipymas – galbūt dėl žmogaus klaidos, o gal dėl talento – neretai tampa tikresnis nei tikras. Jis kalba apie tuos esminius dalykus, kurių tariamais objektyvumo bei politinio korektiškumo kriterijais besivadovaujanti žiniasklaida neužčiuopia arba praleidžia kaip nereikšmingus, negalinčius išlaikyti publikos dėmesio. Kuo gali būti įdomus paprastas žmogus, jei jis nieko neapvogė, neužmušė, neketino išlošti milijono ryškių prožektorių šviesoje, nesiveržė į viešumą bandydamas šokti, dainuoti, stovėti ant galvos ar ieškoti kitų eiliniame gyvenime neatsiskleidusių galimybių? Ką galima „išpešti“ iš piliečio, kuris tik šeria kates, užsiima namų ruoša, prisimena jaunystės dienas ir sėdinėja ant suoliuko? Čia nėra nei sensacijos, nei intrigos... Tik sunkiai pastebimi, o dar sunkiau išreiškiami pustoniai, niuansai – juos įžvelgus, atradus sąsajas, atsiskleidžia prasmė.
Kaip teigia festivalio žiuri vadovavęs lenkų režisierius Pawełas Łozińskis, dokumentika gimsta iš smalsumo, susidomėjimo pasauliu ir žmonėmis. Dramomis, kurios vyksta už gretimų durų. „Tokia istorija“, „Kac, kac“, „Seserys“, „Ponia iš Ukrainos“ ar „Chemoterapija“ perskaitoma it knyga. Atrodo, kad portretuojamieji nepastebi kameros, užrašinėjančios jų likimus, ir net dramaturgas Sławomiras Mrożekas, paniurnėjęs, kad pats kūrybos procesas yra absoliučiai nevaizdingas, nepatrauklus kinui, pamažu išpasakoja savanoriško egzilio motyvus, nuvedusius jį į Meksiką ir vėl grąžinusius atgal į gimtąją Lenkiją. Knygos skaitymo įspūdį sukelia intymus santykis, kai, atrodo, lieki akistatoje su aprašomais ir rodomais Łozińskio herojais: dalyvauji jų pokalbiuose, persiimi bendromis baimėmis, dalijiesi rusenančiomis viltimis, o kartu supranti, kad daugiasluoksnius naratyvus lemia ir autoriaus nuostata „neapnuoginti patologijų“, neperžengti ribos, skiriančios atvirumą nuo ciniško jausmų, minčių, būsenų eksploatavimo.
Iš pirmo žvilgsnio „saugų“ atstumą pasirenka ir rusų režisierius bei operatorius Aleksandras Gutmanas, filme „Rugpjūčio 17-oji“ stebėdamas nuteistąjį iki gyvos galvos pro mažytėlaitį kameros langelį. Lyg akylas kalėjimo prižiūrėtojas, jis fiksuoja kiekvieną žmogžudžio žingsnį, judesį, ištartą žodį. Tačiau nieko neklausinėja, neteisia, neaiškina. Kad įvairiais fiziniais pratimais kūną lavinantis vyriškis yra nuteistas už trigubą žmogžudystę, sužinome tik iš lentelės, pritvirtintos prie durų. Dėl to, ką padarė, kalinys neatgailauja. Tačiau jis meldžiasi kampe rymančiai keistai bedieviško veido ikonai ir viliasi, kad bausmė kada nors bus sušvelninta. „Kada nors“ – laikas abstraktus. Režisierius jį „suspaudžia“ į vieną dieną, kurios užbaigtumas supriešinamas su amžinybe. Kai galų gale iš arti pamatome žmogžudžio veidą – jis žiūri pro grotas, o ten, už tų grotų, darda vežimas – įkinkytas arklys tempia nuobliuotą karstą, sukasi ratlankis, o kelias vis tęsiasi, tęsiasi, tęsiasi...
