Kanų kino festivalis: žymūs vardai, skandalai, politika ir filmai

Tiesa, apie „vulgariąją materiją“ prabilęs prancūzų poetas Guillaume’as Apollinaire’as šį posakį pavartojo apsilankęs vieno iš vaidybinio kino pradininkų Georges’o Mélièso studijoje. Kinas tada dar tik atradinėjo save, neretai panaudodamas gatvės teatro, cirko ar tiesiog balagano elementus. Keista, tačiau praėjus daugiau nei šimtui metų, jis vis dar traukia mases, žongliruodamas beveik tais pačiais, gal tik techniškai patobulėjusiais principais, kurie suteikia galimybę eksploatuoti reginius globaliu mastu, pritraukti investicijas ir, žinoma, atkreipti „spektaklio visuomenės“ dėmesį. Pastarąjį stengiamasi dar ir išlaikyti visais įmanomais ar net sunkiai suvokiamais būdais – pasitelkus garsius vardus, kino žvaigždes, prekinius ženklus, triukus bei skandalus, kuriuos akimirksniu ištransliuoja masinės informacijos priemonės. „Pamirškite filmus, čia svarbiausias dalykas – mada“, – bylojo vieno kritiškai nusiteikusio dienraščio antraštės. Iš tiesų, pasidomėjus, ką dažniausiai akcentuoja spauda, interneto puslapiai ar televizijos laidos, peršasi išvada, kad bene svarbiausia žinia, kokius apdarus – „Armani“ ar „Roberto Cavalli“ – dėvėjo ant raudonojo kilimo žengiančios ir pozuojančios žvaigždės, kokio gilumo buvo suknelės iškirptė ir kokio brangumo prašmatnūs aksesuarai. Jie, beje, sėkmingai buvo pavogti festivalio pradžioje iš ne itin akylai saugomo viešbučio, tuo metu, kai programą „Ypatingas žvilgsnis“ atidarinėjo naujas Sofios Coppolos filmas „Elitinis jaunimas“ („Bling Ring“), pasakojantis apie slaptą paauglių grupuotę, internete sekusią garsenybių gyvenimą ir apiplėšdavusią jų namus, šeimininkams dalyvaujant viešuose renginiuose. Taigi ir vėl kaip nekalbėti apie kino ir ne-gyvenimiškos realybės santykį, kuris Kanuose tampa nebeatskiriamas, susilieja į kažkokią keistą, šizofrenišką būseną, kur sunku susigaudyti nuolat kintančių įvaizdžių, butaforinio spindesio, perdėto sureikšminimo ir nesibaigiančios vaidybos sraute. Tarsi būtum patekęs į virtualią erdvę, mistišku būdu išsilaisvinusią iš kino juostų ir skaitmeninių formatų ir nevaržomai šėlstančią Kruazet bulvare, jachtomis užgriozdintoje įlankoje bei „Titaniką“ primenančiuose Festivalių ir kongresų rūmuose. Nesuprasi, ar tokį masinį apkvaitimą išprovokavo kino ir nuolat besisukinėjančių žvaigždžių kerai, ar nevaldomos emocijos, ar prarastas gebėjimas blaiviai mąstyti, ar tiesiog visų šių komponentų visuma. Kas blaškosi, pametęs pasą, o tuo tarpu kažkoks reporteris niekaip neberanda savo fotoaparato... Nors čia dar nieko – ilgainiui ima atrodyti, kad dauguma pametė savąjį identitetą, tik, bakchanalijų apsvaiginti, jo visiškai nepasigenda... Laimei, ši išorinė sumaištis – tik apvalkalas, kuriame nori nenori turi prasimalti, valandą ar dvi, laukdamas išsvajoto kino seanso... Laimei, egzistuoja tylios, ramios, prietemoje skendinčios salės, į kurias patekę visi galiausiai nurimsta, išjungia išmaniuosius telefonus ir kompiuterius, kelioms valandoms susitelkdami į istorijas, vykstančias galbūt kitoje planetos pusėje, o kartu visiškai čia pat, tiesiai prieš susirinkusiųjų akis.

