Kiek tos Baltijos?

Kino forumas „Scanorama“ nuo 2007-ųjų kasmet rengia „Naujojo Baltijos kino“ konkursą, pristatantį jaunų estų, latvių ir lietuvių kino kūrėjų darbus. Paprastai tai tampa pirmuoju režisierių žingsniu į didįjį ekraną. Bet šiemet konkurse rungėsi ne tik pradedantieji, ir ne tik jauni. Dėl „Cineveros“ įsteigto prizo konkurse varžėsi 13 filmų. Norvegijos kino instituto vykdomojo direktoriaus Jano Eriko Holsto vadovaujamas tarptautinis žiuri rinko geriausią lietuvišką ir geriausią Baltijos regiono filmus.

Geriausiu lietuvišku filmu išrinktas Oksanos Burajos dokumentinis „Liza, namo!“ išsiskyrė iš kitų konkurso filmų. Filmo herojė Liza vis pabėga iš namų, o laukymėse kasnakt skamba jos motinos balsas, šaukiantis mergaitę namo. Tik sugrįžusią Lizą kojos vėl nejučia neša tolyn nuo ūžiančios girtuoklių kompanijos. Geriausiai ji jaučiasi svajodama apylinkių pievose. Liza dainuoja, kad užlips ant aukšto kalno, kur visi gražūs ir geri, kur išsipildo visos svajonės. Liūdesio pilnos mergaitės akys jungia du skirtingus, vienas kito nesuprantančius pasaulius. Vulgari buitis ir šiurkštus motinos elgesys žeidžia jautrią Lizos sielą, o mama nesupranta, kas mergaitei negerai. Todėl ją taip traukia gamta, kur ji jaučiasi sava ir saugi, kur, rodos, trūksta tik gerųjų laumių, kad svajonės įgytų realų pavidalą. Filmą žiuri įvertino už ypatingą vaiko žvilgsnio perteikimą. „Liza, namo!“ išsiskiria ir puikiu operatorės Kristinos Sereikaitės darbu atskleidžiant dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą.

Geriausiu konkurso „Naujasis Baltijos kinas“ filmu tapo estų režisieriaus Ivano Pavljutškovo režisuotas „Baltas kvadratas“. Tai keista draugystės istorija. Zacharo niekas nepriima į kieme slėpynes žaidžiančių vaikų būrį. Viltis įsižiebia tik tada, kai Zacharas susipažįsta su draugišku, bet paslaptingu Saša. Naujasis draugas jam parodo niekieno neatrastą slėptuvę – seną šaldytuvą. Čia pasislėpęs, Saša laimės žaidimą. Palengva temsta, visi vaikai išsilaksto, o Zacharas vienas kiūtina namo. Niekas nesumojo, kad šaldytuvo durelės užsitrenkė. Paprastą filmo istoriją siaubo nuojauta spalvina aitri muzika ir kameros fiksuojamos rudens prieblandos. Tai liūdna istorija, papasakota iš berniuko, tragiškai praradusio savo vienintelį draugą, perspektyvos. Tai filmas apie vaikišką vienatvę, paslaptį ir kaltę.

Specialaus žiuri paminėjimo sulaukė bendras estų ir latvių animacinis filmas „Antropovo vila“. Įkvėptas daugybės istorijų apie Afrikos gyventojus, kurie idealizuoja Vakarų pasaulį, filmas kupinas sąmojingo humoro. Istorija dramatiška ir turinti aiškią potekstę. Abiejų patyrusių animacijos režisierių Vladimiro Leščiovo (Latvija) ir Kasparo Jancio (Estija) filmografijas jau puošia reikšmingi kino apdovanojimai, todėl besidžiaugiant geru konkursinės programos filmu dar kartą kyla klausimas, ką šie seni kino vilkai veikia jaunojo Baltijos kino konkurse. Pagrindinis filmo personažas marokietis vieną dieną ryžtasi plaukte perplaukti jūrą, kad pasiektų rojumi žemėje įsivaizduojamą Europą. Tačiau čia, Antropovo viloje, jis randa netikėtas vakarietiško pasaulio orgijas. Filme vis pasikartoja pripučiamos lėlės motyvas – išpūstas svajonės burbulas, kaip ir netikras žmogus, lengvai sprogsta.

