Tikri ir netikri prizai

Tarptautinis Toronto kino festivalis pirmąkart įvyko 1975 metais. Tada programą tesudarė apie penkiasdešimt filmų. Šįmet jau trisdešimt septintojo festivalio filmų skaičius siekė keturis šimtus. Jis jau priklauso kritikų vadinamajam didžiųjų festivalių ketvertui: Kanai, Venecija, Berlynas ir, aišku, Torontas. Per dešimt dienų jame apsilanko apie 250 tūkstančių žiūrovų, prie septyniolikos festivalio programų darbuojasi aštuoniolika programos sudarytojų. Taip pat Torontas laikomas įžanga į „Oskaro“ nominacijas.

Nors ir bandžiau susidaryti filmų, kuriuos tikrai noriu pamatyti, sąrašą, visų nesugebėjau pamatyti, nes jų tiesiog per daug, tad sąrašėlis su sudėliotomis datomis pasirodė paprasčiausiai utopinis. Visų pamatytų filmų aptarti taip pat neįmanoma, tad nusprendžiau aprašyti apdovanotuosius bei paskirti savus apdovanojimus, nes oficialieji sukėlė daug abejonių.

Kanados filmai

Iš pradžių kanadiečiai išrenka geriausius savo šalies kūrėjų filmus. Vienas apdovanojimas skiriamas režisieriui naujokui, kitas – senbuviui. Šiais metais geriausiu Kanados filmu paskelbta gražuolio Xavier Dolano drama „Vis tiek Lorens“ („Laurence Anyways“). Toronte šis filmas apdovanotas už „kinematografinę energiją ir novatorišką meilės istoriją“. Lorens filme – tas pats asmuo. Tik iš pradžių tai vyras, vėliau prisipažįstantis, kad vis dėlto yra moteris ir jaučiasi kaltas, kad tiek metų gyveno kažkieno kito gyvenimą, naudojosi kažkieno kito kūnu. Sunkiausia dalia skirta ne transvestitui, o jo/s draugei, kuri, tiek metų išbuvusi su vyru, bando gyventi su moterimi, nes tai juk tas pats žmogus. Būtent ši herojė, jos abejonės ir baimės filme įdomiausia. Tačiau tikrai ne Lorens. Pripažįstu, kad aktorių vaidyba puiki, bet jaunas režisierius lyg dūmų uždangą virš jų vaidmenų paleido banalų ir daugžodžiaujantį scenarijų. Daug vaikiškų frazių. Kad ir „juodas šokoladas mažina malonumą“ etc. Montažas taip pat naiviai tiesmukas. Jei skaitant laišką Lorens mylimąją nubloškia šalta (gal šilta) banga, tai ta banga tiesiogine prasme krenta ant jos kažkur iš lubų. Kai Lorens, sumušta/s homofobo, kruvina/s eina gatve, režisierius montuoja Lorens su Hieronimuso Boscho paveikslo „Kristus, nešantis kryžių“ fragmentais. Dėl Dievo meilės... Tačiau ir toks filmas turi stipriausią vietą – tai stambūs abiejų mylimųjų veido planai bei įtemptas montažas, kai Lorens atlieka išpažintį. Ir, aišku, muzika. Tai pagrindinė režisieriaus stiliaus detalė. Jeigu patinka 9-ojo dešimtmečio popmuzika arba šiuolaikinė indie electronic, tai patiks žiūrėti ir pagal ją sumontuotus filmo epizodus.

Toronto festivalyje vaidybinis ir dokumentinis kinas visiškai nebeišskiriami ir filmai tiesiog pagal temas ar pasiekimus įtraukiami į programas, aš savo kanadietišką apdovanojimą skirčiau Sarah Polley „pusiau“ dokumentiniam filmui „Mūsų pasakojamos istorijos“ („Stories We Tell“). Apdovanočiau už originaliai papasakotą istoriją, kuri verčia susimąstyti apie atmintį ir kaip skirtingai ji gali veikti tos pačios istorijos pasakojimą.

