Asmeniniai apdovanojimai
Tarptautinis Toronto kino festivalis
Tarptautinis Toronto kino festivalis
Žiūrovai festivalį taip pat lepina. Plūste plūsdami į kino teatrus, verčia jaustis nejaukiai ir net klaustrofobiškai. Prieš tokį anšlagą, rodos, protestavo ir kino teatro eskalatorius, keliantis į kino sales: jis kartkartėmis tiesiog atsisakydavo kilti į viršų ar leistis į apačią. Įdomu, kas žmones gena į kiną? Vieni turbūt viliasi lengvai, nebūtinai turiningai praleisti laiką, kiti – patirti estetinį, intelektualinį malonumą, o dar kiti galbūt, kaip kadaise sakė Pedro Almodóvaras, eina į kiną tam, kad užpildytų tuščias savo gyvenimo vietas, bent trumpam pamirštų vienatvę.
Argi filmai tokie geri, kad masiškai buvo lankomi? Negaliu nesutikti su kadaise perskaityta fraze, kad per metus sukuriama tik dvidešimt tikrai gerų filmų. Ir jie tikrai ne visi buvo parodyti Toronto kino festivalyje. Tad šįkart apie kelis filmus, kuriems būčiau įteikusi asmeninius apdovanojimus, jei manęs kas klausytų. Mat šių metų laureatai ir vėl kaip niekad nuvylė. Tokį nusivylimą tenka išgyventi kasmet.
Pirmą dieną nusprendžiau save palepinti Claude’o Leloucho filmu „Vienas plius viena“ („Un plus Une“, 2014). Jame pasakojama apie garsų prancūzų kompozitorių Antuaną (Jean Dujardin), kuris skrenda į Indiją kurti garso takelio ne bolivudiškam, o „tokiam festivaliniam“ filmui, kurio niekas nežiūri. Antuanas – lovelasas, nesugebantis atsispirti jokios moters kerams, tačiau išskrenda įsimylėjęs jauną muzikantę ir, rodos, ne šiaip paprastai įsimylėjęs. Vis dėlto Indijoje susipažinęs su Prancūzijos ambasadoriaus žmona Ana (Elsa Zylberstein), aišku, ja susižavi. Viską metęs Antuanas su Ana leidžiasi į piligriminę kelionę į pietų Indiją pas Amą, kuri, tikima, turi stebuklingų galių. Moteris viliasi, kad pagaliau apkabinusi stebukladarę ji pastos. Antuanas, kitaip nei Ana, yra visiškai netikintis ir į viską žiūri gana ironiškai ir skeptiškai. Tačiau jis važiuoja dėl Anos. „Vienas plius viena“ – elegantiška ir melancholiška meilės istorija. Ją galima pavadinti ir kelio filmu, kurio metu išsigrynina meilė, tačiau pagrindiniai personažai suvokia, kad ji tiesiog neįmanoma. Claude’as Lelouchas dar kartą įtikina, kad yra kvailys, tikintis meile, tačiau tai ir suteikia jo filmams žavesio. Visas filmas dvelkia nepakeliama būties lengvybe, net ir lyriškai judanti kamera užliūliuoja žiūrovą. Abu mylimieji nepuola iškart į lovą, o mylisi šmaikštaudami ir vienas kitą provokuodami. Nelinijinis naratyvas, trinama riba tarp realių personažų gyvenimo įvykių su fantazija – tai režisieriaus bandymas pažvelgti į tai, kaip kiekvienas mūsų pasakoja savo meilės istorijas. Taip pat kyla ir banalus klausimas, ar meilė gali tęstis amžinai. Anot režisieriaus, jis tiesiog stengiasi kuo tiksliau kopijuoti gyvenimą, kuriame nėra nei gerų, nei blogų žmonių, tik retkarčiais kiekvienas mūsų būna tai geras, tai blogas. Nors dauguma kino kritikų prikiša Lelouchui, kad jis kopijuoja pats save, visgi žiūrėti „Vienas plius viena“ buvo tikras malonumas. Gal jau turėčiau priskirti save prie vyresnės kartos žiūrovų, kuriems neva filmas ir sukurtas? Tokio filmo metu galima nekaltai apsiašaroti, bet, kaip sakė J. M. Coetzee, kuo vyresnis tampi, tuo tavo ašaros mažiau kam rūpi, nes paprasčiausiai per dažnai apsiverki.
