Tarptautinio Kopenhagos kino festivalio mados

Daug dėmesio buvo skirta ir Ulrichui Seidliui bei jo trilogijai, o žymus danų kino kritikas savo straipsnyje liaupsino Kopenhagos festivalį už tai, kad pirmasis parodė visą trilogiją. Apie „Kino pavasarį“ jis turbūt visai negirdėjo.

Originali ir programa „Perdaryti“. Joje buvo siūloma susipažinti su garsiais filmais bei jų perdirbiniais, kuriuos sukūrė tie patys arba jau kiti režisieriai. Programos sudarytojai siūlė pamąstyti, ar perdaryti filmai gali būti populiaresni už originalus, ar ne. Aišku, Holivudo pramonė šioje srityje nepralenkiama, tačiau programoje komercinių filmų nebuvo. Joje atsidūrė Jacques’o Rivette’o garsiojo filmo „Gražioji pikčiurna“ nauja versija, t.y. iš tos pačios nufilmuotos medžiagos sukurtas naujas filmas „Divertismentas“ („Divertimento“), kuriame režisierius labiau susitelkia į spalvingus santykius nei į tapybą. Kitas dėmesio vertas filmas esė – Jeano-Luco Godard’o „Vokietija devyni nulis“, kurio veiksmas perkelia į Berlyną po sienos griūties. Šis filmas vadinamas ir „Alfavilio“ tęsiniu (aktorius Eddie Constantine’as vėl įkūnija slaptąjį agentą Lemį), ir nuoroda į Roberto Rossellini filmą „Vokietija, nuliniai metai“. Jau klasika tapusį Guso Van Santo filmą „Manasis Aidahas“ perdaryti pabandė aktorius Jamesas Franco, o perdirbinį pavadino „Manasis Riveris“. Franco įkalbėjo Gusą Van Santą leisti jam sukurti naują filmą apie populiarumo viršūnėje mirusį aktorių Riverį Phoenixą iš nepanaudotos medžiagos. Anot Franco, būtent „Manasis Aidahas“ jį formavo kaip asmenybę, o Riveris iki šiol jam geriausias profesionalios aktorystės pavyzdys. Garso takelį filmui pasisiūlė sukurti geriausias Phoenixo draugas, R.E.M. grupės narys Michaelas Stipe’as.

Vienas didžiausių Danijos dienraščių „Politiken“ piniginiu prizu paremia „žiūroviškiausią“ filmą, tačiau žiūrovai jį renka ne iš viso festivalio filmų, o iš tų, kuriuos į atskirą programą atrenka pats dienraštis. Šįmet programoje atsidūrė ir rodytų „Kino pavasaryje“ filmų: Xavier Dolano „Bet kokiu atveju Lorens“, Pablo Larraino „Ne“, Carloso Reygadaso „Po tamsos – šviesa“. Tačiau žiūrovų simpatijų prizu buvo apdovanota belgų režisieriaus Felixo Van Groeningeno drama, nors labiau gal melodrama, „Nutrūkęs ratas“ („The Broken Circle Breakdown“). Šis filmas žiūrovų simpatijų prizą pelnė ir šiųmetiniame Berlyno tarptautiniame kino festivalyje. Pasirodo, danams, kaip ir vokiečiams, patinka „teisingas“ kinas, kuriame nekyla abejonių, kas yra likimo nuskriaustasis. Tokių filmų personažai – gyvenimo aplinkybių aukos, visuomenės nuskriausti arba nesuprasti. Žiūrovai tiesiog mėgsta įsijausti į globėjo vaidmenį, tad jei nesugeba tiesiogiai prisidėti prie nuskriaustųjų gyvenimo, tai bent filmą apie tokius apdovanoja dėmesiu.