Kanų kino festivalio proga iš viso pasaulio suvažiuoja daugiau kaip penki tūkstančiai akredituotų žurnalistų (tokia statistika skelbiama oficialiame festivalio interneto puslapyje) ir turbūt dvigubai daugiau prodiuserių, kino platintojų, pardavimo agentų, įvairiausių festivalių ir festivaliukų atstovų, tykančių nugvelbti vienas kitam iš panosės kokį elitinį ar kultinį filmą, garantuotai papuošiantį jų programas. Dar nemačiau, kad dėl filmų (taip pat dėl garsių pavardžių) būtų šitaip varžomasi. Pavyzdžiui, kinų režisieriaus Jia Zhang-ke filmas „Nuodėmės prisilietimas“ („Tian Zhu Ding“), kurį laikraštis „The Guardian“ apibūdino kaip „anksčiau santūriu laikyto režisieriaus pribloškiantį smūgį į veidą“, dar festivaliui neįpusėjus buvo parduotas JAV, Pietų Korėjos, Brazilijos, Turkijos, Japonijos, ES šalių platintojams. Formuluotė „paremta tikrais įvykiais“ turbūt mažai ką gali nustebinti Europoje ar JAV, tačiau kai kalbama apie Kiniją, turinčią daugiausia gyventojų pasaulyje, bene sparčiausiai augančią ekonomiką bei nepriekaištingai funkcionuojantį visuomenės kontrolės ir sekimo aparatą, bet kokie šalies realijas perteikiantys liudijimai priverčia suklusti. Kinijos kino „šeštosios kartos“ atstovas ir festivalių favoritas Zhang-ke rodo brutalių jėgų valdomą neokapitalistinę Kiniją, kur paprastas žmogus yra atsidūręs (norėtųsi sakyti – šuns vietoje, bet tai būtų pernelyg gerai) ant žemiausio socialinių kopėčių skersinio. Keturios susikertančios „Nuodėmės prisilietimo“ pasakojimo linijos paremtos plačiai tarptautinėje žiniasklaidoje aptartais įvykiais. 2009-aisiais Hubėjaus provincijoje jaunutė, smulki pedikiūrininkė Deng Yujiao subadė vietos biurokratą. Kaip kalbama, jis troško ne tik gražių nagų, bet ir seksualinių paslaugų. Vėliau, 2011 m., Džedziango provincijoje nuo bėgių nuvažiavo greitasis traukinys: 40 žmonių žuvo, dar apie 200 buvo sužeisti. Po šios katastrofos liko daug klaustukų, aišku, neapsieita be politinio skandalo, kai paaiškėjo susisiekimo ministerijos nekompetencija ir aplaidumas, nors patyliukais buvo minimi ir savižudžiai kinų darbininkai.

Nepaisydamas vyriausybės cenzūros, siekiančios bet kokia kaina užgniaužti nepriklausomą mąstymą, režisierius suformulavo klausimą, kodėl eiliniai piliečiai griebiasi smurto ir kokios priežastys lemia itin žiaurius jų poelgius. Turbūt tik Zhang-ke sugeba taip meistriškai įpinti dokumentinę, televizijos naujienų medžiagą į vaidybinio filmo plotmę, rodyti egzekucijas „tarantiniškai“ elegantiškai, o kartu per daug neužsižaisti vizualia forma. Operatoriaus Yu Lik-wai kamera fiksuoja gamyklas, kelius, miestus, šiuolaikines konstrukcijas, naktinius klubus, tačiau tai tėra tik fatališko pasaulio, kur visu smarkumu pasireiškia prievarta, kurios jau nebeįmanoma sulaikyti ar sutramdyti, dalis. Krizės, smurtas, civilizacijos nualinta gamta, izoliuoti, vieniši individai, paklūstantys savo instinktams arba besivadovaujantys keršto logika, – šios temos kartojosi daugelyje konkursinės programos filmų.

Kad žiaurumas seniai tapo populiariosios kultūros dalimi, dėmesį atkreipė dar austrų režisierius Michaelis Haneke, kurio filmai „Baltas kaspinas“ ir „Meilė“ apdovanojimų kolekcijoje turi ir po „Auksinę palmės šakelę“. Stebint filmus susidaro įspūdis, kad sadistiški polinkiai ir nevaldomos agresijos proveržiai tampa norma, tik vieni režisieriai kritiškai svarsto šių reiškinių prielaidas, analizuoja dabarties problemas, o kitiems užtenka mėgautis jau atrastais ir išeksploatuotais efektais, kurie padeda pateikti filmus kaip plataus vartojimo prekes. Tokiu, lengviausiu keliu, pasuko produktyvus japonų režisierius Takashi Miike, išgarsėjęs kontroversiška trilogija „Gyvas ar miręs“ („Dead or Alive“, 1999–2002) bei prievartą eskaluojančiais filmais „Žudikas Ičis“ („Ichi the Killer“, 2001), „Sabu“ (2003).