Šįmet programoje „Specialūs pristatymai“ nebuvo filmo vėliavnešio, kuris akivaizdžiai pretenduotų į „Oskarą“, kaip kad ankstesniais metais „12 metų vergovės “ ar „Žmogus-paukštis“. FIPRESCI žiuri geriausiu šįmet išrinko niekuo neišsiskiriantį, atvirų smurto scenų prisodrintą veiksmo filmą „Desierto“ (rež. Jonás Quarón). Manau, kad daugiau dėmesio nusipelnė Michaelo Moore’o juosta „Kurią šalį okupuoti kitą“ („Where to Invade Next“). Filmo struktūra labai paprasta, nemažai kalbančių galvų, bet režisierius ir nesistengia išsišokti forma, o tiesiog turiniu, kaip ir ankstesniuose filmuose, erzina savo gimtinę JAV. Paskelbęs, kad nuo Antrojo pasaulinio karo JAV nelaimėjo jokio karo, o vyriausieji jos vadai sėdi susidėję rankas ant „neskraidymo zonos“ (no fly zone), režisierius pats imasi iniciatyvos: su vėliava iškeliauja į Europą vienas okupuoti jos šalių, pasisavindamas geriausias tų šalių idėjas. Moore’as nekuria meno, tai labiau pramoginis filmas, kurio atspirties tašku, anot režisieriaus, tapo nesibaigiantis JAV kariavimas ir noras visuomet turėti priešą. Filmą jis kūrė šešerius metus ir vėl iš savo kišenės, tačiau jau dabar Holivudo gigantės kompanijos konkuruoja dėl teisių įsigijimo. Filmą galima pavadinti ir romantiniu, nors tas romantizmas kartais per daug saldus, tačiau romantiku prisipažįsta esantis ir pats Moore’as. Tai tiesiog idealaus pasaulio, kuriame JAV savo noru atsisako gyventi, portretas. Štai kad ir vienas linksmesnių pavyzdžių iš Moore’o susitikimų: viena jo stotelių buvo Islandija. Čia jis susitiko su moterimis, užimančiomis aukštas pareigas. Pasirodo, kai krizės metu žlugo visi Islandijos bankai, vienas, kurį valdė moterys, atsilaikė. Anot vadovių, jų politika buvo paprasta: nepirkti to, ko jos visiškai neišmano.
Rasti visoje Toronto programoje ką nors unikalesnio, kitokio, buvo tikras iššūkis. Tad vienas malonumas pasirodė žiūrėti ilgamečio Wong Kar-Wai’aus operatoriaus Christopherio Doyle’o filmą esė „Honkongo trilogija: ikimokyklinis amžius, užimtumo amžius, beprasmybės amžius“ („Hong Kong Trilogy: Preschooled, Preoccupied, Preposterous“). Filmas – lyg šiuolaikinio didmiesčio atvirukas. Savo gyvenimo istorijas pasakoja ikimokyklinio amžiaus vaikai, studentai ir pensininkai. Jos ne apie miestą, bet apie savus rūpesčius, išgyvenimus, aktualijas, kasdienybę. Būtent tokie pasakojimai, anot režisieriaus, ir padeda suvokti miesto gyvenimo pulsą. Kai kurie kameros rakursai neleidžia suabejoti Doyle’o, kaip operatoriaus, profesionalumu. Jie tarsi kuria miesto faktūrą, o turinį diktuoja pasakojantieji. Be to, Doyle’o atrasti personažai labai spalvingi: tai ir maža mergaitė, tikinti visus pasaulio dievus bei dovanojanti savo švęstą vandenį aplinkiniams, ir studentas, kuris Honkonge per vadinamąją „Geltonųjų skėčių revoliuciją“ 2014 m. pradėjo miesto centre auginti ekologiškas daržoves, ir pensininkai, važinėjantys pažinčių tramvajumi, kuriame gali susirasti antrąją pusę. O kur dar visose trilogijos dalyse pasirodantis užsienietis, ieškantis savo alaus. Dalys neturi pradžios ar pabaigos, o viena su kita susilieja. Tokia struktūra perteikia didmiesčio daugiasluoksniškumą ir jo spalvingumą.
Taip pat tikru atradimu tapo visiškai neplanuotas žiūrėti Marko Sawerso filmas „Už šios ribos – jokių vyrų“ („No Men Beyond This Point“). Tai mockumentary apie planetoje nykstančius vyrus, mat praėjusio šimtmečio 6-ajame dešimtmetyje padaugėjo atvejų, kai moterys pastodavo be vyrų pagalbos ir joms gimdavo tik mergaitės. Dabartiniai likę vyrai gyvena jiems skirtuose rezervatuose, o jauniausias pasaulyje likęs trisdešimt septynerių vyriškis dirba aukle moterų šeimoje... Tai iš dalies ir feministinė satyra, o kalbinami vyrai prieš savo pačių valią atspindi tai, dėl ko moterys dažniausiai skundžiasi: yra susireikšminę, tinginiai, įsitikinę, jog tik jie mąsto logiškai, nuolat trokšta kariauti, yra pasipūtę, manosi esą viršesni už moteris. Pasijuokiama ir iš moterų, jų draudimo net masturbuotis, o susikūrusios šeimos nebūtinai turi turėti lesbietiškų santykių. Veikiau dauguma jų vadovaujasi šūkiu: „Neliesk savęs ir kito(s)!“ Galbūt dėl to jauniausias vyras Endriu tampa visos vyrijos išsigelbėjimo etalonu – juk jis mėgsta kuistis darže, gaminti valgyti, tvarkyti namus, prižiūrėti vaikus. Būtent jo pastangomis vėl įteisinama heteroseksuali santuoka ir moterų noras per sueitį susilaukti vaiko. Filmo formatas labai paprastas, primenantis televizinę dokumentiką: kalbančios galvos, fiksuojamas kasdienis gyvenimas, naudojama archyvinė medžiaga ar ji suvaidinima. Tačiau tokių filmų kartais pritrūksta visame temų apie vėžį, nelaimingą meilę, tapatybės paiešką, socialinę nelygybę kontekste. Ir tam, pasirodo, užtenka net ir labai mažo biudžeto.
Belieka viltis, kad ilgainiui festivalis įgis bent veido kontūrus.
