Tikėjimas, kuris renkasi mus

38-asis Gdynės kino festivalis

„Ida“, rež. Paweł Pawlikowski, 2013
„Ida“, rež. Paweł Pawlikowski, 2013

Keturiolika vaidybinių filmų, šiemet parodytų Gdynės kino festivalio konkurse, – šių dienų lenkų kino vizitinė kortelė.

Konkursinė programa dar kartą įrodė, kad naujasis lenkų kinas pranoksta daugelio Europos šalių nacionalinių kinematografijų vidutinį lygį. Ne tik kūrėjų meistriškumu, bet ir požiūrių, temų pasirinkimo brandumu. Lietuviai iš lenkų taip pat turėtų ko pasimokyti, bet kažkodėl nesimoko ir teisinasi tuo, kad Lenkija – didelė šalis. Argumentas abejotinas, juolab kad iš mažųjų kinematografijų dabar gali tik išmokti imituoti.

Lenkų kritikai pastaruoju metu džiaugiasi, kad jų filmai vis labiau domina užsienio festivalius. Geriausias pavyzdys – šiemet Gdynėje „Sidabrinius liūtus“, prizą už geriausią režisūrą Małgorzatai Szumowskai ir už geriausią vyro vaidmenį Andrzejui Chyrai, atnešęs „Vardan...“. Žiemą filmas jau rodytas Berlinalės konkurse, kur paskutiniais metais beveik nebūna filmų iš Rytų ir Vidurio Europos, ir apkeliavo ne vieną svarbų kino renginį. Bet kaip tik „Vardan...“ bene ryškiausiai liudija vieną paradoksą, kuris buvo akivaizdus ir Gdynėje. Esmė ta, kad tarptautinė publika labiau vertina formos ir turinio požiūriu nesudėtingus, bet formuluojančius paprastus ir visiems suprantamus teiginius filmus. Jei filmas dar gvildena kontroversiškas, su seksualine orientacija susijusias ar neįgaliųjų temas, sėkmė garantuota.

Kad Szumowska, kuri titruose vis dažniau prisistato mažybiniu Małgośkos vardu, žino, kaip kurti patrauklius tarptautinei auditorijai filmus, puikiai įrodė ir ankstesnio filmo „Jos“ populiarumas. Net Lietuvoje šis filmas apie sekso paslaugas teikiančias studentes sulaukė karštų gerbėjų. Bet akivaizdu, kad toks palankumas apmokėtas temos ir formos supaprastinimu bei sugebėjimu šokiruoti eilinio žiūrovo vaizduotę. Filme „Vardan...“ Szumowska tuo pasinaudojo meistriškai, sugebėdama patraukti savo pusėn, deja, net įžvalgiausius lenkų kritikus. Ji pasakoja gana banalią kunigo Adamo istoriją. Šviesus ir tikintis Dievą kunigas gyvena Mozūrijos užkampyje, yra atsidavęs savo globotiniams – socialinės rizikos pakraščiuose atsidūrusiems berniūkščiams, bet jaučiasi nepakeliamai vienišas. Chyra šį madingą sportinį kostiumą vilkintį kunigą, kuris bando numalšinti geismus bėgdamas ilgas distancijas kaimo takais, apdovanojo subtilumu ir dabar kine retai sutinkamu inteligentiškumu. Bet filmo kūrėjai rodo beveik išvien kunigo silpnybės akimirkas ir, regis, nuolat jo viduje vykstančią kovą tarp pašaukimo ir prigimties. Kunigas Adamas jaučiasi vienišas, jis dažnai tiesiog nusilaka, bet savo misiją vykdo nuoširdžiai tikėdamas jos prasme. Tačiau kai į jo duris pasibeldžia Dynia pramintas kaimo keistuolis (iš pradžių gali pamanyti, kad žodžio neištariantis Mateuszo Kościukiewicziaus personažas protiškai atsilikęs), jis pradeda globoti vaikiną ir negali neatsakyti į šio jausmus.

Personažų suartėjimo scenos teks palaukti iki pat pabaigos, bet būtent ėjimas į jį gana paviršutiniškame filme parodytas subtiliausiai – nuo pirmų, atsitiktinai susidūrusių žvilgsnių, plaukimo pamokų, komiško žaidimo kukurūzų lauke iki tos minutės, kai abu susilies meilės ekstazėje. Tai įvyks kukliame guolyje ant grindų, primenančiame klasikiniuose paveiksluose dažnai būtent tokia poza ir rakursu rodomą nuo kryžiaus nuimtą Kristų.

