Paplokime blogam kinui
Įspūdžiai po Tarptautinio Klermono-Ferano trumpametražių filmų festivalio
Pasidarė smalsu, kokie buvo atrankos kriterijai. Kas tie žmonės, kurie atrinko būtent tokius filmus. Infantilius, beviltiškai negebančius formuluoti minties, pretenzingus, narciziškus, pseudofilosofiškus, politiškai (ir visaip kitaip) korektiškus, nuobodžius, tiesiog kvailus. Vieno atsakymo nėra. Matyt, savimi patenkinti prancūzai truputį atbuko nuo patogaus gyvenimo ir kratosi aštresnių, rimtesnių ir nepatogių temų. Aplenkę senutę Europą, jie dairosi šviežesnio oro kituose žemynuose. Programose buvo parodyta filmų iš Kolumbijos, Čilės, Kosta Rikos, Peru, Venesuelos, Vietnamo, Indijos, Filipinų, Kirgizijos, Pietų Afrikos Respublikos, Maroko, Tuniso, Naujosios Zelandijos. Šis siekis žvalgytis nežinomų kino teritorijų – sveikintinas ir gražus. Tačiau dėl jo programos prisipildė abe- jotinos egzotikos. Egzotikos dėl egzotikos. Šių šalių kinas ne tik nepateikė novatoriško žvilgsnio į pasaulį ir kiną. Jis buvo meniškai menkavertis.
Stebino ir po kiekvieno filmo plojimais pratrūkstanti publika. Supratau, kad tai toks festivalinis paprotys. Toks iš inercijos. Nesvarbu, kad ekrane ką tik prasisuko šlamštas. Jeigu jau filmas festivalyje, tai jis be abejonės, vertas čia būti: aplodismentai. Plota viskam. Ką tik dešimt minučių truko namudine kamera pafilmuotas merginos ruošimasis į pasimatymą (atviros scenos duše, kamera tarp kojų) – paplokime, juk pabaigoje rožiniu titru autorė dėkoja Spike’ui Jonze’ui. Ką tik matėte stebėtinai avangardinį kiną apie plaukikes, kurios išsitepliojo veidus juodais dažais ir bandė suvaidinti kažką archetipinio (gentis, valdžia, kerštas, garbė), – verta plojimų. Ką tik baigėsi eilinė dokumentinė istorija apie Londone gyvenančią vargšę prostitutę iš Rytų Europos (finale titras pranešė, kad kelios dienos po filmavimo mergina buvo rasta negyva), plojam, nes tai taip tikra, skaudu, atvira. Ką tik baigėsi pusvalandžio meditacinis indų „kelio filmas“ apie žalią mėsą per kalnus gabenusius du piemenis; vienam kelyje mirus, kitam teko ant kupros nešti ir mėsą, ir draugą (titras atskleidė, kad tai vietinio rašytojo apsakymo ekranizacija), – plokime. Ką tik stebėjote paauglišką sapalionę à la amerikietiškas nepriklausomųjų kinas – paplokime, nes iš JAV. Ką tik pasibaigė iranietiška istorija apie mergaitės mėnesines ir nenuovokų jos tėvą – paplokime, nes iš Irano. Galima tęsti iki begalybės.
Todėl atgaiva sielai buvo viename seanse pasigirdę švilpimai ir kojų trepsėjimas, su kuriais mintyse tuojau pat solidarizavausi. Jie palydėjo italų režisierės Grazios Tricarico filmą „Persefonė“ – labai gražiai nufilmuotą (kaip kitaip) „giliamintišką“ istoriją apie vaikiną, kuris iš jūros ištraukia žavios merginos kūną ir lytiškai su juo santykiauja. Ne, ačiū, neplosime.
Skonį gali išlavinti, bet talento neišmoksi. Filmų, kurie šiais metais paliko didžiausią įspūdį, režisieriai sugebėjo atsispirti šiuolaikinio kino madoms, išvengė klišių ir aplenkė estetiškai paveikius, bet tuščius vaizdus. Gali skambėti banaliai, tačiau jautei, kad už kameros stovi ne prakutęs gamybininkas, o talentinga asmenybė, kuri nori kalbėti apie šį tą daugiau nei siekia jos nosis. Apie būties sudėtingumą, meilę, mirtį, galiausiai – apie patį kiną. Šių temų variacijų radau dokumentikoje ir, staigmena, animacijoje. Pastarosios kino rūšies filmai beveik visi be išimties stebino kūrybiškumu, drąsa, sveiku humoru ir aukšta menine kokybe.
Geriausius filmus išvydau „Lab“ programoje. Festivalio organizatoriai teigia, kad ji nėra tik eksperimentinių filmų, keistos animacijos bei tarp vaidybos ir dokumentikos laviruojančių kūrinių rinkinys. Tai kur kas daugiau: plati erdvė laisvei, iššūkis žiūrovo užtikrintumui, jo moralės ir estetikos supratimo patikra. Skamba įkvepiančiai, bet ne viskas yra tiesa (žr. tekstą aukščiau).
