Tarptautinis Kauno kino festivalis

Tarptautinis Kauno kino festivalis šiemet švenčia penktąjį gimtadienį. Rugsėjo 27 d. penktą kartą vyksiantį festivalį pradėjo Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“. Iki spalio 16-osios bus parodyta daugiau kaip 140 filmų. Šiemet festivalio filmų peržiūros vyks ne tik Kaune ir Vilniuje, bet taip pat Panevėžyje ir Nidoje. Festivalį pristato jo direktorė Ilona Jurkonytė ir programos sudarytojas Tomas Tengmarkas.

Šiais metais festivalis vyksta jau penktą kartą. Koks jis, palyginti su pirmuoju, vykusiu 2007-aisiais?

Ilona Jurkonytė: Festivalis pasikeitė. Ne tik jo apimtis, bet ir atmosfera, tvyranti filmų seansuose. Sulaukiame vis daugiau žiūrovų atsako. Gera justi, kad žmonės pasitiki mūsų programa ir kasmet laukia festivalio. Žiūrovai tampa vis aktyvesni, nuoširdžiai domisi svečiais, noriai leidžiasi į diskusijas ir labiau įsigyvena į festivalio ritmą. Prieš penkerius metus svarbiausias dalykas buvo didelis noras sugrąžinti miestui kiną.

Bet festivalio tikslai iš esmės nepasikeitė?

I. J.: Uždaviniai nuolat nauji, bet tikslai iš esmės nesikeičia: kuriame miesto kino bendruomenę, skatiname vietinę kino pramonę, siekiame mokyti žiūrovą. Šiemet kviečiame žiūrovus burtis į „Tarptautinio Kauno kino festivalio klubą“. Klubo nariams siūlome nuolaidų, specialių renginių. Kauno kino festivalis jau pasiekė tam tikrą apimtį – ateityje nesiruošiame augti „į plotį“, didinti programos, bet siekiame įtikinti žmones, kurie priima sprendimus, kad miestui reikalinga erdvė ne tik festivaliams, bet ir repertuariniam kinui rodyti. Europoje daugybė pavyzdžių, kai festivaliai paskatino erdvių kinui rodyti steigimą: specialūs kino rūmai pastatyti Kanuose, Berlyne ir mažesniuose miestuose, pavyzdžiui, pagrindinio Zagrebo arthauzinio kino teatro išsaugojimas tiesiogiai sietinas su kino festivaliu. Lygiuotis į didžiausius dar lyg ir per drąsu, bet noriu atkreipti dėmesį, kad mes nuo pat pradžių siekėme įrodyti: arthauzinis kinas – ne tik intelektuali pramoga, bet ir ekonominė galia, miesto ir šalies vardo viešinimas. Todėl rengiant Kauno kino festivalį neveikiančio „Romuvos“ kino teatro ir kitų kino erdvių ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose klausimas festivalio organizatoriams iki šiol lieka vienu svarbiausių.

Festivalis kasmet kviečia į vis naujas erdves Kaune – viešėjo ir Kauno dramos teatre, ir dabar neveikiančiame „Romuvos“ kino teatre, ir komerciniuose kino teatruose. Kur vyksta festivalis šiemet?

I. J.: Kiekvienais metais tenka leistis į ekspediciją kino salių beieškant. Šių metų trofėjai – sena Kauno viešosios bibliotekos kino salė, kino centras ,,Cinamon Kaunas“ ir nauja „Žalgirio arenos“ Meno ir multimedijos erdvė. Smagu, kad festivalis kasmet atranda naujas vietas, erdves, kviečia žiūrovus keliauti kartu. Specialūs renginiai vyksta Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno menininkų namų erdvėse. Kaip ir kasmet, programa bus rodoma Vilniuje, „Pasakoje“ ir ,,Skalvijoje“. Pirmą kartą šiemet festivalis viešės Panevėžio „Garso“ bei Nidos ,,Agilos“ kino teatruose.

Kauno kino festivalis kasmet pasiūlo ne tik kino seansus, bet ir paskaitų, diskusijų, parodų, neformalių susitikimų, dirbtuvių. Kur pakviesite šiemet?