Iš tikrųjų, kunigo vietoje galėtų būti bet koks kitas personažas – mokytojas, gydytojas ar pan., nes jo drama – tai ne tik vienatvės, bet ir žmogaus, kuris manė, kad gali valdyti savo geidulius, ir suprato, kad kūnas už jį stipresnis, drama. Tačiau Szumowska mėgsta peržengti tabu, tad Bažnyčios kritika filmui labai tinka. Trumpuose epizoduose pasmerkiami ir Bažnyčios hierarchai, ir tamsus kaimas, ir kunigų veidmainystę skatinanti sistema. Neatsitiktinai taip visus šokiravo paskutiniai filmo kadrai, kur Dynią staiga pamatome kunigų seminarijos kieme, vilkintį sutaną. (Eilėje prie kavos nugirdau dviejų aktorių pokalbį: „Tau patiko visas filmas, ar be pabaigos?“) Geismus ir žmogiškus jausmus slopinančios Bažnyčios temą iliustruoja ir antrojo plano personažai – Adamo draugas ir padėjėjas Michalas paliko seminariją, nes įsimylėjo ir vedė, bet jo žmona Eva dūsta kaime ir bando suvilioti Adamą. Aiškią schemą pagyvina kadrai, kuriuose beveik dokumentiškai nufilmuoti kaimo gyventojai ir problemiški Adamo auklėtiniai paaugliai.

Toks pat suprantamas ir taip pat kelis Gdynės apdovanojimus pelnęs Katarzynos Rosłaniec „Mamos liūdesys“ – pavojingo ir ryškaus šiuolaikinių paauglių gyvenimo ir problemų kaleidoskopas, net nebandantis gilintis į veikėjų psichologiją, arba Andrzejaus Jakimowskio „Įsivaizduok“. Pastarasis filmas kurtas Portugalijoje ir, sakyčiau, vizualus jo grožis gerokai nustelbia taip pat supaprastintą kitaip pasaulį „matančio“, suvokiančio maištingo neregio temą. Jakimowskis iškart po pirmųjų filmų „Užmerk akis“ ir „Burtai“ buvo pavadintas kino poetu ir filosofu, bet „Įsivaizduok“ atveju šis apibūdinimas jau prilimpa būtent kaip etiketė. Sunku patikėti, kad tokį nuspėjamą, plepų filmą romantiškoms merginoms sukūrė būtent Jakimowskis. „Įsivaizduok“ užsienyje jau taip pat turi daug gerbėjų, geriausiu jį išrinko ir rugsėjį Vilniuje vykusios Lenkų filmų savaitės žiūrovai.

Festivalių žiūrovai mėgsta filmus apie neįgaliuosius. Gdynėje žiūrovų prizą, taip pat ir „Sidabrinius liūtus“ šiemet pelnė Maciejaus Pieprzycos filmas „Gyventi gera“ („Chce się żyć“). Pasakojimas apie cerebriniu paralyžiumi sergantį berniuką, kuris negali pasakyti aplinkiniams, kad nėra daržovė, kad viską supranta ir mąsto, paremtas tikra istorija. Režisierius rodo Mateušo kančių kelią. Kitaip nei dauguma panašių filmų autorių, Pieprzyca supranta, kad tragizmą geriau perteikia ne niūrios spalvos, o ironija. Ekrane nė žodžio nepratariančio Dawido Ogrodniko (jis bene labiausiai iš visų aktorių nusipelnė prizo) Mateušo monologą girdime iš už kadro ir tas pasakojimas „iš pirmų lūpų“ šiek tiek primena laimingai pasibaigusią pasaką.

Gaila, kad žiuri neįvertino ir Bodo Koxo debiutinio filmo „Mergina iš spintos“ („Dziewczyna z szafy“). Jo herojai – visiški autsaideriai, gyvenantys nykiame daugiabučių kvartale. Informatikas Jacekas prižiūri savo brolį autistą Tomeką, kuris savaip genialus. Tomekas užmezga kontaktą su narkotikus mėgstančia kaimyne Magda, kuriai pasaulį atstoja jos spinta. „Mergina iš spintos“ – filmas apie vienatvę ir baimę gyventi, apie tai, kad begaliniam vartojimui nepaaukotas gyvenimas – daug prasmingesnis. Filmas prisodrintas ironijos ir siurrealistinių personažų vizijų, kurios visai natūraliai pripildo personažų tikrovę ryškiomis spalvomis.

Tarp autsaiderių (tik prizas už montažą) šiemet Gdynėje atsidūrė Wojciechas Smarzowskis ir jo filmas „Kelių policija“. Man tai pats originaliausias šių dienų lenkų kino kūrėjas, bet, ko gero, tai ir yra jo filmų silpnoji vieta, nes nei „Blogi namai“, nei „Rožė“ taip ir „neprasimušė“ į didžiųjų festivalių programas. Smarzowskis nuosekliai kuria savitą filosofinį kiną. Tai dar vienas paradoksas: Smarzowskis analizuoja blogio prigimtį ir apraiškas šiuolaikiniame pasaulyje, bet sugeba savo paieškas susieti su Lenkijos realijomis, jam įdomu analizuoti savo tėvynainius ir konkrečias jų gyvenimo aplinkybes, vedančias į visišką nužmogėjimą (arba atvirkščiai). Matyt, būtent todėl šie filmai suprantami tėvynėje, bet atrodo painūs ir sudėtingi užsieniečiams.

