Be nuskausminimo
40-asis Gdynės kino festivalis
40-asis Gdynės kino festivalis
Filmo pagrindu pasirinkęs klasikinę, dar 1906 m. parašytą Gabrielos Zapolskos pjesę „Ponios Dulskos moralė“ (beje, ne kartą statytą ir Lietuvoje, nes tai, ką lenkai vadina bendriniu žodžiu „dulsczyzna“, itin būdinga ir lietuvių mentalitetui), Bajonas ją pratęsė iki mūsų laikų tarsi norėdamas suprasti, kuo pavirto rašytojos kadaise išjuoktas dviveidiškumas, noras slėpti nuo svetimų akių bet kokį moralės požiūriu dviprasmišką poelgį ir visaip saugoti „šventą ramybę“ bei spindintį šeimos įvaizdį, ir prieina netikėtos išvados: šventeiviškumas mūsų laikais pavirto begėdišku nuoširdumu. Tiesa, jis nerodo po chemoterapijos praradusių plaukus moterų fotosesijų ar televizijų šou, kur mėgaujantis atvirumu kalbama apie seksą, meilužius bei meilužes ir kitokių bulvarinės žiniasklaidos mėgstamų „išpažinčių“. Bajonas rodo tris Dulskių šeimos moterų kartas ir tris laikotarpius – XX a. pradžią, stalinizmą bei XX a. pabaigą, atskleisdamas kiekvienos kartos moterų moralės ypatumus. Moteris filme įkūnijo trys puikios aktorės – Krystyna Janda, Katarzyna Figura ir Maja Ostaszewska. Senoji Dulska negali susitaikyti su tuo, kad sūnus nori vesti tarnaitę. Jos duktė bijo saugumiečių ir režimo, kuris viską apvertė aukštyn kojom, tad tarnaitę vesti sumanęs jos sūnus išgelbės šeimą – prasčiokė išrinktoji „iš liaudies“ padės išsaugoti didelį butą. Dulskos anūkė nori išsiaiškinti, kas atsitiko prieš beveik šimtą metų ir savo šeimos istoriją perkelti į filmą. „Ponios Dulskos“ – žaismingas, puikiai suvaidintas ir stilingas, tik gaila, kad Bajonas nebuvo nuoseklesnis, nes filmas suskyla (ir stiliaus, ir pasakojamos istorijos požiūriu) į gana skirtingas ir nelygiavertes dalis.
Tačiau pagrindiniame Gdynės konkurse šiemet buvo filmų, kurių autoriai perkėlė į ekraną jauniausios Dulskos idėjas. Diskretiškumu jų tikrai neapkaltinsi. Paskutiniais metais įvairiuose festivaliuose gausu filmų apie nepagydomas ligas ir mirtį. Ne išimtis ir Gdynė. Maciejus Migasas filme „Gyvenimas tęsiasi“ („Żyć nie umierać“) pasakoja apie kadaise garsų aktorių, tapusį alkoholiku ir dabar priverstą tenkintis įvairiomis „chaltūromis“. Vieną dieną aktorius sužino, kad serga vėžiu. Tai paskatina vyrą iš naujo įvertinti gyvenimą ir prašyti artimųjų – buvusios žmonos ir dukters – atleidimo. Migasas banaliai pasakoja šimtąkart girdėtą, tačiau autentišką prieš kelerius metus mirusio aktoriaus istoriją, negelbsti net pagrindinį veikėją suvaidinusio Tomaszo Koto pastangos.
Operatorius Bartoszas Prokopowiczius debiutiniame filme „Chemija“ („Chemia“) pasakoja apie savo nuo vėžio mirusią žmoną. Tai filmas apie meilę ir mirtį, tik čia vis dėlto svarbiausia mirtis. Pagrindinė herojė Lena (Agnieszka Żulewska), sužinojusi, kad serga vėžiu, meta darbą ir nusprendžia nesipriešinti ligai. Tačiau susitikimas su fotografu Barteku (Tomasz Schuchardt) pakeis jos nuostatas. Tai, kas Lenai turėjo būti tik paskutinis romanas, taps tikra meile, o nėštumas privers ją kovoti su liga.