Šių metų konkursinėje programoje jis dalyvavo su „išgyvenimo“ drama „Šiaudinis skydas“ („Wara No Tate“), filmuota Taivane, bendradarbiaujant su Holivudo kino studija „Warner Bros“. Nesinorėtų teigti, kad šios kompanijos dalyvavimas jau yra blogo skonio ženklas, bet juodojo humoro meistrui šį kartą akivaizdžiai nepavyko suregzti kraują stingdančios istorijos apie „gerus“ policininkus ir išprotėjusį nusikaltėlį, nužudžiusį žymaus politiko, milijardieriaus anūkę. Už jo galvą viešai pažadamas milijardas jenų, o vargšai įstatymo saugotojai turi pergabenti visų medžiojamą jaunuolį 1200 kilometrų iš Fukuokos į Tokiją.

Kažkodėl filmų kūrėjai mėgsta manipuliuoti „pasirinkimo“ arba „moralinės dilemos“ sąvokomis, nors jas įžvelgti tarp sprogimų, susidūrimų, susišaudymų tiesiog beviltiška. Neaišku, kokias kriterijais vadovavosi Kanų kino festivalio meno direktorius Thierry Frémaux, atrinkęs į konkursinę programą akivaizdžiai silpnų „blokbasterinių“ filmų. Greičiausiai „žiūroviškumo“...

Režisieriaus Nicolo Windingo Refno kriminalinis trileris „Atleidžia tik Dievas“ („Only God Forgives“) nokautavo net ir veiksmo filmų gerbėjus. Kas spruko iš salės, kas švilpė, kas baubė, nors, aišku, buvo ir plojančių. Apie ką tas filmas, turbūt žino tik Dievas, dėl režisieriaus – drįstu abejoti. Net demonišką motušę profesionaliai suvaidinusi aktorė Kristin Scott Thomas žurnalistams prisipažino, kad šio filmo nežiūrėtų vien dėl perdėto sadizmo ir ekstremaliai žiaurių scenų. Pjautynės ir egzekucijos vyksta įmantrioje ir spalvingoje Bankoko aplinkoje, kur sukiojasi mažametės prostitutės, žavūs narkotikų platintojai, tarp jų ir sutrikęs nuo neveiklumo pagrindinis herojus: Ryanas Goslingas šiuo vaidmeniu tikriausiai turėjo sudaužyti aibę bręstančių paauglių širdžių. Būtent dėl tos bręstančios ir besiformuojančios auditorijos kilo dar vienas skandalas Prancūzijoje, kur iškart po festivalio, gegužės 28 d., filmas pradėtas rodyti 343 šalies kino salėse. Anksčiau galioję amžiaus cenzo ribojimai, padedant įtakingiems platintojams „Wild Side Films“ ir „Le Pacte“ ir nusprendus kultūros ministrei Aurélie Filippetti, buvo „sušvelninti“ nuo 16 iki 12 metų. Nepaisant intelektualų pasisakymų bei susirūpinimo, rodantys smurtą filmai lengva ranka išleidžiami į rinką ir juos ramiausiai gali žiūrėti nepilnamečiai. Įvairiausios ES prevencinės programos, nukreiptos prieš savižudybių augimą, patyčias ir smurtą šiuo atveju liūdnai primena sovietinį biurokratizmą bei ideologiją, kai buvo prisidengiama kilniais tikslais bei skambiomis frazėmis, kur reikia, uždedami pliusiukai, vien tam, kad valstybinis aparatas ir toliau sau ramiai funkcionuotų, kažkas skaičiuotų milijoninius pelnus ir, svarbiausia, visi būtų patenkinti.