„Nutrūkęs ratas“ – tai grupės, grojančios kantri muziką, pavadinimas, bet ir užuomina į sutrikusį žmogaus ir gamtos gyvenimo ratą. Šiuo atveju, vaikas palieka šią žemę anksčiau už tėvus. Kad Elisos (Veerle Baetens) bei Didjero (Johan Heldenbergh) šešerių metų dukra serga vėžiu, užsimenama jau pirmame filmo kadre. Nors režisierius pasitelkia nelinijinį pasakojimą, pradžioje užduotas tragiškas tonas palaipsniui tik stiprėja ir rieda kaip sniego gniūžtė į pakalnę. Kad nepasirodytų per mažai, į filmą įtrauktos vaiko plikimo ir vėmimo po chemoterapijos scenos. Kai nušokama į praeitį – dviejų sutuoktinių pažintį, – viskas nusidažo kičinėmis spalvomis: romantiška raudona šviesa pirmąkart mylintis ir, aišku, moteriai patiriant neapsakomą orgazmą. Jei jau moters kūnas ištatuiruotas, tai būtinai drugeliais ir mylimojo vardu. Jei nori sugundyti vyrą, tai gula ant jo džipo pasidabinusi Amerikos vėliavos maudymosi kostiumėliu. Jei jau jis peršasi, tai būtinai viešai, priešais jos koleges, kad šios paplotų. Jei jau laidoja vaiką, tai būtinai turi siaubingai lyti. Be to, iš konteksto ypač iškritę atrodė muzikiniai intarpai: mat jis subūrė kantri muzikos grupę, o ji tapo pagrindine soliste. Grupės nariai nepamiršta užtraukti dainos nei per vaiko trumpas sugrįžtuves iš ligoninės, nei per laidotuves, nei prie komos ištiktos Didjero žmonos lovos. Tik neaišku, kodėl kartkartėmis fone, televizoriaus ekrane, pasirodo kadrai, kai Rugsėjo 11-ąją į Niujorko dangoraižius skrenda savižudžių lėktuvai, po kurių seka G.W. Busho tirados apie karą su terorizmu. Tačiau atsakymas pateikiamas užsitęsusiame ir chaotiškame Didjero monologe per kažkurį grupės koncertą. Į jo lūpas režisierius sudėjo visą filmo moralą. Pasirodo, žiūrovai išalkę negatyvių istorijų. Tokių kaip „skandalingi“ straipsniai apie Bostono maratone nutrauktas galūnes, dešimt metų tris moteris kankinusį JAV pilietį. Regis, dalis visuomenės skaitydama tekstus apie tokių kraupių įvykių priešistorę ir žiūrėdami panašiai sukurptus filmus patiria liguistą pasitenkinimą.

Konkursinėje programoje „Naujieji talentai“ vietos atsirado tik vienam filmui iš Rytų ir Vidurio Europos – Berlyne rodytai režisieriaus iš Kazachstano Emiro Baigazino dramai „Harmonijos pamokos“. Tiksliau, šis filmas atstovavo visam regionui Kopenhagos festivalyje. Galbūt skandinavams ši Europos dalis visiškai neegzistuoja. Tačiau į konkursinę programą buvo įtrauktas kanadietiškas filmas apie nelegaliai dirbančius afrikiečius žvejybiniame laive kažkur prie Kanados krantų, aišku, išnaudojamus rusų įgulos (Frédéricko Pelletier „Diego žvaigždė“); Argentinos filmas apie jaunuolius, susirinkusius kažkur kaime, besiklausančius nusižudžiusio draugo įrašų, kontempliuojančius gyvenimo esmę prie vyno arba tarp karvių (Leonardo Brzezickio „Naktis“); nuobodi ispanų socialinio realizmo drama apie imigrantus, bedarbystę, sausrą ir lietų (Neus Ballúso „Maras“) ir t.t.

Geriausiu filmu žiuri išrinko vokiečių režisieriaus Ramono Zürcherio dramą „Keistas mažas katinas“ („Das Merwurdige Katzchen“). Žiuri nariams patiko režisieriaus idėja filmuoti nuobodžią vokiečių šeimą beveik tik virtuvėje. Esą filme per didinamąjį stiklą originaliai perteikta kasdienybė. Galbūt tokios juostos artimos Vakarų viduriniosios klasės atstovams. Kai iš neturėjimo ką veikti į save įsigilinę personažai ima kelias minutes pasakoti tik jiems patiems įdomias istorijas apie tai, kaip kažkas motinai užmynė ant kojos tamsioje kino salėje ir ji nejudėdama sėdėjo beveik visą seansą, ar apie dukters pastebėtą sensaciją, jog apelsino žievė visuomet nukrenta ant oranžinės nugarėlės. Taip pat istoriją apie girtą įsisiautėjusią moterį, kurią apramino policijos prožektoriaus šviesa, bei prisipažinimus apie kasdienius pietus baisiame restorane, kur būtų gėda nusivesti pažįstamus. Viską vainikuoja gardus juokas prie vakarienės stalo, kai ant marškinių užtyška pjaustomos dešrelės riebalai. Matyt, režisierius taip norėjo perteikti egzistencijos banalumą, tačiau neįstengė išlaikyti distancijos, užsižaidė nuobodžiais monologais, nesugebėjo ironizuoti personažų ar situacijų.

Gana turtinga ir įdomi pasirodė Amerikos nepriklausomo kino programa. Nors populiariausias buvo Harmony Korine’o „Laukinės atostogos“ (keista, kad Lietuvoje jis praėjo beveik nepastebėtas), originaliausi pasirodė du filmai apie Niujorko Bronkso rajono paauglius.