„Kadras yra tarsi narvas, o filmas – savotiškas veidrodis“, – apie ekrane švytinčias projekcijas bei savo naujausią darbą „Nenetė“ pasakojo Nicolas Philibert’as. Iš tiesų, kino juosta „įkalina“ ir įrėmina realybę, maža to, priverčia atverti prieš žiūrovų akis savo paslaptis, kurios it rusiškos matrioškos – išsidėlioja, išsirikiuoja, bet vis tiek po paviršiumi saugo kažkokį neįmenamą slėpinį – prie jo gali priartėti, bet tada vėl viskas ima kartotis nuo pradžių... Šimtai lankytojų plaukia į zoologijos sodą Paryžiuje pažiūrėti, kaip gyvena senolė orangutanė Nenetė. O šioji tūno už stiklo sienos, ankštoje erdvėje ir mąsliai žvelgia į jai prieš akis vykstantį žmogiškąjį teatrą. „Ji atrodo liūdna.“ „Galbūt ji taip pat neteko savo vyro“, – už kadro girdisi pagyvenusios moters balsas. „Ji tokio pat amžiaus kaip tėtis“, – konstatuoja daug jaunesnė lankytoja. Philibert’as, kitaip nei jo kolega iš D. Britanijos Michaelas Winterbottomas, nesistengia politizuoti pasirinktos temos, neieško kaltų, negąsdina ekologinėmis katastrofomis. Taip, dėl civilizacijos plėtros, kertamų miškų, tiesiamų kelių orangutanai sparčiai nyksta, – Sumatroje ir Borneo jų yra likę apie 7000, o zoologijos sodai, kaip teigia viena Nenetės prižiūrėtoja, gali tapti paskutiniu saugiu gyvūnų prieglobsčiu. Taip, tas tiesa, tačiau, kita vertus, ji slypi daug giliau nei byloja akivaizdūs faktai. „Mes niekada nesužinosime, ką galvoja Nenetė, jei ji iš viso galvoja“, – sako režisierius. Ji, kaip aukštuomenės dama, mėgaujasi dėmesiu, jogurtu ir arbata, klausosi iš kitos egzistencijos pusės ataidinčių pokalbių, juokų, samprotavimų, išpažinčių, bet pati lieka nepavaldi aplink ją sklandančioms fantazijoms bei interpretacijoms. Grubią kasdienybės materiją paversti aukštos meninės prabos filosofiniu esė duota toli gražu ne kiekvienam, tad neretai samprotaudami apie būties esmę režisieriai nuslysta į deklaratyvius pašalius, užsižaidžia žodžiais, vaizdais, o žaidimas, tegul ir žavus, yra tik žaidimas...
„Kiek dar žmonių pasaulyje jaučiasi taip kaip aš?“, – Johno Malkovichiaus balsu klausia nematomas filmo „Sumauti pirmadieniai ir braškių pyragaičiai“ herojus. Jis skaito ištraukas iš Fiodoro Dostojevskio „Užrašų iš pogrindžio“ ir Breto Eastono Elliso „Amerikos psichopato“, ir šie skaitymai gal dėl aktoriaus specifinės įtaigos, gal dėl tekstų psichologinio krūvio atliepia šiandienos Sizifo mitus, kuriuose absurdas įgauna nuobodulio formas, o su vergiška rutina kiekvienas tvarkosi kaip išmano: dekoruoja pyragaičius kepykloje, „kala“ pinigus Volstryto biržoje, klajoja su kupranugariais (ir turistais) po Afrikos dykumas, piešia ant drobės begalinius skaičius... Filmo režisierė ir scenarijaus autorė Coco Schrijber į 24 kadrus, praslenkančius per sekundę, stengiasi sudėti daugybę abstrakčių filosofinių poteksčių, kurios, priešingai nei tikėtasi, išskysta, nebetekdamos pirminės reikšmės. Intelektualiai supainiotos ar pernelyg akivaizdžios tiesos deformuojasi į fantasmagoriškas grimasas, kai vizualus, net ir labai profesionaliai ištobulintas stilius prasilenkia su realiai gyvenančių žmonių, į kuriuos dažniausiai nukreipiamas dokumentininkų žvilgsnis, patirtimi.
Padegėlių šeima Audriaus Stonio naujausioje juostoje „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“, nors ir užklupta neeilinių išbandymų, gyvena sau, o filmas taip pat egzistuoja savotiškoje paralelinėje poetines meditacijas su vestuvių estetika bei televiziniu realizmu derinančioje erdvėje. Sąlyčio tarp portretuojamo žmogaus ir filmo nėra. Kiekvienas užsisklendęs savuose matavimuose – režisierius plėtoja idėją, bet realybė jai nepaklūsta ir sklando kažkur, kur nepasiekia kameros žvilgsnis. Kitas taip ir lieka kitu, – svetimu, nepažįstamu, nors ir matytu.