Latvės Madaros Dišlerės filmas „Poema“ rodo paskutinę latvių poetės Austros Skujiņos gyvenimo savaitę prieš savižudybę. Režisierė kruopščiai atkūrė 1932-ųjų dvasią – viskas nuo aktorių kostiumų iki kavos servizų autentiška. Nepritapusi konservatyvioje to laiko visuomenėje poetė sielvarto kupinais eilėraščiais bandė užmegzti ryšį su pasauliu. Nespalvotas filmas itin poetiškas, pilnas kartais pernelyg aiškių įvaizdžių ir metaforų.

Psichologinės Gundaro Jakobsono dramos „Riba“ pagrindinis veikėjas yra jaunas kareivis. Jis paskiriamas būti neaiškios miško bazės sargu. Armija tėra pretekstas papasakoti apie personažą, miško vienumoje stojantį akistaton su savimi. Filmo realybė – tai herojaus fantazijų, sapnų ir baimių pasaulis. Jis demonstruoja drąsą ir mūšyje su įsivaizduojamais priešais vaidina didvyrišką karį. Tačiau priešų vis daugėja, kai kurie net tampa matomi, galų gale pasirodo, kad visa tai galbūt tik sapnas. Filmas išsiskiria kino kalba – nežinią ir baimę iliustruojančia muzika, herojų užvaldžiusią paranoją perteikiančiais vaizdais.

Estai, kaip ir lietuviai, konkurse pristatė 5 filmus. Elinos Naan filme „Ačiū, kad esi“ – keturi personažai ir kelionė, per kurią su merginomis keliaujantys vaikinai staiga suvokia, kad yra gėjai. „Ačiū, kad esi“ vaidina gražūs, madingi jaunuoliai, nugludintas vaizdas primena reklamas, o po filmo lieka įspūdis, kad tai tik geros draugų kompanijos pasižaidimas su kino kamera, neaišku ką veikiantis festivalio konkurse.

Dar vienas estų filmas „Neįkainojama“ (rež. Heigo Lepla) taip pat negali atsidžiaugti gražiais aktorių kūnais bei sterilia biurų estetika. Filmas apie turtingą vagį, kruopščiai suplanavusį legendinio estų dainininko Ivo Linnos plokštelės vagystę, primena veiksmo filmų pastišą, tačiau taip ir lieka neaišku, gal režisierius rimtai taiko į Holivudą? Akivaizdu, kad filmas nesusijęs nei su savo laiku, nei su kultūrine erdve.

Šiek tiek įdomesniame estų filme „Kita vaivorykštės pusė“ jauna Aivaro ir Leni pora kelyje ima žaisti tapatybių žaidimą. Susigalvoti vaidmenys, atrodo, jiems patinka vis labiau. Pora eksperimentuoja vienas kito jausmais ir nepajunta, kaip žaidimas tampa nebevaldomas. Režisierė Triin Ruumet vykusiai rekonstruoja 9-ojo dešimtmečio atmosferą, bet filmui stinga aiškumo.

Estų „Pusryčiai ant žolės“ – turbūt pats žavingiausias konkurso filmas. Plastilino animacija, pasak vieno iš keturių filmo režisierių Eriko Alunurmo, „atsitiko neplanuotai“. Tik 5 minučių trukmės filmo garso takeliui kūrėjai pasirinko Mauriceÿo Ravelio „Boléro“. Svirduliuojantys filmo personažai su kiekvienu taktu vis krenta įvairiausiomis pozomis ant miško žemės – tai visas filmo veiksmas. Paburkusių fizionomijų šeimininkai filmo pabaigoje sukrenta į Edouard’o Manet paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ kompoziciją.