Aktorė Sarah Polley buvo pastebėta dar visai jauna, kai suvaidino Atomo Egoyano filme „Šviesi ateitis“. Vėliau ji išgarsėjo ir kaip režisierė, sukūrusi filmą „Toli nuo jos“ („Away from Her“), kuris buvo nominuotas dviem „Oskarams“. Naujasis jos filmas prasideda ištrauka iš Margaret Atwood knygos „Greis“ („Alias Grace“). Ji skamba maždaug taip: „Kai esi istorijos vyksmo vidury, tai dar visiškai ne istorija (...), tai tik suirutė, sudužusios stiklinės šukės (...), valtis, įsirėžusi į ledkalnį, o visi, esantys joje, nieko negali padaryti. Tik po kurio laiko tai tampa istorija. Kai pasakoji ją sau ar kam nors kitam.“ Šie žodžiai ir tampa filmo struktūros pagrindu.

Polley pasakoja savo šeimos istoriją. Tiksliau, klausinėja tėvo, brolių, seserų, šeimos artimųjų apie savo mirusią motiną, ir kiekvienas pasakoja apie jos gyvenimą ir asmenybę skirtingai. Rodos, kam gali būti įdomi vienos šeimos istorija. Tačiau įdomiausia, kaip Polley ją perteikia. Ji ne tik filmuoja artimuosius, bet ir atkuria praeitį, kur aktoriai vaidina jos jaunus tėvus. O tėvas ne tik pasakoja apie mamą, bet ir skaito savo parašytą jūdviejų biografiją. Polley montuoja, manipuliuoja naratyvu ir kuria savą istoriją apie motiną. Ji abejoja dokumentiniu kinu, klausia, ar įmanoma atkurti ir dokumentuoti praeitį, ar pasirinkus dokumentiką galima objektyviai papasakoti istoriją, juk net montažas iškraipo tiesą. O pati istorija gali tapti neigimo forma. Taip režisierė klausia, kas yra tiesa, atmintis ir dokumentika apskritai.

Dėl debiutuojančio režisieriaus žiuri neapsisprendė, tad apdovanojo du. Pirmasis – Jasonas Buxtonas ir jo filmas „Juodasis strazdas“ („Blackbird“). Antrasis – Brandonas Cronenbergas ir jo mokslinės fantastikos drama „Antivirusas“ („Antiviral“). Pirmas apdovanotas už tai, kad sugebėjo blaiviai pažvelgti į mūsų visuomenės problemas. Šis pasirinkimas buvo gana tikslus, nes kitų debiutantų darbai išties blankūs.

Pagrindinė „Juodojo strazdo“ problema – suicidinis jaunimas, jų susižavėjimas subkultūromis ir smurtu. Kas nutinka, jei smurtą ir masinių žmogžudysčių planavimą skatina teisingumas bei bendruomenė, kurioje gyvena ne taip kaip visi atrodantis individas. Toks individas yra Šonas, kuris su tėvu iš didmiesčio atsikrausto į provinciją. Iš miesto jis atsiveža ne tik mėgstamiausias knygas, tarp kurių yra Kafka, bet ir gotų subkultūros stilių: juodus rūbus, juodai dažytus plaukus ir nagus, auskarus veide. Aišku, jis tampa kietųjų vyrukų, besimokančių toje pačioje mokykloje, pajuokos objektu. Tačiau tai ne baisiausias vaikinuko košmaras. Vieną naktį į jo namus pasibeldžia policija ir suima jį už neva planuojamą šaudymą mokykloje.

Filmas tik dar kartą patvirtina, kad interneto laikais nepasislėps nė vienas. Menkiausias videofilmas ar iš konteksto ištraukta nuotrauka gali tapti įkalčiu net ir prieš taikiausią žmogų. Tokia jau ta realybė po Kolumbaino mokyklos žudynių ar Rugsėjo 11-osios.