Vienas geriausių programos filmų – dokumentinis Xacio Baño „Būti ir sugrįžti“ („Ser e Voltar“). Režisierius vyksta į Ispanijos provinciją ir kuria videoprojektą apie čia gyvenančius savo senelius. Šie klusniai vykdo anūko nurodymus. Senelis vaikšto po nuosavą mišką, palieptas atsistoja prieš kamerą, močiutė virtuvėje garsiai skaito scenarijų, o paskui paprašyta suvaidina, kaip miršta senelis. Ji stovi koridoriaus prietemoje ir rypuoja „mirusio“ vyro vardą. Pastarasis, nežinodamas, kad vyksta filmavimas, vis atsi- liepia iš gretimo kambario: ar šaukei? Tenka filmuoti iš naujo. Stebėti šį mažytį kino gimimą varganoje aplinkoje įdomu ir juokinga. Baño įžvalgus ir, kitaip nei daugelis kitų autorių, autoironiškas. Jis nukreipia kamerą į veidrodį ir filmuoja save, Režisierių, asketiškoje senelių buityje kuriantį Kiną. Ekrane susiduria skirtinga patirtis ir pasaulio matymas. Finale močiutė sėdi prie stalo, gliaudo pupas ir „protina“ anūką: kino teatrai užsidaro, niekas nebežiūri filmų, kino niekam nereikia, va, grįžtum į kaimą, būtų užtik- rinta ateitis, savas miškas, gyvuliai, o dabar – iš ko gyvensi? Sunku nesijuokti iš jos monologo. Ir sunku bent iš dalies nesutikti. „Būti ir sugrįžti“ premjera įvyko Lokarno kino festivalyje, Klermone-Ferane jis laimėjo specialų „Lab“ programos žiuri paminėjimą ir toliau sėkmingai keliauja po pasaulį. Iš to ir gyvena.
Vos šešių minučių trukmės portugalų Marco Espirito Santo ir Miguelio Coimbros dokumentikos „Kraujo broliai“ („Blood Brothers“) energijos ir meistrystės užtektų šešiems trumpametražiams filmams ir dar liktų. Rodoma, kaip gilias tradicijas turintis savižudžių matadorų būrys „Forcados Amadores de Montemor“ ruošiasi kovai. Pirmą kartą be savo lyderio. Vaikinai stumdosi ankštuose viešbučio kambariuose, juokauja, rengiasi specialius matadorų kostiumus, meldžiasi, po to keliauja naktinėmis miesto gatvėmis iki arenos. Kamera iš arti fiksuoja jų veidus, emocijas. Džiaugsmą, rimtį, baimę, euforiją. Matadorų balsų negirdime. Viskas paskendę minimalistinėje elektroninėje muzikoje, kuri finale, kai susiremiama su buliumi, tampa gal ir pernelyg iliustratyvi. Tai vienintelis festivalio filmas, kuris tikrai vertė žavėtis netuščiu operatoriaus darbu. „Kraujo broliai“ – intensyvus nespalvotas vaizdo noktiurnas. Įspūdis, lyg žiūrėtum ekranizuotą Hemingway’aus romano ištrauką ir jaustum šalia mirties kvapą.
Olandui Guidui Hendrikxui nėra savaime suprantamų temų. Jį domina tai, kas visuomenėje nutylima, kas nematoma arba ko nenorima matyti. Jis – nepatogių temų režisierius. Prieš metus kurta dokumentinė „Palyda“ pasakojo apie pabėgėlių deportaciją Nyderlanduose ir nelengvą pasieniečių darbą. Spalį filmas spėjo užsukti į „Vilniaus kino šortus“ ir netrukus buvo uždraustas. Naujausiame trumpametražiame „Tarp mūsų“ režisierius imasi pedofilijos temos. Už kadro girdime trijų vyrų išpažintis. Jie pasakoja apie savo seksualinį potraukį vaikams ir kasdienę kovą su juo. Kol jie kalba, ekrane slenka nespalvoti gatvėse piketuojančių žmonių, atrakcionų parko, ligoninės vaizdai. Kai ekrane parodomos sme- genų kompiuterinės tomografijos, autorius lyg klausia, kur slypi tokio potraukio priežastys, kas jį lemia: tai liga ar prigimtis. Hendrikxas nekuria išsamios studijos apie pedofiliją. To neleistų ir trumpas metražas. Jo kūrinys – tai į tamsų stovintį vandenį sviestas akmenukas. Nuvilnijančios bangos (kad ir nedidelės) ir yra jo kino esmė. Režisierius išlieka objek- tyvus ir neteisiantis. Bet to nepavadinsi pozicijos nebuvimu. Tai jo pranašumas prieš didžiąją visuomenės dalį, kuri puola į dievobaimingą isteriją ir neigimą, vos tik išgirsta žodį iš „p“ raidės. Neabejoju, kad apie Guidą Hendrikxą dar teks išgirsti ateityje.