I. J.: Šiųmetinė programa įkvėpė daugybę papildomų renginių idėjų. Pažintis su ryškiu praėjusių metų festivalio svečiu, vengrų režisieriumi Bèla Tarru šiemet išaugo į režisieriaus meistriškumo pamokas, vykusias Kaune spalio 4–5 dieną. Pastaruoju metu sulaukiu klausimų, kaip mums pavyko susidraugauti su tokiu įžymiu ir reikliu režisieriumi. Gal mūsų komandos ir šio kūrėjo vertybės artimos? Be to, jis neslėpė esąs susižavėjęs Kaunu. 2011 m. sukurtą, Berlyno kino festivalyje apdovanotą filmą ,,Turino arklys“ paskelbęs savo paskutiniuoju, dirbtuvėse režisierius kartu su jaunais kino kūrėjais filmavo kinematografiškas Kauno miesto erdves. Pernai, pamename, kūrėją sužavėjo Kauno autobusų stotis ir maršrutas „Kaunas – Roma“. Kino režisierius ir teoretikus pakviesime į diskusiją „Ilgas planas: žmogus prieš kamerą“, skirtą aptarti ilgo plano galimybes, ją ves kino teoretikas Lukas Brašiškis. Kita intriguojanti paskaita – apie vyrų ašaras kine – vadinsis „Kaip pravirkdyti vyrą?“. Kino analizės edukacijos tradicijas tęsia ,,Variety“ autoriaus Boydo van Hoeijo kino kritikos dirbtuvės, pakviesime į susitikimą su rusų kino istoriku Sergejumi Lavrentjevu, jis pristatys „Raudonųjų“, tiksliau, sovietinių vesternų retrospektyvą. Ši programa šiemet buvo pristatyta Roterdame, taip pat viešėjo Geteborgo, Linco, Vroclavo festivaliuose. Tai puikus kino festivalių bendradarbiavimo pavyzdys.

Dažnai festivaliai tenkinasi viena klasikos filmų programa. Pernai Kauno kino festivalis pristatė net keturias retrospektyvas. Ką žiūrovams pasiūlysite šiemet?

Tomas Tengmarkas: Nuolat juokaujame su Ilona, kad derėtų surengti retrospektyvų festivalį, nes kiekvieną kartą sudarinėjant Kauno kino festivalio programą kino klasikos norisi rodyti ne ką mažiau nei naujų programų. Tenka save nuolat stabdyti.

I. J.: Rodyti kino klasiką – didžiulis malonumas. Naujai atrandami ankstesni filmai ir kūrėjai tikrai verti platesnės auditorijos. Be „Skalvijos“ kino centro, Lietuvoje dar nėra tokios vietos, kur žmonės nuolat galėtų susipažinti su kino klasika, kur vyktų atviros diskusijos ir gerų filmų bei režisierių pristatymai. Siekiame, kad tokia švietėjiška erdve – Lietuvos sinemateka – galėtų tapti atgimęs „Romuvos“ kino teatras.

T. T.: Labai svarbu mylėti seną kiną ir norėti jį parodyti. Juk egzistuoja ne tik Ingmaras Bergmanas ar Federico Fellini. Pasidžiaugus jais, reikia nuolat ieškoti negirdėtų vardų, ko nors, kas tuo pačiu būtų ir sena, ir nauja. Pernai rodėme vengrų režisieriaus Bèlos Tarro retrospektyvą ir sulaukėme daugybės gerų atsiliepimų. Atradimo jausmas yra nepakartojamas! Taip man šiemet nutiko su slovakų kinu: pamačius Štefano Uherio filmą ,,Saulė tinkle“ gimė noras surengti slovakų Naujosios bangos retrospektyvą.

Šeštajame dešimtmetyje Čekoslovakijos kinas išgyveno aukso amžių, tačiau akivaizdu, kad geriau žinomi tik čekų režisieriai Milošas Formanas, Jiřís Menzelis, Vera Chytilová, o slovakai nėra minimi. Norime atrasti tuos pamirštus kino istorijos šedevrus ir parodyti juos žiūrovams. 1962-aisiais Slovakijoje buvo sukurti trys svarbūs filmai – jau minėta ,,Saulė tinkle“, Peterio Solano ,,Boksininkas ir mirtis“ ir Martino Holly „Praskrenda varnos“. Jie suteikė impulsų iki 1969-ųjų besitęsusiai Naujajai slovakų kino bangai. Kauno kino festivalyje rodomi svarbiausi šio laikotarpio filmai.

I. J.: Svarbu yra ir nuteikti auditoriją retrospektyvinei programai. Reikia parengti medžiagą, supažindinančią su filmų kontekstu arba anksčiau sukurtus filmus tiesiog aktualizuoti. Šiemet žiūrovams pristatome dar vieną specialią programą, kurios idėja gimė sužinojus apie Adolfo Meko mirtį. Norime pagerbti menininką, kino istoriką dar kartą rodydami jo filmus. Šiemet festivalio carte blanche suteikėme Jonui Mekui, jis parengė Amerikos moterų režisierių eksperimentinio kino programą.