„Atmerkite akis, kitaip pražiopsosite reginį“, – ši frazė nuskamba Meksikos režisieriaus Amato Escalante’s, pelniusio geriausio režisieriaus titulą, itin žiaurioje dramoje „Helis“ („Heli“). „Reginys“ prasideda, kai per neapdairumą ir kvailą galvą karo mokyklos auklėtinis Beto (Juan Eduardo Palacios) nugvelbia du kokaino paketus ir paslepia savo dvylikametės draugės Esteosos (Andrea Vergara) namuose. Jos vyresnis brolis Helis (Armando Espitia), aišku, suranda narkotikus, juos išbarsto išvežęs atmatų duobėje, tačiau taip tik dar pablogina padėtį, nes netrukus įsiveržia ginkluoti vyrukai ir surengia kruviną egzekuciją, kai aukos daužomos plokščiu basliu, panašiu į irklą, o paskui dar stambiu planu parodoma, kaip deginamos jų spiritu apipiltos genitalijos. Atvirai šokiruojančių ar paprasčiausiai lėkštų ir paviršutiniškų, kaip kad Čado režisieriaus Mahamato-Saleho Harouno „Grigris“ ar romantinė drama „Pilis Italijoje“ („Un Château en Italie“, rež. Valeria Bruni Tedeschi) ar „Jauna ir graži“ („Jeune et belle,“ rež. FranÇois Ozonas, beje, neatsargiai leptelėjęs, kad kiekviena moteris slapčia trokšta užsiimti prostitucija, filmų kontekste, nepretenzingi ir nuoširdūs pasakojimai apie kolizijas, kurias gali patirti kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo rasės, tautybės ar įsitikinimų, buvo it gaivaus oro gūsis.

Japonų režisierius Hirokazu Kore- eda, gavęs trečiąjį pagal svarbą Kanų žiuri apdovanojimą už filmą „Koks tėvas, toks ir sūnus“ („Soshite Chichi Ni Naru“), tarytum tęsia savo pirmtako Yasujiro Ozu (1903–1963) kūrybos tradiciją, kuriai būdingas ypatingas jautrumas, specifinių detalių akcentai, koncentravimasis į vidinio šeimos gyvenimo saitus. Riota (Masaharu Fukuyama) – jaunas ir arogantiškas architektas, daug dirbantis ir pasiruošęs aukoti visą savo laiką karjerai. Jis sukūrė pats save ir savo socialinį statusą, tad į kitus, mažiau sėkmingus, žiūri iš savo aukštybių. Tačiau tobula gyvenimo mašinerija ima strigti, kai Riotai ir jo žmonai Midori (Machiko Ono) pranešama, kad prieš šešerius metus ligoninėje atsitiktinai buvo sukeisti kūdikiai ir šešiametis puikiai prižiūrimas ir auklėjamas sūnus Keita nėra biologinis jų vaikas. Laukia ilgas ir skausmingas procesas – reikia susitikti su kita šeima ir išspręsti kilusį nesusipratimą. Tačiau jei suaugusieji ir gali tvarkytis su emociniu stresu, vaikams nėra taip lengva.

Ilgainiui Riota supranta, kad tėvystė negali būti susiaurinta tik iki genų inžinerijos ir pasakymas „nieko baisaus“ problemos neišsprendžia. Kore-eda spaudos konferencijoje teigė, kad prieš penketą metų gimus dukrai jam kilo daug klausimų, tiksliau, kada tampama tikru tėvu? Ar tai tik kraujo ryšys, ar kartu praleistas laikas? Atsiribodamas nuo išorinio kinematografinių priemonių efektingumo, Kore-eda išvengia šeimyninėms dramoms būdingo sentimentalumo, perteikdamas poetinį, o kartu beveik dokumentalų japoniškosios kasdienybės paveikslą.