„Kelių policijoje“ režisierius rodo tai, kas jam atrodo visiškai supuvę šiuolaikinėje Lenkijoje – visuotinę korupciją, moralinę degradaciją, pinigų galią ir iki primityvių poreikių tenkinimo redukuotą kasdienybę. Septyni filmo personažai dirba kelių policijoje, bet po to, kai vienas jų randamas nužudytas, o seržantas Krulis paskelbiamas žudiku, prasideda skausmingos tiesos paieškos. Tiksliau, pats Krulis, kaip koks Hitchcocko filmo personažas, turi rasti žudiką ir įrodyti, kad yra nekaltas. Siužetas nenaujas, bet Smarzowskiui jo reikia, kad atskleistų visus šiuolaikinio didmiesčio pragaro ratus: perkamus ir parduodamus žmones, mokamą seksą, korumpuotus policininkus ir Europarlamento deputatus. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad pasaulyje, kur kiekvieną žingsnį, regis, seka stebėjimo kameros, niekas negali būti saugus. Tave bet kurią minutę išduos, parduos, nužudys, nes prievartos ir galios troškimas jau didesnis už elementarius instinktus.

Smarzowskis ir operatorius Piotras Sobocińskis nuolat keičia tos chaotiškos tikrovės įamžinimo priemones: personažai patys filmuoja save mobiliaisiais telefonais, juos fiksuoja vaizdo kameros, bet tikrovė jau nebeapčiuopiama, ji primena košmarą, joje nebeliko tiesos. Nuolat apsinuoginantys personažai, regis, ir patys abejoja savo tikrumu.

Tačiau festivalio žiuri, kuriam vadovavo dramaturgas Januszas Głowackis, savo prizus atidavė D. Britanijoje gyvenančio Paweło Pawlikowskio „Idai“. Šis palyginti trumpas (vos 80 min.), nespalvotas, kameriškas filmas pelnė „Auksinius liūtus“ geriausiam filmui, prizą už geriausią operatoriaus darbą Łukaszui Żaliui ir Ryszardui Lenczewskiui bei prizą už geriausią moters vaidmenį Agatai Kuleszai. Iškart po pirmos peržiūros filmas tapo festivalio favoritu. Gal todėl, kad Pawlikowskis, kitaip nei dauguma desperatiškai šiuolaikinį pasaulį bandančių užfiksuoti kinematografininkų, ne tik filmo siužetu grįžta į praeitį – 7-ojo dešimtmečio pradžią, bet ir „Idos“ stilius sukelia nostalgiškus vieno svarbiausių ne tik lenkų kinui dešimtmečio prisiminimus. Statiški, kartais net pernelyg nudailintos kompozicijos kadrai įrėmina jaunutės Anos kelionę. Ji filme ir konkreti, ir simboliška. Prieš priimdama vienuolės įžadus vienuolyno prieglaudoje užaugusi Ana turi susitikti su vienintele gyva savo giminaite. Teta Vanda gyvena mieste, daug geria ir yra tarsi pažymėta nematomos žymės. Vėliau ji prisipažins dukterėčiai, kad Stalino laikais buvo prokurorė ir nuteisė mirti ne vieną „liaudies priešą“.

Pirmasis Anos kelionės tarpsnis bus trumpas: Vanda pasakys merginai, kad ji yra žydė Ida – karo metais nužudytos Vandos sesers duktė, ir išsiųs ją atgal. Tačiau paskui apsigalvos ir kartu su Ana išsirengs parodyti jai tėvų namų. Bet kuo arčiau tie namai, tuo akivaizdžiau, kad Vandos kelionės tikslas kitas. Ji nori surasti Anos tėvų ir pas juos palikto savo sūnaus kapą, sužinoti, kaip jie mirė.

Bet tam, kad visa tai sužinotų, ji turi rasti žudiką. Šis kelionės etapas baigiasi kraupia scena miške. Žydus per karą slėpęs, o paskui nužudęs ūkininkas iškasa palaikus. Jis net nesiteisina, o Vanda ir Ana – nekaltina. Ana tik paklausia, kodėl nenužudė ir jos.

Kita filmo kelionė jau bus Anos. Atvykusi į tetos laidotuves, ji turės apsispręsti, ar grįžti į vienuolyną, ar būti Ida. Pawlikowskis sutapatina tapatybės pasirinkimą su tikėjimu. Ir tai filmui tikrai ne į naudą, nors Anos pasirinkimas vis dėlto daugumai bus netikėtas.