Nauji vardai, tas pats kinas

Konkursinės festivalių programos masina labiausiai. Jos sulaukia didžiausio žiūrovų, kritikų, žiniasklaidos ažiotažo. Jas lydi didžiausia intriga, nors atsiranda tvirtinančių (ir dažnai pagrįstai), kad paralelinės programos vertesnės dėmesio. Kad ir kaip būtų, konkursinių (jos neretai būna ir pagrindinės) programų sudarytojai formuoja pasaulio kino žemėlapį (Kanai, Venecija, Berlynas), atranda naujų talentų, juos puoselėja, net šiek tiek jų gviešiasi, vis kviesdami naujus darbus pristatyti būtent jų festivalyje. Pavyzdžiui, Kanuose dalyvaujantys režisieriai kartojasi kas keleri metai (broliai Dardenne’ai, Coenai, Leigh, Assayasas, Kawase) – debiutantų mažai. Gražu, kai kadaise festivalio atrastas režisierius vėl atrenkamas į programą su nauju filmu. Tačiau tokia praktika kartais kelia abejonę. Ar tomis pačiomis pavardėmis negrojama tik dėl žiniasklaidos furoro, šešėlyje paliekant didelių meninių aukštumų dar nepasiekusius, tačiau drąsius ir originalius jaunų autorių kūrinius. Tačiau šįkart ne apie tai. Aišku tik viena – turėti konkursinę programą reiškia prestižą ir svorį kitų, neturinčių tokios programos kino renginių atžvilgiu.

„Kino pavasaris“ konkursinę programą „Nauja Europa – nauji vardai“ rengia jau šeštus metus. Pakankamai ilgai, kad būtų galima įsitikinti, ar jos koncepcija, vizija ir misija pasiteisina, ar konkursas sulaukia dėmesio, ar auga jo žinomumas. Galiausiai kokią vietą programa užima ir paties festivalio, ir regione vykstančių kitų kino renginių kontekste. Neabejoju, kad organizatoriai išvadas daro kiekvienais metais – prieš festivalį ir po jo.

Nesiruošiu atlikti kruopščios revizijos, tik išsakysiu kelias pastabas. Pirma, „Nauja Europa – nauji vardai“ visada išliks debiutantų konkursu, nes čia rodomi pirmieji arba antrieji režisierių darbai. Koncepcija graži ir sveikintina, ją giria festivalyje viešintys užsienio kino pramonės atstovai ir žiuri. Ar įmanoma sudaryti stiprią programą iš kine debiutuojančių kūrėjų darbų? Atsakymas – taip, žinoma. Tačiau tikrai ne kiekvienais metais. Tuo įsitikinau šiemet, žiūrėdamas prastus ir labai prastus filmus.

Antra, programa visada apims tik Rytų ir Vidurio Europos šalių filmus, kartais įtraukdama Gruziją bei Balkanus. Geografinis „cenzas“ programai suteikia išskirtinumo. Tačiau kartu ji rizikuoja būti pernelyg nišinė, vienodoka. Temų ir motyvų monotonija šiemet buvo ypač pastebima.

Trečia, dėl programos koncepcijos niuansų „Nauja Europa – nauji vardai“ vargiai gali puoselėti tęstinumą ir tradiciją, t. y. auginti savo kūrėjus. Žinoma, jau minėjau, kad panaši praktika ne visada pasiteisina ir yra įdomi, tačiau eidamas į „Kino pavasario“ konkursinę programą neretai pasijuntu lyg pirkdamas katę maiše. Manau, panašiai jaučiasi ir dalis žiūrovų, kurių konkurso filmų seansuose lankosi pastebimai mažiau, ir tai suprantama. Kam eiti žiūrėti nežinomo slovakų ar bosnių režisieriaus filmo, kai kitoje salėje „groja“ Liuvinas Deivisas ar vyksta meditacinė kelionė į Vakarus su Tsai Ming-liangu.

Be to, beveik visų „Naujos Europos – naujų vardų“ filmų premjeros įvyko kažkur kitur, tik ne Vilniuje. Autentiška savo sumanymu, be pasaulinių premjerų programa regioninių kino festivalių kontekste atrodo ne tokia solidi. Net lietuviškas „Lošėjas“ spėjo apkeliauti kelis festivalius, kol vienam seansui užklydo į „Kino pavasarį“. Be abejo, kur ir kada filmą parodyti pirmą kartą, sprendžia kūrybinė grupė. O „Kino pavasaris“ – net ne Karlovi Varų ar Talino „Juodųjų naktų“ lygio, nors ambicingai auga ir siekia būti vienu didžiausių Rytų ir Vidurio Europos kino forumų.

Šias mintis galima apversti aukštyn kojomis ir interpretuoti kaip programos privalumus. Kalbėti apie režisierius debiutantus su filmais staigmenomis, apie kituose festivaliuose „patikrintus“ kūrinius ir pan., tačiau devyni šių metų programos vaidybiniai filmai, deja, nustebino blogąja prasme.

Geriausiu filmu tarptautinis žiuri paskelbė rumuno Tudoro Cristiano Jurgiu „Japonišką šunį“. Drama apie kaime gyvenantį Kostašę, per potvynį netekusį žmonos, dabar gyvenantį svetimame name ir vieną dieną sulaukusį iš Japonijos atvykusio sūnaus su žmona ir sūneliu, tikrai nusipelnė būti geriausia. Tai bene vienintelis programos filmas, kuris nesistengė įtikinėti (tą darė slovėno Roko Bičeko „Klasės priešas“), bandyti kantrybę nieko nesakančiais kadrais (bulgaro Milko Lazarovo „Susvetimėjimas“), priversti susimąstyti apie gyvenimo vertybes ir taip pagraudenti (Faruko Lončarevičiaus „Su mama“), paprovokuoti socialine tematika (Jurajaus Lehotský „Stebuklas“, Igno Jonyno „Lošėjas“).