Ypač šiltai Kanuose buvo sutikta iraniečių režisieriaus Asgharo Farhadi drama „Praeitis“ („Le passé“), kuriai daugelis pranašavo ir „Auksinę palmės šakelę“. Filmų „Išsiskyrimas“ (2011), „Apie Elę“ (2009) autorius vėl apmąstė meilės trapumą, šeimos vertybes pasaulyje, kuriame, pasak Farhadi, „skyrybos ir naujų partnerių paieškos jau tampa norma“. Žmogiška, o kartu komplikuota santykių drama pelnė Ekumeninės žiuri prizą, skirtą „sąžiningam ir aukšto meninio lygio darbui, kuris liudija kinematografo galią atskleisti mistiškas žmogaus sielos gelmes“. Farhadi dar kartą įrodo, kad yra nepralenkiamas istorijų pasakotojas ir puikus dramaturgas, kruopščiai apgalvojantis kiekvieno aktoriaus vaidmenį (ne veltui Bérénice Bejo buvo pripažinta geriausia aktore), pasakojimo struktūrą, stebinančią netikėtais siužeto posūkiais bei atradimais, ir suvokiantis atskirų detalių svarbą. Kartu jis apčiuopia ir universalius filosofinius motyvus – praeinančio laiko poveikį, anksčiau ar vėliau kylančią akistatą su savimi. Filme išryškėja nusivylimas ir pyktis, jis apima stengiantis paneigti praeitį ir laikytis įsikibus kadaise padarytų neteisingų sprendimų. Mari (Bérénice Bejo) paprašo Ahmado (Ali Mosaffa) grįžti į Paryžių iš Teherano, nes jis turi dalyvauti ilgai atidėliotose skyrybose. Moteris nori viską užbaigti civilizuotai ir pradėti naują gyvenimo etapą su jaunesniu už save Samiru (Tahar Rahim). Ahmado nelaimei, ji neužsako viešbučio, tad visi glaudžiasi ankštuose ir chaotiškuose Mari namuose, kur gyvena ir jų vaikai – mažylė Leja (Jeanne Jestin), maištaujanti paauglė Liusi (Pauline Burlet) ir Samiro berniukas Fuadas (Elyes Aguis). Farhadi parodo, kad nuodugniai gilintis į santykius taip pat skausminga kaip operuoti gyvą organizmą. Farhadi: „Dažniausiai stengiamės atsikratyti praeities tam, kad judėtume į priekį, bet nė vienas žmogus iš tiesų negali jos nei atsikratyti, nei pamiršti. Nebent kuriam laikui pabėgti.“

Broliai Joelis ir Ethanas Coenai melancholiškoje Didžiuoju prizu apvainikuotoje komedijoje „Groja Liuvinas Deivisas“ („Inside Llewyn Davis“) grįžo į 1961-ųjų Niujorką ir atkūrė jo muzikinę aplinką. Filmą, tiksliau, Festivalių ir kongreso rūmų sales, kuriose jis buvo rodomas, atakavo tokia minia žmonių, jog atrodė, kad būtent ten atsiveria dangaus vartai ir baigiasi visos nelaimės. Žinoma, Coenų populiarumas yra neginčijamas ir pelnytas, prisimenant 1991-ųjų triumfą Kanuose, kai žiuri vienbalsiai skyrė „Auksinę palmės šakelę“ jų „Bartonui Finkui“ („Barton Fink“), taip pat geriausio režisieriaus apdovanojimą Joeliui Coenui bei geriausio aktoriaus – Johnui Turturro. Paskui festivalio organizatoriai susigriebė ir pakeitė taisykles, leisdami konkursiniams filmams pretenduoti tik į vieną prizą. Paradoksalu, tačiau šįmet amerikiečių režisieriaus Steveno Spielbergo vadovaujamas žiuri išprašė festivalio vadovų padaryti išimtį, skirdami „Auksinę palmės šakelę“ Tuniso kilmės prancūzų režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o dramai „Adelės gyvenimas“ („La vie d’Adèle“) bei abiem filmo aktorėms Adèle Exarchopoulos ir Léa Seydoux.

Pagal prancūzų rašytojos Julie Maroh komiksą „Mėlyna spalva – šilčiausia“ sukurta drama pasakoja apie 15-etę Adelę, kuri patiria, pasak režisieriaus, „ir didelę meilę, ir didelį sielvartą“, tik šios aistros susijusios ne su vaikinu, o su mėlynplauke mergina Ema. Kechiche’as savo apdovanojimą dedikavo Prancūzijos jaunimui ir Arabų pavasario revoliucionieriams, teigdamas, kad „jie taip pat turi šį siekimą gyventi laisvai, išreikšti save laisvai ir mylėti visiškai nevaržomai“. Garbingi prizai buvo skirti beveik tuo pat metu, kai Prancūzijoje buvo priimtas įstatymas, įteisinęs tos pačios lyties asmenų santuokas. Vis dėlto norėtųsi tikėti, jog drąsus, atvira erotika „pagardintas“ filmas atlaikys ne tik politinius, bet ir laiko išbandymus, taip pagrįsdamas savo novatorišką meninę vertę. „Nuodėmės prisilietimas“, rež. Jia Zhang-ke festivaliai