„Nors esu įdėjusi daug pastangų ir nemažai pasiekusi, jaučiu atstumą ir įtampą. Esu čia tarsi pašalinė – Estijos visuomenė manęs nepriima, nesu jos dalis. Ir man skaudu“, – iš ekrano prabyla menininkė Tania Muravskaja. Ji rengia parodas, fotografuoja žymius Estijos politikus, diskutuoja TV ir radijo laidose, visur traukdama tą pačią jūreivišką giesmelę: „nes niekad nieks nemylėjo manęs“. Čia, žinoma, interpretacija, – Vladimiro Loginovo filmo „Tapatybė“ herojė yra baigusi aukštuosius mokslus, puikiai artikuliuoja savo mintis rusų kalba (norisi tikėti, kad ir estų), tačiau etninė bendruomenė jos nesupranta. Klausant Tanios pasisakymų, ima aiškėti kodėl. Ne, ne tik dėl tų nelemtų politinių priežasčių, dėl kurių kyla riaušės vos pajudinus (gerai jau – nukėlus) bronzinę kareivio skulptūrą Taline. Ne, ne vien dėl jų. Menininkė, kaip sakoma, dar neatrado savęs ir klaidžiodama klystkeliais bei kaltindama aplinką stengiasi išvengti sudėtingo ir kartu skausmingo proceso. Pabėgti nuo tikrovės į gražesnį pasaulį, kur šviečia saulė, žydi gėlės bei vyrauja meilė trokšta ir „Panelė Robinzonė“ Olga. Kitaip nei dekabristų žmonos, kurios paskui vyrus eidavo į katorgą, ji išsižada už grotų patupdyto potencialaus sutuoktinio (kokia laimė ištekėti už kalinio?) ir ryžtingai ieško svajonių vyro interneto portaluose. Ieško ir randa. Žmogus, atrodo, gero charakterio, turkas, pagyvenęs, bet vienišas, žodžiu, beveik idealus. Filmo režisierė Aliona Suržikova kartu su Olgos draugėmis išlydi būsimą nuotaką į tolimą šalį, o iš ten – jau tik nuotraukos, sustabdytos labiau turistinės nei šeimyniškos akimirkos ir galiausiai telefono skambutis, prikeliantis Olgą iš miego, o gal – saldaus letargo, kai iš kelių taupių frazių, taip pat nutylėjimų supranti, kad bėk nebėgęs, likimo išvengti nepavyks...
„Mūsų smegenys buvo bombarduojamos televizijos bangomis. Tai visiškai pakeitė mūsų gyvenimus“, – taip subrendusių ir bręstančių trisdešimtmečių kartos patirtis apibendrino estų režisierius Jaakas Kilmi. Filmas „Disko ir atominis karas“ pelnė pagrindinį VDFF apdovanojimą „už puikų istorinių įvykių ir subjektyvaus matymo, humoro bei talentingos režisūros derinį“, – teigė žiuri pirmininkas P. Łozińskis. Iš tiesų, nedažnai pavyksta, pasakojant apie praeitį, atskleisti plika akimi neįžvelgiamus priežasties ir padarinio dėsnius, bylojančius ir apie dabartinius laikus. Naują sovietinį žmogų užsibrėžusi išugdyti komunistų partija skatino piliečius vieningai „mobilizuoti visas jėgas ir kūrybinę energiją didžiajam komunistinės visuomenės sukūrimo reikalui“. O kai kurie didžiosios SSSR pašalių piliečiai, laisvu nuo „kūrimo“ metu, pilką realybę, apkaišytą Brežnevo ir kiek vėliau – Andropovo atvaizdais bei tauškalais, paspalvindavo „gaudydami“ vakariečių televizijos programas. Estai šiuo atveju buvo privilegijuoti, juk nuo kapitalistinio pasaulio puvėsių juos skyrė tik keliasdešimt kilometrų... Vaidybinius intarpus kaitaliodamas su interviu bei archyvine medžiaga, Kilmi pasakoja apie savo vaikystę, tėvus, kurie, atidirbę privalomas valandas ir išstovėję eiles prie maisto, traukdavo į chruščiovinius blokus, užsisklęsdavo tarp keturių sienų ir tapdavo inžinieriais, išradėjais, verslininkais, – žodžiu, pačiais savimi, kad tik galėtų pažiūrėti, kas dedasi už geležinės uždangos. O ten – ir maisto, kiek nori, ir muzika skamba – disko, ir šiaip, pramogos, kurių sovietinė sistema netoleravo. Taigi, erotiškoji „Emanuelė“ nuginklavo komunizmo puoselėtojus, šaltasis karas baigėsi, Tarybų Sąjunga sugriuvo. Kas pasikeitė? Kaip pasikeitė? Latvių režisierė Laila Pakalniņa esamojo laiko realijas išgrynina pasitelkdama konceptualiojo meno principus. Ji siūlo patikėti menu, tai yra dokumentiniu filmu, sukurtu tarsi „iš nieko“. Filmas „Rubiko kelias“ prasideda užrašu, jog tai yra Rygą su Jūrmala jungiantis dviračių takas, vis dar vadinamas buvusios Latvijos komunistų partijos lyderio vardu. Informacijos srautas tuo ir baigiasi, užleisdamas pozicijas vizualinei plotmei ir autorės idėjai. Labai konkrečiu keliu bėgioja, važinėja, vaikštinėja nežinomi ir neįvardijami žmonės, pakiauksi šuniukas, sučirpia paukštis, praskrenda lėktuvas, atvažiuoja ir nuvažiuoja traukinys. Atrodo, nieko ypatinga nevyksta. Tik per tą „nieko nevykimo“ laiką Rubikas, kadaise griežtai pasisakęs prieš Latvijos nepriklausomybę, išrenkamas į Europos Parlamentą. Išvados paliekamos žiūrovų valiai. Veidrodžių karalystėje reikia susiorientuoti patiems.