Lenkų kino festivalis

Spalio 13 - 20 d.

„Dievai“, rež. Łukasz Palkowski
„Dievai“, rež. Łukasz Palkowski

Spalio mėnesį žiūrovus į kino teatrus sukvies jubiliejinis, penkioliktasis, lenkų kino festivalis. Pastaraisiais metais lenkų filmai dažnai užima aukščiausias vietas lankomiausių šalies filmų sąrašuose, laimi įvairius tarptautinius kino apdovanojimus. Prieš porą metų Agnieszkos Holland filmas „Tamsoje“ atsidūrė tarp „Oskaro“ nominantų, o ypač sėkmingi buvo praėję metai. Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“ pelnė visus garbingiausius lenkų kino prizus, „Oskarą“ ir Europos kino akademijos apdovanojimą, be to, dvidešimt penkis įvertinimus kituose tarptautiniuose kino renginiuose.

Šiemet Małgorzatos Szumowskos „Kūnas“ („Ciało“), rodytas Berlinalės konkurse, atnešė autorei apdovanojimą už geriausią režisūrą, o Gdynės kino festivalyje – Didijį „Auksinių liūtų“ prizą. Małgorzata Szumowska jau spėjo sudominti lietuvių žiūrovus savo filmais „33 gyvenimo scenos“ (2008), „Jos“ (2012), „Vardan...“(2013),rodytais mūsų kino festivaliuose ar ekranuose. Kiekvienas jų šokiruoja savo tematika bei pasakojimo maniera, kartais erzina ar kelia audringas diskusijas.

„Kūnas“ šiemet buvo įtrauktas į „Kino pavasario“ programą. Scenarijų parašė pati režisierė, padedama filmo operatoriaus Michało Englerto. Rutininę buitį, mirtį jie sudramatino, nuspalvino absurdu, nepikta ironija ir juoduoju humoru. Visi trys filmo personažai apleidę savo kūniškas ir dvasines reikmes. Simpatiškas, bet nusivylęs gyvenimu teismo medicinos ekspertas Janušas nesugeba atsigauti po žmonos netekties. Jam kūnai – tai lavonai, kuriuos kasdien mato darbe, o iš ,,dvasinių“ dalykų artimiausias alkoholis. Keista terapeutė Ana, palaidojusi vos gimusį kūdikį, gyvena užsidariusi savo ankštame bute su dideliu šunimi ir mano galinti bendrauti su kitais pasauliais. Pagaliau anoreksikė Janušo duktė Olga, vis dar gedinti motinos ir serganti kūnu bei siela. Bijodamas, kad jauna mergina nenusižudytų, tėvas nuveža ją į psichiatrijos kliniką, kur dirba Ana. Ji pasiūlo Janušui išsikviesti mirusią žmoną. Stebėdama įprastas negalias, kančias, Szumowska iš esmės kalba apie universalias problemas. Ji nebeieško sensacijų, kaip ankstesniuose savo filmuose, o vaidmenims parinko puikų aktorių ansamblį: subtilųjį Januszą Gajosą, kiek groteskišką Mają Ostaszewską, žavią debiutantę Justyną Suwałą.

Łukaszo Palkowskio filmas „Dievai“ („Bogowie“) sulaukė ir ilgiausių žiūrovų ovacijų, ir kritikų prizo, ir pagaliau „Auksinių liūtų“ už geriausią filmą bei daugiausia kitų Gdynės festivalio apdovanojimų: už geriausią vyro vaidmenį aktoriui Tomaszui Kotui, scenarijų, scenografiją, grimą. „Dievai“ – biografinis filmas su realiais prototipais. Filmo herojus – prieš šešerius metus miręs žinomas kardiologas profesorius Zbigniewas Religa, pirmasis Lenkijoje atlikęs širdies persodinimo operaciją.

Palkowskis filme atskleidžia dramatišką kardiologo gyvenimo laikotarpį, kai metęs kliniką Varšuvoje jis atvyksta į provinciją, šachtininkų miestą Zabžą, ir su keliais bendraminčiais tuščioje vietoje įsteigia pačią naujoviškiausią Lenkijoje kardiologijos kliniką. Nors šis žmogus jau tapo legenda, režisierius kuria pilnakraujį, spalvingą pagrindinį filmo veikėją: nuolat su visais besipykstantį, išgyvenantį sudėtingus santykius su Varšuvoje likusia žmona, be perstojo rūkantį, besikeikiantį, linkusį į alkoholį ir kartu genialų, savo darbą įsimylėjusį chirurgą. Aktorius Tomaszas Kotas ne tik fiziškai panašus į profesorių Religą, jis sugebėjo perteikti chirurgo gestus, judesius, net balso tembrą. Kartu tai istorinis filmas, kuriame veiksmas perkelia į 9-ojo dešimtmečio vidurį, kai Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis. Jos kasdienybė ne tik tampa autentišku filmo fonu, bet ir išraiškingais štrichais papildo personažų charakteristikas.

