Programos sudarytoja – vieniša profesija

Jūsų karjera įspūdinga: Tarptautinio Roterdamo kino festivalio programos sudarytoja, Tarptautinio kino festivalio „ArtFilm“ (Slovakija) meno vadovė, Dohos kino festivalio Katare direktoriaus pavaduotoja ir Dohos kino instituto filmų programos vadovė, taip pat bendradarbiavote su MoMa muziejumi Niujorke. Gal galite plačiau papasakoti, kaip prasidėjo jūsų draugystė su kinu?

Įsimylėjau kiną dar vidurinėje mokykloje – 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai atradau lenkų „moralinio nerimo kiną“. Krzysztofo Kieślowskio, Andrzejaus Wajdos, Krzysztofo Zanussi filmus pamačiau Lenkų kultūros centre Bratislavoje, kur ir užaugau. Kai savaitgaliais mano draugai linksmindavosi, aš valandas leisdavau tuščioje kino salėje, kartais visiškai viena. Kai kuriuos filmus sunkiai supratau, nes jie buvo labai filosofiniai ir be subtitrų, tačiau judantis vaizdas ir per jį pasakojama istorija taip mane užhipnotizuodavo, kad norėdavau atrasti vis daugiau. Tad tą ir stengiausi daryti. Filmas – tai langas į kultūrą. Pažiūrėjus net kelias filmo minutes galima atpažinti tam tikras kino mokyklas ir kultūras arba kino meistrų braižą! Tai žavus pasaulis, kuriame kasdien gali atrasti ką nors naujo.

Ar sunku buvo apsispręsti vykti į Katarą? Ir kuo Dohos kino festivalis skiriasi nuo Tarptautinio Roterdamo kino festivalio?

Žinoma, tai buvo nelengvas sprendimas, nes turėjau iškeisti Europą į visiškai kitokį žemyną ir jo kultūrą. Bet man patinka iššūkiai. Norėjau atrasti arabų kultūrą, kalbą ir tradicijas. O didžiausias iššūkis iki šiol yra tas, kad arabų kultūros pagrindas yra pasakojamoji istorija. Kadangi Kataro konservatyvi visuomenė traktuoja kino žiūrėjimą kaip „blogį“, kartais turime įrodinėti, jog taip nėra. Tačiau tai žaidimo dalis: kaskart aplanko geras jausmas, kai Kataro auditoriją galime supažindinti su skirtingas kultūras reprezentuojančiais gerais filmais. Argi nenuostabu, kad Dohos kino institutas siūlo pamatyti ne populiarius Holivudo filmus? Man asmeniškai gera jausti, kad dvidešimt savo patirties metų galiu perduoti jaunajai kartai. Beje, aš taip pat daug iš jų gaunu – kiekvieną dieną mokausi iš savo jaunųjų kolegų, įvairiausių situacijų bei iššūkių, su kuriais susiduriame.

Kaip atrenkate filmus festivaliui? Manau, Jūsų atveju vien kelionių po festivalius nepakanka.

Taip, kelionės po festivalius – tik viena medalio pusė. Bet daugiau laiko sugaištame analizuodami ir stebėdami įvairių produkcijos pakopų projektus, t. y. nebūtinai jau baigtus filmus. Tad lankomės įvairiausiose kino mugėse. Taip pat svarbu užmegzti gerus santykius su kūrėjais, nes jie visada mėgsta pasidalinti su tavimi savo naujais filmais ar idėjomis. Kino profesionalai gali naudotis tokiomis platformomis kaip „Festivalscope“, kur galima susipažinti su įvairių festivalių filmais sėdint namie ar darbe ir žiūrint juos internete. Manau, ateityje festivalių filmai internete bus rodomi sinchroniškai, nebereikės tiek keliauti darbo reikalais, tad galėsime ne tik taupyti pinigus, bet ir saugoti savo planetą mažiau skraidydami lėktuvais. Žinau, galima paprieštarauti, kad daug naudingiau susitikti su režisieriumi akis į akį, tačiau, manau, ateityje bendravimas ir festivaliai taps tik dar labiau virtualūs.

Ar politiniai ir socialiniai pokyčiai daro įtaką Jūsų, kaip programos sudarytojos, darbui?

Žinoma, reikia sekti tuos pokyčius, nes kino kūrėjai yra jautrios asmenybės. Jie juk menininkai (ne visi, kai kurie tėra amatininkai), o menininkai dažniausiai patys pirmi pajunta ir apmąsto politinius bei socialinius pokyčius. Jie atkreipia dėmesį, gali pažadinti iš letargo miego savo provokuojančiais pareiškimais, gali atverti akis ir parodyti tai, kas, mūsų manymu, nė neegzistavo. Kitas svarbus dalykas – solidarumas. Kaip pavyzdį noriu paminėti Jafaro Panahi įkalinimą Irane. Visame pasaulyje festivalių programų sudarytojai rengė jo kūrybos retrospektyvas, kad atkreiptų dėmesį į diktatorišką Irano režimą, žmogaus laisvių apribojimą. Po to Irano vyriausybė pasidavė ir paleido kūrėją, nors ir iškėlė griežtas sąlygas. Gyvenantieji arabų pasaulyje turėtų daugiau dėmesio atkreipti į Siriją ir kitus regionus, kur esama neramumų.