Prokopowiczius taip pat pirmiausia rodo herojės ligos eigą, finansines ir kitokias problemas, su kuriomis susiduria pora. Jis bando pasakoti istoriją kitaip, prisodrinti filmą optimizmo, bet tas „kitaip“ – tik perdėtai estetizuota jo vizualioji pusė – ryškios spalvos, klipinis kai kurių epizodų montažas arba teatrališkas jų sąlygiškumas, pavyzdžiui, kai staiga tarp personažų atsiduria dainininkė, kurios daina skamba už kadro. Tačiau paradoksas – kuo labiau režisierius stengiasi, tuo banalesnė atrodo jo pasakojama meilės istorija. Nustebau sužinojusi, kad „Chemijos“ pagrindas – asmeninė režisieriaus drama, kurią, pasirodo, prieš kelerius metus sekė visa Lenkija, nes mirštanti moteris rengė visokias savo nelaimės draugių paramos akcijas.
Abiejų filmų autoriai nesiūlo laimingos pabaigos, nors gal išėjimas suvokus, kad sugebėjai pakeisti gyvenimą, ir yra tokia laiminga pabaiga. Tačiau jie rodo tik ligos fiziologiją ir su ja susijusius personažų jausmus, tarsi mirtis būtų atsieta nuo metafizinių klausimų ir ne taip tiesmukai suvoktų gyvenimo prasmės paieškų. Filmai seka žiniasklaidos ir pas mus jau pramintais takais, jie tinka socialinei ar kitokiai terapijai, bet kartu ir verčia abejoti meniniu tokių pastangų pagrįstumu.
Kingos Dębskos filmo „Mano dukterys karvės“ („Moje córki krowy“) herojės – dvi seserys – taip pat susiduria su mirtimi. Iš pradžių jų motiną ištinka insultas, po jo seka koma, kiek vėliau tėvui diagnozuojamas smegenų auglys. Tačiau Dębskos filmas – ne apie mirtį, o apie šeimos ryšius. Seserų dramą režisierė rodo išryškindama tragikomiškas situacijas, mat seserys tokios skirtingos, kad nelabai pakenčia viena kitą. Marta (Agata Kulesza) yra serialų žvaigždė, intelektuali, savarankiška. Pradinių klasių mokytoja Kasia (Gabriela Muskała) – visiška jos priešingybė: sentimentali, infantiliška, nevykėlė. Tėvų liga priverčia seseris būti ir veikti kartu, iš naujo suvokti šeimos vertybes, kitaip pažvelgti į tėvus, save ir viena į kitą. „Mano dukterys karvės“ tapo tikru festivalio hitu ir pelnė du apdovanojimus – žurnalistų ir žiūrovų.
Akistata su blogiu
Šiemet pagrindiniame Gdynės konkurse buvo aštuoniolika filmų. Beveik pusės jų režisieriai – debiutantai arba antro filmo autoriai. Toks pasirinkimas svarbus, nes pristatė lenkų kino potencialą, nors ir ne visada atrodė pateisintas. Svarbius festivalio apdovanojimus pelnė keli debiutantų filmai.
Prizai už geriausią režisūrą ir geriausią scenarijų Lenkijoje gyvenančio švedo Magnuso von Horno filmui „Po“ („Intruz“, „The Here After“), manau, vis dėlto įteikti labiau avansu, nors filmas ir nustebino formos bei turinio brandumu. Jo herojus prieš kelerius metus apimtas afekto nužudė savo merginą. Iš pataisos namų septyniolikmetis grįžta į savo kaimą ir mokyklą. Ir bendraklasiai, ir kaimo gyventojai nepriima Jono, nes negali jam atleisti nusikaltimo. Regis, net tėvas žiūri į sūnų iš tam tikros distancijos (ją visą filmą pabrėžia ir Łukaszo Żalo kamera), nors pasirengęs jį besąlygiškai ginti. Jonas vengia konfliktų, bet atmosfera aplink jį tik tirštėja. Ją pabrėžia ir tarsi išblukusių ar tiesiog negyvų spalvų filmo erdvės: laukai, namai, mokykla. Jos po truputį lyg susigniaužia aplink vaikiną.
„Po“ – kameriškas filmas. Von Hornas tarsi per didinamąjį stiklą stebi herojų, jo aplinką, bandydamas suprasti, kur slypi blogis, ar jis „užkrečiamas“, perduodamas kitiems, ar kaltę galima išpirkti. Režisierius neduoda aiškių atsakymų, net Jonas filme gana dviprasmiškas – vaikiškas, impulsyvus, bet kartu iki galo nesuprantamas, žadinantis baimę.