Pirmasis – Lietuvoje taip pat žinomo prancūzų režisieriaus Michelio Gondry „Mes ir aš“ („The We and the I“). Veiksmo vieta – mokyklos autobusas, laikas – paskutinė mokslo metų diena. Galinė autobuso sėdynė rezervuota tik kiečiausiems moksleiviams, tad norėdamas ten patekti individas privalo iškrėsti kažką blogo kitiems keleiviams ir pasitelkti turtingą gatvės leksiką. Dauguma aktorių buvo neprofesionalai, filme užsiėmę užklasine veikla. Kad kelionė per Bronksą netaptų monotoniška, režisierius įterpia ir mobiliuoju telefonu filmuotos medžiagos. Nė vienas filmo personažas nesužiba išsilavinimu, nuo jų dialogų gali net linkti ausys, tačiau sąmojingumo tiems vaikams tikrai netrūksta. Režisieriui puikiai pavyko perteikti seną tiesą: daugelio mūsų norą būti individu dažniausiai užgožia bandos jausmas. Tačiau tokie filmai itin nepatogūs baltaodžiams niujorkiečiams, gyvenantiems stilingais tapusiuose Bruklino ar Manhatano rajonuose. Teko girdėti komentarų, kad „Mes ir aš“ griauna „amerikietiškos svajonės“ iliuziją, parodo baisias švietimo sistemos spragas, tad tokį filmą tiesiog gėda žiūrėti.

Adamo Leono debiutinės juostos „Duokš pinigus“ („Gimme the Loot“) premjera įvyko pernai Kanuose. Gaila, kad filmo nepastebėjo Lietuvos festivaliai. „Duokš pinigus“ pasakojama apie du nevykėlius grafičių menininkus. Jie gyvena skurdžiame Bronkse, toliausiai buvo išvykę į Floridą, o didžiausia gyvenimo svajonė – paišyti grafičius ant beisbolo aikštėje esančio didžiulio ekrano. Tačiau norint ten patekti reikia sumokėti penkių šimtų dolerių kyšį sargui. Malkolmas ir Sofia turi vieną dieną pinigams surinkti. Vaikinas bando užsidirbti prekiaudamas žole, mergina mėgina atgauti skolą. Abu paaugliai – nevykėliai verslininkai ir vagišiai. Jei ką pavagia, tai iš po nosies jų laimikis nugvelbiamas kitų. Galiausiai Malkolmas pasiūlo apiplėšti baltaodę merginą, kuri perka iš jo žolę ir gyvena Brukline. Režisierius Adamas Leonas dirbo festivaliai su Woody Allenu, tad jaučiamas ne tik šio režisieriaus stilius, bet ir meilė Niujorkui. Tik jo mėgstamiausias rajonas – ne Manhatanas, o Bronksas. Nors pagrindiniai personažai ir nevykėliai, jie niekad nenuleidžia rankų ir yra tikri gatvės kalbos virtuozai. Iš porelės dialogų paaiškėja, kad Sofia maniusi, jog žydų vyrų galvos apdangalas kipa yra mados tendencija, širdžių ėdiku save laikantis Malkolmas teigia miegantis su nekaltomis merginomis be prezervatyvo, nes tokios dar negali pastoti. Praturtinau savo žodyną nauju terminu „geto baseinas“ (ghetto swimming pool). Taip Malkolmas vadina vandens rezervuarus ant pastatų stogų. Tokie namai dažni Brukline, kur gyvena baltaodžiai ir kai kurie jų mėgsta ten nusimaudyti pabėgioję. Nors filmas ir apie ant skurdo ribos gyvenantį jaunimą, režisierius savo herojų nerodo aukomis ir išsaugo lengvą nuotaiką.

Visiška priešingybė – dano Michaelio Noerio debiutinis „Nordvestas“ („Nordvest“). Filmo pavadinimas – nuoroda į vieną daugiakultūriškiausių ir skurdžiausių Kopenhagos rajonų. Pagrindiniai herojai – jauni vagiliaujantys danai. Nuo pirmų filmo epizodų aišku, kad aštuoniolikmečio Kasperio laukia greitas ir niūrus galas. Jis su draugu pavogtus daiktus už menkus pinigus perparduoda prekeiviui arabui, tad greit susigundo užsiimti stambesnėmis vagystėmis, kartu įtraukdamas ir jaunėlį brolį. Filmas skirtas viduriniajai klasei, gyvenančiai saugiuose ir prabangiuose rajonuose ir rodo Nordvestą kaip Kopenhagos apendiksą. Kitaip nei Gondry ar Leono Bronkse, Nordveste gyvenimas ne spalvotas, o pilkas, čia niekada nepasirodo saulė. Šis filmas buvo pasirinktas festivalio atidarymui ir puikiai atspindi programos sudarytojų bei žiūrovų globėjišką mentalitetą, tą neapsakomą tragiškų istorijų, gyvenimo nuskriaustųjų ir visuomenės autsaiderių alkį.