Penkių lietuviškų filmų programa konkurse pasirodė stipriausia. Filmai išsiskyrė kūrybiškumu ir drąsesniais eksperimentais. Jurgio Matulevičiaus filme „Auka“ daug vizualinių kliedesių. Jo personažas atsiduria faustiškoje situacijoje, tyrinėja ribinius kūno ir proto įgeidžius. Filmo veiksmas rutuliojasi tamsiame pakraščių pasaulyje. Tačiau įmantri kino kalba – kapotas montažas ir nerimastinga kamera – filmo istoriją daro sunkiai susekamą. „Aukai“ labai tinka J. E. Holsto komentaras prieš skelbiant konkurso rezultatus: pagyręs režisierius už kūrybiškumą, jis linkėjo atkakliau ieškoti ne tik formos, bet ir turinio skaidrumo.

Romantiškos mistikos esama ir Aistės Žegulytės režisuotame filme „Nikodemas“. Tai istorija apie išgertuvių vakarą paskui baltą ožką nusekusį ir pasiklydusį vyrą. Sauliaus Tomo Kondroto novelės ekranizacijoje degraduojantis vyras dėl stebuklingo sapno pabunda naujam gyvenimui. Nespalvotame filme daug pasakiškų motyvų: laumės ritualai, vėjyje besidraikančios medžiagos, sapnai – tai labai lietuviškas filmas, kažkodėl primenantis Algimanto Puipos kūrybą.

Ričardas Marcinkus konkurse pristatė veiksmo filmą „Ekspermenas“, pasakojantį apie pilką kasdienybės riterį Marių, kurio gyvenimas dėl vieno lemtingo įvykio pasuko nauja kryptimi. Jam tenka pamiršti mamos vakarienę ir rimtai pakovoti už išlikimą bei netikėtai įsižiebusią meilę. Žiūrint filmą neapleidžia nuojauta, kad jis arba perkrautas, arba per trumpas, greita ir kardinali personažo mutacija atrodo komiška. Kita vertus, humoro filme daug. Režisierius žaidžia gerai pažįstamų aktorių veidais ir su rimtu kinu asociacijų keliančiais balsais, ironiškai panaudotos ir veiksmo filmų klišes. „Ekspermenas“ pasižymi aiškiu sumanymu ir tvirtu jo įgyvendinimu. To pritrūko daugeliui kitų konkurso filmų.

Bendros Lietuvos ir Italijos gamybos Gianlucos Sodaro filmas „Ką Dievas sau galvoja“ – tikros istorijos įkvėpta paradoksali miniatiūra apie tikėjimą. Nuošalioje koplytėlėje vyksta kunigo ir mažos mergaitės ginčas apie Aukščiausiojo poelgius ir blogą įtaką. Netrukus paaiškėja, kad mergaitė padavė Aukščiausiąjį į teismą. Filmas ryškus visais aspektais – komiškų sąmojų pilnu dialogu, ekspresyvia italų aktorių vaidyba, apokaliptiniais Ramūno Greičiaus nufilmuotais vaizdais ir Angelo Badalamenti muzika. Tačiau kliūva tai, kad visi filmo kūrėjai kine toli gražu ne naujokai.

Peržvelgus visą konkurso programą akivaizdu, kad Sodaro filmas, taip pat kaip ir ne debiutantės Burajos „Liza, namo!“ bei estų ir latvių „Antropovo vila“ į konkursą pateko dėl kitų filmų skurdumo. Tačiau kokybės kartelę palaikyti galima ir kitaip. Konkursas galėtų plėsti „Baltijos“ sąvoką ir priimti visų Baltijos jūros šalių jaunų režisierių filmus. Tada būtų iš ko rinktis sudarant konkursinę programą. Didesnė įvairovė ir konkurencija skatintų tobulėti jaunus kino kūrėjus.