Už geriausią režisūrinį debiutą apdovanota Agnieszka Smoczyńska sukūrė netikėtą, bravūrišką ir chuliganišką muzikinę pasaką „Šokių aikštelės dukterys“ („Córki dancingu“). Tai filmas apie brendimą, tapimą moterimi, pirmąją meilę ir pirmą nusivylimą, pirmą cigaretę ir pirmą stiklelį degtinės. Jo herojės – dvi sirenos. Sidabrinė ir Auksinė prisijungia prie 8-ojo dešimtmečio Varšuvos naktiniame klube dainuojančio ansamblio ir netrukus tampa tikra sensacija. Jų ilgos žvynuotos uodegos atsiranda vos tik pašlaksčius kojas vandeniu, jos kalbasi žmonių negirdimais garsais, bet dainuoja ir šoka kaip tikros žvaigždės. Iš pradžių planavusios tik padūkti ir plaukti į Ameriką, galinčios be jokios sąžinės graužaties aštriais dantimis sudraskyti vyrą, sirenos pradeda pamažu ilgėtis žmonių gyvenimo ir meilės. Dukterų eksperimentus stebi tatuiruotas rokeris Tritonas, kuris perspėja, kad tapti tikra moterimi ne vienai sirenai reiškia mirtį.
Smoczyńskos filmas labai stilingas – jame įžvelgsi ir Jacques’o Demy filmų spalvas bei garsus, ir komiksų, vaizdo klipų parafrazes, ir Holivudo miuziklų fantaziją, ir net Hanso Christiano Anderseno „Undinėlę“. Tai retas atvejis, kai ironiškai stilizuotas įvairiausio plauko kičas skamba poetiškai ir naujai.
Stilingas, sklidinas geros muzikos, tik į ankstesnius laikus nukeliantis ir „Sidabriniais liūtais“ apdovanotas Januszo Majewskio filmas „Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje“ („Excentrycy, czyli po słonecznej stronie ulicy“). Tai filmas apie laisvės troškimą, kurio negali užgožti net juodžiausi laikai. Filmo herojams, kuriuos likimas atbloškė į kadaise garsų kurortą, laisvė yra džiazas. Iš Anglijos grįžęs Maciejaus Stuhro vaidinamas personažas 6-ojo dešimtmečio pabaigoje nusprendžia visus tuos miestelio keistuolius – milicininką, gydytoją, mokytoją, homofobą ir dar būrį kitų – suburti į ansamblį. Net epizodinius personažus Majewskio filme suvaidino garsūs aktoriai, iš kurių vis dėlto išsiskira Anna Dymna. Jos herojė prieš karą turėjo brangų pensionatą, buvo tikra dama. Dabar ji didesnę laiko dalį praleidžia lovoje, rūkydama ir gerdama ne tik gaiviuosius gėrimus. Tačiau valdžia kontroliuoja viską, todėl „veltėdei“ pasiūlomas darbas viešajame tualete. Scena, kurioje dama pasitinka įvairių socialinių sluoksnių tualeto lankytojus, tiesiog nepamirštama, nes į kiekvieną ji kreipiasi lingvistiškai atitinkamai. Vien dėl jos verta pasižiūrėti „Ekscentrikus...“.
Katastrofos nuojauta
Didžiuoju festivalio prizu „Auksiniais liūtais“ apdovanotam Małgorzatos Szumowskos „Kūnui“ („Body/Ciało“) vis dėlto neprilygo joks kitas filmas. Nors Szumowska pasakoja iš pirmo žvilgsnio paprastą istoriją, net kelintą kartą žiūrint (pirmąkart pamačiau filmą Berlyne, vėliau buvo „Kino pavasaris“) „Kūnas“ atveria vis gilesnes prasmes ir stulbina režisierės sugebėjimu kasdienybėje įžvelgti tiek daug metaforų, o dabartį pateikti taip kondensuotai. Gal bus skambiai pasakyta, bet Szumowska tiksliai diagnozuoja šiuolaikinio žmogaus būseną vis nejaukesniame ir vis labiau prasmę prarandančiame pasaulyje, tačiau suteikia jam viltį, nes įžvelgia stebuklo galimybę. Tiesa, stebuklas – visai ne antgamtiškas, tai žmonių artumas, sugebėjimas nugalėti vienatvę, kuri prieš tai filmo personažams atrodė neišvengiama.