Pirmasis geras festivalio filmas po virtinės labai blogų buvo prancūzo Emmanuelio Lantamo-Ninsao animacija „Exuvie“ – nespalvotas vaizdas vis dar kelia nostalgiją, prie jo grįžta režisieriai. Tiesa, mano ir kolegų nuomonės kardinaliai išsiskyrė. Kai kurie jį pavadino blogiausiu festivalio filmu ir nesuprato, kodėl man jis taip patiko. Bandžiau paaiškinti, tačiau greitai suvokiau, jog susidūrėme su „dėl skonio nesiginčijama“ atveju. Išvertus iš lotynų kalbos „exuvie“ reiškia „išnarą“. Tokią po savęs palieka gyvūnai. Pavyzdžiui, gyvatės, skorpionai, tam tikros vabzdžių rūšys. Filme „exuvie“ – tai metafora. To, kas neseniai dar buvo, tačiau dabar liko tik prisiminimas. Grafiškai tiksli ir preciziška animacija pasakoja – nors šis žodis tik sąlyginis – apie džiunglėse gyvalazdes tyrinėjantį mokslininką ir jį palikusią mylimąją. Kadrai su vabzdžiais ir moksliniais faktais apie gyvalazdes, jų dauginimąsi, mitybą ir elgesį montuojami su kadrais, kuriuose rodomas namas, ant čiužino gulintis vyras, jo motociklas, kamera, arbatinukas, ventiliatorius. Iš šių juodos ir baltos spalvos fragmentų susidėlioja nelaiminga dviejų žmonių meilės istorija džiunglių apsuptyje. Filmo pabaigoje prapliumpa tropikų lietus. Pasigirsta Johnny Halliday „Le Pénitencier“, perdainuojama legendinio Kamerūno muzikanto Kotto Bass. Lietaus garsas ir melodija suveikia kaip visa nuplaunantis katarsis. Prieš tai matytų blogų filmų apnašas – taip pat.
Ryškiu juodos, mėlynos ir baltos spalvos kontrastu išsiskyrė ir pieštinė brito Robo Zywietzo animacija „Bjaurus uostas“ („Port Nasty“), parodyta tarptautinėje konkursinėje programoje. Tai pasakojimas apie atokų šiaurės uostą ir jauno vaikino iniciaciją į suaugusiųjų – banginių medžiotojų – pasaulį. Režisierius puikiai perteikė baimės, nerimo, pavojaus atmosferą; idėjų neabejotinai sėmėsi iš klasikinio „Mobio Diko“. Tamsus, tirštas ir sodrus reginys šalia sėdėjusią damą privertė tik du kartus pliaukštelti delnais. Plodamas bandžiau permušti jos neadekvačią reakciją.
Kitas animacinis filmas, brolių Grego ir Myleso McLeodų „365“, sužavėjo savo sumanymu. Britų animatoriai nutarė kiekvieną metų dieną nupiešti po trumpą istoriją, kuri truktų tik vieną sekundę. Taip gimė kūrinys, kuris iš žiūrovo reikalavo greitos reakcijos. Septynios minutės į peržiūrą įpūtė žaidybiško lengvumo, humoro ir nuoširdaus juoko.
Kitaip nei vaidybinis kinas, animacija dažnai suteikia kur kas daugiau erdvės autorių fantazijai ir eksperimentams. Animacinio kino sąlygiškumas leidžia imtis temų, kurios vaidybiniame ar dokumentiniame filme pasirodytų kvailos, pernelyg manieringos ar netikroviškos. Tuo animacija ir žavi. Klermone-Ferane matyti filmai paneigia vis dar gajų stereotipą, kad tai – nerimtas, tik vaikams skirtas menas. Daug animacinių festivalio filmų, priešingai, buvo intelektualūs ir sąmojingi opusai apie žmogaus būtį. Pavyzdžiui, belgų animatorių Bruno Tondeuro „Gili erdvė“ („Deep Space“) ir Jeanne Boukraa „Su džiaugsmu ir linksmumu“ („With Joy and Merriness“). Pirmoji animacinė istorija pasakojo apie kosmonautą, kuris išsiunčiamas ieškoti protingų būtybių į kitą planetą, tačiau joje, pasirodo, gyvena tik dauginimosi instinkto valdomi keisti padarėliai – vargšą homo sapiens pradeda kamuoti egzistencinis siaubas. Antroji pasakojo apie nemirtingumo idėjos apsėstus žmones ir siurrealistinę bei perversišką jų kasdienybę. Trokštančiai vis ilgiau gyventi žmonijai, manau, tai ypač aktuali tema: kodėl iš jos nepasijuokus? Įžvalgomis ir originalumu animatoriai pranoko daugelį vaidybinio kino kūrėjų, apie kuriuos, deja, net nekyla ranka rašyti. Animacijai plojo visi. Ir šį kartą aš tikrai supratau už ką.