Kokie jūsų prioritetai atrenkant filmą? Kaip manote, ar skirtingi festivalių atrankos kriterijai?

Atrankos kriterijus turi būti vienintelis – kokybiškas kinas! O tada jau atranka vyksta pagal specifiką, pavyzdžiui, kam tie filmai bus rodomi: festivalio auditorijai, kino auditorijai, ar bus retrospektyva, teminės programos. Jei sudarinėji programą konkrečiam festivaliui, turi išmanyti jo dramaturgiją, siekius, įsipareigojimus. Tačiau festivaliai dažniausiai atspindi šiuolaikinio pasaulio kino kaitą. Tada reikia stengtis atrinkti įvairaus žanro, skirtingos meninės kalbos bei regiono filmus, nes norisi sukurti patrauklią filmų mozaiką, kurią pasiūlysi žiūrovams. Kartais programos sudarytojai nuleidžiami ant žemės: pavyzdžiui, susikuri „filmišką“ svajonę, kokie filmai sudarys programą, bet negauni kopijos, leidimo rodyti filmą neduoda teisių turėtojai arba tiesiog neturi didžiulės pinigų krūvos, kurios tavęs prašo pardavimo agentai... Pašaliniai asmenys, kurie kritikuoja vieną ar kitą programą, filmo pasirinkimą, dažnai nežino, kas vyksta festivalių užkulisiuose.

Ar sutinkate, kad didieji festivaliai formuoja šiuolaikinio kino kultūrą, ir kokias dabartines „madas“ matote?

Norint apibrėžti šiuolaikinių festivalių vaidmenį reikia ilgai diskutuoti. Per metus pasaulyje įvyksta trys tūkstančiai festivalių, tad galime paskaičiuoti, kiek jų būna per mėnesį. Visi didieji festivaliai, kurie atlieka didžiausią vaidmenį kino pasaulyje (Kanai, Berlynas, Venecija, Torontas...), aršiai kovoja dėl premjerų: ar tai būtų jau pripažinto meistro darbas, ar naujas talentas. Ir dažniausiai jiems pavyksta atsirinkti geriausius iš geriausių. Kiti festivaliai seka jais (gal įtraukia kelis atradimus) ir dažniausiai rodo tuos pačius filmus. Tad svarbu nepamiršti, kad norint būti unikaliam, reikia daug dėmesio skirti ir retrospektyvoms, teminėms programoms, nacionaliniam kinui. Bet festivalių būna įvairiausių: vieni skirti pramogai, kiti – žiūrovui lavinti, treti naudojami kaip priemonė turistams pritraukti...

Ar galite išskirti regioną, kurio kinas jus labiausiai domina?

Mėgstu Gruzijos, Argentinos, Pietryčių Azijos, Rumunijos kiną. Aišku, visada laukiu kino meistrų naujų filmų, nė vieno stengiuosi nepraleisti. Pavyzdžiui, Wimo Wenderso, brolių Dardenne’ų, Michaelio Haneke’s, Ulricho Seidlio, Andrejaus Zviagincevo ir daugelio kitų!

Kas, anot jūsų, yra geras programos sudarytojas ir ką patartumėte jauniems savo kolegoms?

Geram programos sudarytojui reikalinga didelė aistra kinui, jis turi būti atviras įvairioms kultūroms, turi sekti pasaulio kino ir meno apskritai pokyčius, naujas tendencijas. Kartu tas žmogus turi būti kuklus ir nuolankus, sunkiai dirbti. Jis turi tai daryti ne dėl egzotiškų kelionių ar noro sutikti žvaigždę. Ir dar jam nedera manyti, kad pamatęs daugybę filmų tampa puikiu programos sudarytoju. Dirbdamas banke turi tam tikrą darbo apibrėžimą, kuriuo stengiesi vadovautis. Deja, niekas tavęs neišmokys, kaip tapti geru programos sudarytoju. Tokių vadovėlių (bent jau gerų), kiek žinau, išleista nėra. Bėda ta, kad dabar daug žmonių labai greitai mėgsta pasivadinti programų sudarytojais ar kino kritikais, nes nėra kriterijų, kuriais galima vadovautis. Tai pagarbos verta profesija (ir tokia turėtų likti), jei žmogus išmano ir šiuolaikinį kiną, ir jo istoriją; taip pat asmuo turi turėti profesionalią intuiciją bei gebėti atskirti gerą filmą net skaitydamas scenarijų ar pamatęs dar neapdorotą filmuotą medžiagą. Tokia intuicija neatsiranda savaime, ją reikia ne vienus metus lavinti ir gal tai atsipirks (arba ne). Reikia suprasti, kad festivalio programų sudarytojai nėra „agentai“, kaip mėgstama vadintis šiandien. Programos sudarytojo darbas artimesnis kino kritiko, o ne verslininko profesijai. Tai „vieniša“ profesija, neturinti specifinės studijų programos.

Dėkoju už pokalbį.