Specialiuoju žiuri prizu apdovanotas Jerzy Skolimowskio filmas „11 minučių“ („11 minut“) taip pat kalba apie pasaulio būseną, bet režisierius netiki stebuklais, greičiau neišvengiama katastrofa. Skolimowskis rodo aštuonių personažų mikrosituacijas. Filmas trunka 88 minutes, nors jo veiksmas apima lygiai 11 minučių – nuo tada, kai jauna aktorė turi susitikti su garsiu prodiuseriu viešbutyje Varšuvos centre, iki tos akimirkos po 11 minučių, kai jos pavydus vyras pasibels į viešbučio kambario duris.
Spaudos konferencijoje Skolimowskis kalbėjo, kad jo filmą galima vadinti eilėraščiu. Tai tiesa, filmo struktūra poetiška, o savotiška šio eilėraščio cezūra tampa virš Varšuvos centro žemai, ties dangoraižių stogais praskrendantis lėktuvas, kurį pastebi visi personažai. Lėktuvas – lyg katastrofos ženklas. Prie jos artėja visi personažai, tą laiko atkarpą atsitiktinai atsidūrę miesto centre. Režisierius mano, kad žmonės vis labiau praranda galimybę kontroliuoti savo gyvenimą, nes pasiduoda atsitiktinumams ir per vėlai supranta, kad gyvenimas yra lobis. Šanso išnaudoti tą suvokimą režisierius nepalieka niekam.
Aštuonis mėnesius montuotos, 65 montažo versijų sulaukusios „11 minučių“ – virtuoziškas filmas, kuriame supinta daugybė temų, personažų, užuominų. Tai tarsi šiuolaikinio didmiesčio skerspjūvis. Visą filmą apibrėžia aukšto ir žemo opozicija, kurią nuolat sufleruoja laiptai, liftas, iškylą į kalnus planuojantys alpinistai ar net į dangų autobusų stotelėje žiūrinčios vienuolės, o kamera kartais nusileidžia iki išvesto pasivaikščioti šuns perspektyvos, bet gal tik tam, kad bene sekundės dalį užfiksuotų kryžių nešantį žmogų.
Jubiliejinis Gdynės kino festivalis, kurio didelė programos dalis šiemet buvo skirta pagerbti garsiausius keturių dešimtmečių kūrėjus, populiariausius filmus bei aktorius („Deimantiniais liūtais“ už gyvenimo indėlį apdovanotas populiarių komedijų, su kuriomis užaugo kelios šiuolaikinių lenkų kartos, kūrėjas Tadeuszas Chmielewskis), baigėsi ne taip, kaip sumanyta. Iškilmingą apdovanojimų ceremoniją teko trumpinti, neliko raudono kilimo, nes apdovanojimų išvakarėse nusižudė konkursinio filmo „Demonas“ režisierius Marcinas Wrona. Netikėta ir nepaaiškinama jauno ir sėkmingo kūrėjo mirtis sukrėtė visus.
P.S. Paskutinę festivalio dieną lenkų kinematografininkai tradiciškai renkasi diskutuoti apie problemas ir perspektyvas. Šįkart susirinkime prisistatė nauja Lenkų kino meno instituto (PISF) direktorė Magdalena Sroka. Ji pažadėjo tęsti Instituto įkūrėjos Agnieszkos Odorowicz darbus. Pastarajai dėkota festivalyje ne vieną kartą, nes per praėjusius 10 metų lenkų kine tikrai įvyko didelės permainos. Bene svarbiausią iš jų suformulavo Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministrė Małgorzata Omilanowska. Pasak jos, Institutas tapo kinematografininkų konsolidavimo įrankiu ir sugebėjo išstumti politinius žaidimus iš kino lauko. Girdėti, kaip ministrė džiaugiasi, kad kinematografininkai patys, be politikų įsikišimo, priima su kinu susijusius sprendimus, kad politikai nediktuoja, apie ką turi būti filmai, sutikite, lietuvio ausiai mažų mažiausiai keista. Bet gal kaip tik todėl lenkų filmus negėda pristatyti ir „Oskarams“?