Filmas parsideda visai neįsimintinais Kostašės kasdienybės epizodais. Vyras rausiasi tarp namo nuolaužų, veža karučiu kažkokias dalis, stato tvorą, pietauja, kalba su kaimynais, susitinka su miestelio meru. Viskas filmuojama bendru planu, žiūrovui neduodama įsižiūrėti į veikėjų veidus, kamera nedėlioja jokių akcentų, ir tai tik paryškina monotoniją bei nuobodulį. Tuomet atvyksta seniai matytas sūnus, jo japonė žmona ir mažametis anūkas. Jie stengiasi bendrauti, atkurti nutrūkusį ryšį, dalijasi prisiminimais. Atrodytų, nieko svarbaus nevyksta – viskas pernelyg kasdieniška. Tačiau čia ir yra visas filmo žavesys. Už kasdienių veiksmų slypi skirtingos tėvo ir sūnaus intencijos. Sūnus nori, kad tėvas vyktų gyventi į Japoniją. Tėvas nori, kad sūnus grįžtų ir gyventų šalia – jis net numatė sklypą būsimam jo namui. Režisierius atsisako dramatiškumo, neformuluoja „gyvenimiškų tiesų“, tačiau „žmonės geria arbatą, ir čia pat dūžta jų likimai“. Ne vienas kino kritikas Jurgiu filmą lygina su Yasujiro Ozu šeiminėmis dramomis, juolab kad į japonų pusę linktelima jau filmo pavadinimu ir siužeto detalėmis – panašumas neatsitiktinis. Žinoma, iki subtilios japonų meistro kino poezijos čia nepakylama, o finalas net erzina savo neužbaigtumu. Tačiau paprastumas, kuris būtų erzinęs ankstesnių metų konkursinės programos filmų kontekste, paperka.

Geriausiu aktoriumi buvo išrinktas Igoris Samoboras iš „Klasės priešo“, akmeniniu veidu suvaidinęs vokiečių kalbos mokytoją. Atrodo, paties personažo prieštaringumas, o ne jį įkūnijusio aktoriaus vaidyba kiek suklaidino žiuri. Įdomesnių aktorinių darbų buvo galima pamatyti kad ir be prizų likusiame stilingame rumuno Andrejaus Gruszniczkio filme „Tą ir reikėjo įrodyti“ ar lenko Bodo Koxo buitinio siurrealizmo dramoje „Mergina iš spintos“.

Roko Bičeko „Klasės priešas“ – tai stebėtinai patetiška istorija apie paauglius, kurie apkaltina naują vokiečių kalbos mokytoją, jog šis atsakingas už bendraklasės savižudybę. Filmas tiesiog sprogsta nuo „gyvenimiškų tiesų“, sentencijų ir pamokslų. Neapleido jausmas, kad žiūriu nevykusią tarybinio romano apie teisybės ieškančius komjaunuolius ekranizaciją arba kadaise Lietuvos televizijoje populiarios laidos „Gimnazistai“ seriją. Joje, jei pamenate, būdavo suvaidinama trumputė „gyvenimiška“ scenelė iš mokyklos kasdienybės, o vėliau studijoje laidos vedėjai, psichologai ir mokiniai diskutuodavo, kaip jie būtų pasielgę vienoje ar kitoje situacijoje, kas kaltas, kokia galima išeitis ir panašiai. Štai tokią prevenciją „Klasės priešas“ ir primena. Po panašių filmų žiūrovas, nė neabejoju, jaučiasi daug ką supratęs.

Michaela Bendulova iš „Stebuklo“ gavo geriausios aktorės apdovanojimą. Tai socialinė drama su visais žanrui privalomais ir klišėmis spėjusiais tapti atributais. Problemiška nepilnametė, pataisos namai, maištas, meilė, seksas, narkotikai, nėštumas, prostitucija, purvinas priemiestis, degalinė, garažas, drebanti kamera už veikėjų nugarų. Šis socialinių temų, problemų ir kino kalbos banalybių kondensatas maišomas beviltiškai neįdomiai ir nuspėjamai. Į vieną vietą sugrūsti daug nepatogių temų dar nereiškia sukurti provokuojančią ir nepatogią socialinę dramą, kuri verstų mąstyti taip, kaip verčia Dardenne’ų ar Loacho pasakojimai. Šiandien europietiškame kine pilna šių kino meistrų sekėjų. Su nauja jėga į visuomenę ir joje tarpstančias socialines problemas pažiūrėjo nebent baigianti nuslūgti rumunų Naujoji banga. Visa kita – imitacijos ir epigonai.

Kad ilgai trunkantis kadras ir pauzės, deja, ne visada reiškia gilią mintį, patvirtino Milko Lazarovo „Susvetimėjimas“. O tuo, jog kino, pasakojančio apie seksualinės tapatybės paieškas, fronte nieko naujo, įtikino Ádámo Czászi „Audrų šalis“. Kad lietuviai išmoko koprodukcijos pamokas ir, pasirodo, gali rašyti neblogus scenarijus, tačiau neatsisako dramaturginių duobių pakamšyti paveikia muzika, ryškiomis spalvomis ir kameros viražais, parodė Igno Jonyno „Lošėjas“.