Kitas apdovanotas filmas nenustebino, tik patvirtino, kaip gera būti įtakingo tėvo sūnumi. Toks yra Brandonas Cronenbergas, sukūręs debiutinį filmą „Antivirusas“ ir apdovanotas už „ambicingą istoriją ir rafinuotą jos vizualizaciją“. Ta ambicinga istorija vyksta numanomoje realybėje, kur jaunuolis Sidas dirba kompanijoje, prekiaujančioje garsenybių DNR injekcijomis. Jas susileidus galima užsikrėsti vienos ar kitos žvaigždės ligomis. Taip gerbėjai gali atsidurti kuo arčiau savo dievukų, išgyvendami jų kančias. Aišku, jaunasis Cronenbergas norėjo sukurti satyrą. Bet ar ne absurdiška, kad filme vaidina tikri aktoriai, kurie nori išgarsėti? O filmas baisiausiai liaupsintas ir apdovanotas Kanuose – žvaigždžių katile? Šios tik dar kartą gali pasimėgauti savimi ir patvirtinti, kad žvaigždės kultas svarbiausias joms pačioms. Šis debiutas dvelkia debiutanto tėvo kultu ir jo pomėgiu fetišizuoti kūną: „Antiviruse“ bus šokiruojančio žiaurumo, kūno darkymo ir patetiškos socialinės žvaigždžių kulto kritikos. Rezultatas – varginantis savo „meistriškumą“ įsimylėjusio jaunuolio kūrinėlis apie patį save.

Ne Kanados filmai

Nekanadietiškų filmų kategorijoje taip pat būta apdovanojimų, kuriuos skiria tarptautinė kritikų asociacija FIPRESCI. Šįmet verčiausias prizo žiuri pasirodė François Ozono filmas „Namuose“ („Dans la maison“). Jis skirtas už rafinuotą pramogą, trinančią ribas tarp pasakotojo ir pasakojamos istorijos, už filmą, kuriame žaismingai sušvelninamos gyvenimo tragedijos. Kuo toliau, tuo labiau Ozonas, kaip, beje, ir Larsas von Trieras, tampa pramoginiu režisieriumi, kurio filmus vertina auditorija, esą labai išranki gurmaniškam kinui. Kaip ir maistui. Filmas sukurtas pagal Juano Mayorgos pjesę „Vaikinas iš paskutinio suolo“. Tačiau kad atitiktų tam tikros grupės žiūrovų įgeidžius, istorija ir dialogai supaprastinti, nes pačiam Ozonui originalas pasirodė per daug rafinuotas. Tai filmas-pramoga, tad režisierius siūlo žiūrovams katės ir pelės žaidimą. Kai pastarieji priima filmo istoriją už gryną pinigą, Ozonas sumaišo dėlionės detales, teigdamas, kad tai fikcija. Ir atvirkščiai. Viskas filme teisinga: gimnazija, kurioje moko literatūros mokytojas, rašinėlius jam rašo šešiolikmetis Gustave’as Flaubert’as, šiuolaikinis menas – banali pornografija, pasišaipoma ir iš klasinių skirtumų, nors panašius filmus labiausiai ir mėgsta ta klasė, iš kurios šaipomasi. Tad filmo istorija – kaip ta gražiai skambanti tuščia vaza.