Savaitės metu bus parodytas dar vienas biografinis filmas. Tai 2011 m. sukurta režisieriaus Marcino Głowackio drama „Mano ašigalis“ („Mój biegun“), pasakojanti apie Janą Melą. Pasaulis pirmą kartą išgirdo apie jį 2004 metais. Šešiolikmetis neįgalus vaikinas tapo jauniausiu abiejų ašigalių užkariautoju. Vaikinas įrodė, kad ir neįgaliu tapęs žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą. Filme nepasakojama apie vaikino pasiekimus ar ašigalių užkariavimą, autoriai iš esmės kalba apie sudėtingus berniuko santykius su tėvu, kurio griežtumas, tariamas šiurkštumas tapo Jano nelaimės priežastimi, bet kartu ir paskatino jį nepasiduoti.

Populiaraus filmo „Savižudžių kambarys“ režisieriaus Jano Komasos filmas „Miestas 44“ („Miasto 44“) pirmąkart buvo parodytas Varšuvos stadione, minint Varšuvos sukilimo 70-ąsias metines. Tai įspūdingas reginys, kurio epinis pasakojimas pagyvintas specialiaisiais efektais, šokiruojančiais vaizdais ir intensyviu garso takeliu. Gražus Varšuvos miestas dega, virsta griuvėsiais, siaurose gatvėse vyksta įnirtingos kovos, kanalai čia grėsmingi, o civiliai gyventojai slepiasi košmariškuose rūsiuose. Filmo veikėjai – labai jauni žmonės, kupini noro aukotis tėvynei, bet bandantys išsaugoti žmogiškumą ir meilę. Komasa pirmiausia pasakoja meilės istoriją tų siaubingų įvykių sūkuryje. Todėl filmas labiau skirtas jaunimo auditorijai.

Ypatingą vietą tarp savaitės filmų užima juosta „Mes sutariam gerai“ („Między nami dobrze jest“), kurios autoriai yra du talentingi kūrėjai – žinomas lenkų teatro režisierius Grzegorzas Jarzyna ir rašytoja Dorota Masłowska, pirmąjį romaną parašiusi būdama šešiolikos ir pelniusi daugybę lenkų literatūros apdovanojimų. Jarzyna įkalbėjo dramaturgę sukurti pjesę ir pats ėmėsi ją režisuoti. Filmas – tai kinui pritaikytas spektaklis, išlaikęs teatrališkumo bruožus. Režisierius net nesistengia įvilkti Masłowskos teksto į kinematografišką rūbą. Tik operatorius Radosławas Ładczukas, anksčiau filmavęs „Savižudžių kambarį“, retkarčiais priartina atlikėjų veidus ir leidžia stebėti jų vaidybos niuansus. Dorota Masłowska su postpankiška ironija kalba apie šiuolaikinę visuomenę, nutrūkusius žmogiškuosius ryšius, abejingumą, o jos Lenkija primena ir mūsų dienų Lietuvą ar kitą posovietinę šalį. Trijų kartų atstovės – nesusikalbančios, viena kitos užguitos ir skaudinamos – gyvena bendrame bute, tačiau jų nesieja nei kraujo ryšiai, nei geografija. Dramos personažai vienas kito nebegirdi ir net nebando kalbėtis ar įsiklausyti.

Naujas žymaus režisieriaus Jano Jakubo Kolskio kūrinys „Širdis, širdelė“ („Serce, serduszko“) – tai savitas kelio filmas, kupinas susitikimų su režisieriaus ypač mėgstamais jautriais keistuoliais. Tai pasakojimas apie dviejų meilės išsiilgusių žmonių – moters ir mergaitės, auklėtojos ir našlaitės – susitikimą. Aplinkybės susiklosto taip, kad jiedvi kartu keliauja į Gdansko baleto mokyklą. Jas lydi atgailaujantis alkoholikas mergaitės tėvas (dar kartą įsitikiname Marcino Dorocińskio aktorinėmis galimybėmis). Kelionę Kolskis įprasmino epizodų virtine ir su švelnia ironija stebi lenkų provinciją: Bieščadai, kaimų ir miestelių vaizdai keičiasi kartu su vidinėmis trijulės metamorfozėmis. Puikūs aktoriai padeda filme išlaikyti emocinę įtampą, o prie profesionalų dera ir talentinga vienuolikmetė debiutantė Marysia Blandzi, vaidinanti filmo heroję Mašenką.

Michało Otłowskio debiutinis filmas „Jeziorak“ labai primena dabar tokius populiarius skandinavų detektyvus. Seniai nematėme tokios talentingai sukurtos, intriguojančios detektyvinės istorijos. Filmo veiksmas rutuliojasi nuostabiame Mozūrų ežerų krašte. Baigiasi turistinis sezonas ir prasideda niūrus, depresiją keliantis ruduo. Tuomet ypač suvokiamas šio krašto gyventojų skurdas ir nedarbas. Klausimas, kas nužudė, filme nėra svarbiausias. Iš pradžių, atrodo, tai visai nereikšmingas atsitikimas, bet pamažu atsiskleidžia giliai slepiama paslaptis. Motyvuoti filmo veiksmo posūkiai, sugestyvi, melancholiška pasaulio vizija ir išraiškinga pagrindinė filmo veikėja. Otłowskis ėmėsi drąsaus sprendimo: svarbiausia šiame vyriškame žanre yra nėščia komisarė Iza Deren. Ši trapi moteris patraukia savo dvasios stiprybe, drąsa ir užsispyrimu, siekdama atskleisti žmogžudystės paslaptį nepaisant visų trukdžių. Nelygi šios moters kova su supančiu blogiu nelabai sėkminga, bet verta pagarbos. Šį vaidmenį atlieka iš filmo „Papuša“ mums jau pažįstama Jowita Budnik.