Toje pačioje programoje buvo parodyta ir Margarethe von Trottos drama „Hannah Arendt“. Ją ir būčiau apdovanojusi. Už drąsą pasirenkant sudėtingą istorinį asmenį ir profesionaliai bei intriguojančiai perteikiant Arendt mintis žiūrovui, kuris galbūt susidomės filosofės, politikos kritikės darbais. Filmas apima vieną Arendt gyvenimo epizodą: ji vieši Izraelyje, žydų naikinimo Antrojo pasaulinio karo metais vykdytojo Adolfo Eichmanno teismo procese, o kartu rašo tekstą apie tą teismą žurnalui „New Yorker“. Vėliau straipsniai virto polemine studija „Eichmannas Jeruzalėje. Blogio banalumas“. Daug ką labiausiai supykdė Arendt idėja, jog Eichmannas nebuvo pabaisa, tiesiog banalus biurokratas, nes jo veikla, kalba ir net pagyrūniškumas bylojo apie jo normalumą ir bekompromisį pareigos atlikimą. Aišku, Arendt mintis filme kiek supaprastinta, kartais filmas labiau primena nedrąsų bandymą supažindinti su Arendt, jos gyvenimu ir mąstymu. Pati režisierė prisipažino, kad kurti filmus apie intelektualius žmones ypač sudėtinga ir nelabai komerciškai apsimoka. Nes tie, kurie žiūrės Ozono filmą, šio tikrai nesirinks, juk gėda būtų prisipažinti, jog nežinai nei kas ta Arendt, nei kas tas Eichmannas, o ką jau kalbėti apie kažkokią von Trottą, kuri stato filmus tik apie moteris. Jos moterys gyvena tokį pat gyvenimą kaip ir vyrai, juk moters gyvenimas – ne tik asmeninis jos reikalas, bet ir politinis. Arendt knyga apie blogio banalumą sulaukė daug kritikos, tačiau Arendt nenorėjo jaustis auka, ji viską vertino objektyviai ir net ironiškai, nes ironija neleidžia užsimiršti ir nugrimzti į sentimentalumą. Būtent tai, manau, režisierei ir pavyko atskleisti filme, kur Arendt tiesiog tobulai įkūnijo Barbara Sukowa.

„Atradimų“ programoje taip pat neapsieita be apdovanojimų. Negaliu nepasakyti, jog Toronte mėgstami jaunieji Švedijos kūrėjai. Gal ne veltui Kanada vadinama „amerikietiškąja Skandinavija“. Pernai buvo apdovanotas švedų režisieriaus Axelio Peterséno filmas „Donatas ir Avalonas“, šįmet – Mikaelio Marcimaino trileris „Mergina pagal iškvietimą“ („Call Girl“). Apdovanotas už tai, kad filmo stilius artimas 8-ojo dešimtmečio amerikiečių trileriams. Filmas analizuoja moterų teisių ir politinės korupcijos problemas. Matyt, šios problemos tiesiog neatsiejamos viena nuo kitos, filme taip ir suplakta: daug policininkų, trafaretiškų „blogiukų“ ir prostitučių.

Gal dėl artimo Rytų ir Vidurio Europos mentaliteto aš būčiau apdovanojusi Emilio Christovo stilingą filmo apie šnipus parodiją „Chameleono spalva“ („Tsvetat na Hameleona“). Už kaurismiakišką humorą, intelektualų ir nenuspėjamą scenarijų. Jau pirmi filmo epizodai verčia šypsotis, o kai liūdnų akių šnipui ligoninėje pranešama, kad jo motina mirė nekalta – jau ir garsiau nusijuokti. Tada imi suvokti, kad visa filmo realybė sąlygiška ir tiesiog persmelkta vienas kito maustymu. Veiksmas vyksta komunistinėje Bulgarijoje, kai neegzistuojantis šnipų tinklas šiam liūdnų akių jaunuoliui paveda šnipinėti anarchistinę studentų grupelę „Novatoriško mąstymo klubas“, apsėstą noro dekonstruoti uždraustą romaną „Zinkografas“. Malonu klaidžioti kuriamais kafkiškais, peleviniškais ir net Johno le Carré romanus primenančiais labirintais. Ir sužinoti, kaip daug galima pasiekti politikoje, joje iš tikrųjų neegzistuojant. Filmas patiks ir tiems, kurie mėgsta šifruoti nuorodas į kitus filmus.