Populiaraus lenkų detektyvų autoriaus Zygmunto Miłoszewskio trilogija apie prokurorą Teodorą Šackį tiesiog prašėsi į ekraną. Savo debiutiniu filmu „Reversas“ išgarsėjęs režisierius Borysas Lankoszas ėmėsi ekranizuoti antrąją trilogijos dalį „Tiesos grūdas“ („Ziarno prawdy“). Po skyrybų prokuroras palieka gimtąją Varšuvą ir išsikrausto į provincialų Sandomiežą. Viskuo nusivylęs ir nuobodžiaudamas vieną šaltą pavasario rytą jis ima tirti paslaptingą vietinės visuomenės ir kultūros veikėjo nužudymo bylą. Tyrimas atskleidžia senas kaltes ir žmogžudystes, atgyja antisemitiniai prietarai ir kraują stingdančios legendos, isterija ir psichozė apima daugelį miestelio gyventojų. „Tai puiki knyga, yra gera kriminalinė intriga, šaunus herojus, siužeto posūkiai ten, kur reikia, ir paslaptis, kurios iki galo nesugebame atskleisti“, – prieš pradėdamas filmuoti spaudos konferencijoje kalbėjo Borysas Lankoszas. Robertas Więckiewiczius puikiai tinka kiek persisotinusio, šiurkštoko ir racionalaus prokuroro vaidmeniui. Jis slepia savo emocijas ir jausmus, nors iš tikrųjų išgyvena vidutinio amžiaus krizę. Arogantiškas, aistringas, bendraujantis per atstumą su visais, net artimaisiais, – tikrai nelengva pamilti tokį Teodorą Šackį. O aktorius dar sustiprina ūmų teisininko temperamentą. Filmą labai pagyvina puikus Abelio Korzeniowskio garso takelis, inspiruotas siaubo filmų ir film noir.

Režisierius Patrykas Vega atkakliai stengiasi kurti žanrinį kiną. Po komedijų jis vėl grįžo prie savo pamėgto veiksmo trilerio ir sukūrė filmą „Slaptoji tarnyba“ („Służby specjalne“) apie slaptųjų tarnybų darbo užkulisius. Pats režisierius tikina, kad viskas, kas parodyta jo filme, yra tiesa. Jis tik sudėjo į scenarijų girdėtas ir žinomas istorijas. Filmas sukėlė skandalą, nes daugelis įžvelgė aliuzijų su pastarųjų metų spaudos sensacijomis apie politines aferas. Pagrindiniai filmo personažai – naujai įsteigto slapto specialiųjų tarnybų padalinio darbuotojai: nesugyvenama, aikštinga leitenantė, iš misijos Afganistane grįžęs kapitonas ir buvęs saugumo pulkininkas. Jiems tenka dalyvauti pačiuose karščiausiuose įvykiuose, pasitelkiant visas, net radikaliausias priemones. Tačiau vieną dieną šie žmonės, verčiami atlikti juodžiausius darbus ir net likviduoti priešininkus, staiga supranta, kad iš tikrųjų net nežino, kam jie tarnauja.

Kostiuminis nuotykių filmas „Lobis už Piasnicos upės“ („Szkrab na krańcach Piaśnicy“) apie piratus, kuriuos suvaidino vaikai nuo dvejų iki dvylikos metų, pradžiugins mažuosius žiūrovus. Režisierius Marekas Traskowskis lengvai ir žaismingai pasakoja apie nepaprastus piratų, lobių ieškotojų nuotykius. Vaikai, vaidinantys suaugusius piratus, kovoja ir su pavojingais raganiais, ir su savo silpnybėmis. Visa tai nufilmuota labai gražiose Lenkijos vietovėse.

Mažiesiems žiūrovams skirti dar du animaciniai filmukai. Režisieriaus Andrzejaus Kukułos „Kukulio vartai“ („Kluskowa Brama“) sukurtas pagal lenkų liaudies legendą, o režisierės Annos Dudek „Širdis iš meduolio“ („Serce z piernika“) – tai pieštas filmukas apie geraširdį berniuką, kuris labai nori išgydyti sergančią mamą.

Tradicinė lenkų kino savaitės retrospektyva šiemet skiriama neseniai mirusio lenkų prozininko, scenaristo ir režisieriaus Tadeuszo Konwickio, kilusio iš Lietuvos, kūrybai.