Mėlynos bedugnės palaima
Dereko Jarmano filmų retrospektyva
Dereko Jarmano filmų retrospektyva
Jarmano filmų nesumaišysi su niekieno kito. Tik jis gebėjo taip drąsiai ir vizualiai įspūdingai jungti įvairius stilius. Kūrė filmus, naudodamas ne tik kino, bet ir tapybos ar teatro principus, maišė žanrus, ieškojo naujų formų, laužė tabu. Jo juostose gausybė kontekstų – religinių, istorinių, politinių, filosofinių ir meninių. Jo filmai originalūs ir techniškai, neturi kinematografinio grynumo, o labiau primena koliažus. Tačiau juose galima aptikti ypatingo grožio scenų, kurios tarsi nušviečia „mūsų akyse vykstančią apokalipsę“.
Kūrybingiausi ir produktyviausi režisieriaus metai sutapo su permainų laikotarpiu Britanijos kine. Griežta, konservatyvi Margaret Thatcher vykdoma politika išprovokavo labai gyvybingas subkultūras bei įvairius judėjimus. Atsirado naujų vardų, sklandė naujos idėjos, buvo ieškoma radikalių novatoriškų formų joms įgyvendinti. Taip 8–9-uoju dešimtmečiais britų kine pasirodė Peteris Greenaway’us, Terence’as Daviesas, Derekas Jarmanas ir kiti režisieriai, ėmę filmuoti „ne tai“ ir „ne taip“, kaip priimta. Jų filmai buvo laisvės, protesto, noro eksperimentuoti ir kurti kažką išskirtinio išraiška.
Michaelas Derekas Elworthy Jarmanas gimė 1942 m. sausio 31 d. Nortvude, Anglijoje, tipiškoje vidurinės klasės šeimoje. Su tėvu, karinių oro pajėgų karininku, Dereko santykiai klostėsi gana sudėtingai. Atjausti sugebanti mama jam buvo daug artimesnė. Kaip vėliau prisipažino režisierius, tėvas jam sukėlė „pasibjaurėjimą bet kokia valdžia“. Daugelyje jo filmų matome pasibaisėjimą išvydus uniformuotą žmogų. Tėvas nuo vaikystės siekė įdiegti sūnui pagarbą tradicijoms ir nusistovėjusioms taisyklėms. Nenuostabu, kad šio režisieriaus kūryboje tradicijos pinasi su noru joms priešintis. Tai, anot režisieriaus, yra svarbiausia siekiant suprasti jo filmų prigimtį. Jarmanas kūrė filmus itin klasikinėmis temomis. „Shakespeare’as, jo sonetai, Caravaggio, Benjamino Britteno „Karo requiem“ – ar begalima rasti dar tradiciškesnę medžiagą filmo kūrėjui? Tačiau į mane vis dar žiūrima kaip į grėsmę“, – teigė režisierius.
Beje, Jarmano tėvas buvo kino mėgėjas, jo nufilmuoti mažojo Dereko su seserimi ir mama spalvoti kadrai tapo svarbia filmo „Paskutinis žvilgsnis į Angliją“ („The Last of England“, 1987) dalimi.
Kitas svarbus, lemtingas režisieriaus vaikystės faktorius – karas. „Vidinė sumaištis, kova, kuri siautė visą mano vaikystę. Bombardavimas, oro pavojaus sirenos, o apačioje namas, kuriam gresia pavojus“, – įrašyta Jarmano užrašuose.
Londono karališkajame koledže jis studijavo anglų kalbą, istoriją, meno istoriją, o Sleido menų mokykloje mokėsi tapybos. Būtent pastarojoje lankydamas kino kursą jis atrado didžiuosius Europos režisierius: Sergejų Eizenšteiną, Jeaną Cocteau, Federico Fellini, Pierą Paolo Pasolini ir Amerikos avangardistus – Mayą Deren, Kennethą Angerį ir Andy Warholą, kurių įtaka ryški jo eksperimentiniuose trumpuose filmuose. Geras išsilavinimas, puikus meno istorijos, ypač Renesanso epochos, išmanymas aiškiai jaučiamas jo filmuose, kuriuose gausu įvairiausių istorinių, kultūrinių nuorodų. Pats Jarmanas dažnai buvo prilyginamas Renesanso menininkams: ir dėl daugialypės savo veiklos (statė dramos, operos, baleto spektaklius, buvo kino aikštelės dailininkas, rašytojas, tapytojas, režisierius, sodininkas, politinis aktyvistas, kovojantis už gėjų teises ir kt.), ir dėl daugelyje filmų perteiktos sąveikos tarp jo gyvenamos epochos ir Renesanso. Istorinį laiką filmuose jis kuria kaip nuosavą originalią erdvę, perkeldamas į ją išlaisvintą Renesanso individą, jo aistras ir ydas.
Kine Derekas Jarmanas pradėjo dirbti žinomo britų režisieriaus Keno Russello filmų „Velniai“ („The Devils“, 1971) ir „Laukinis Mesijas“ („Sаvage Messiah“, 1972) aikštelės dailininku. Vėliau ir pats ėmė filmuoti „Super 8“ kamera trumpus filmukus, kuriuose drąsiai leidosi į novatoriškus estetinius ieškojimus bei techninius eksperimentus (pvz., filmuodavo skirtingais greičiais, vienus kadrus uždėdavo ant kitų ir t. t.).
Ankstyvieji Jarmano filmai (jų per trisdešimt) buvo ne tik avangardiniai, radikalūs kino vaizdo ir garso eksperimentai, bet ir pankiški šėliojimai, audringas maištas prieš konservatyvią Britanijos visuomenę. Tuo metu Jarmanas aktyviai bendradarbiavo su alternatyviomis anglų muzikos grupėmis: „Throbbing Gristle“, „Psychic TV“, „Coil“ ir savitais menininkais, pavyzdžiui, su skulptoriumi Andrew Loganu.
Toks energingas ankstyvasis Jarmano kūrybos periodas jam padėjo suvokti savąjį kelią kine ir imtis pirmo tikro filmo. Taip atsirado „Sebastijonas“ („Sebastiane“, 1976, režisuotas kartu su Paulu Humfressu), sukurtas lotynų kalba. Tai vienas pirmųjų ilgo metražo filmų apie gėjus. Jame taip atvirai grožimasi homoerotiškais vyrų kūnais, kad Lokarno festivalio, kur vyko filmo premjera, publika švilpė, trypė kojomis ir reikalavo nutraukti filmo rodymą. Filme rodomos šv. Sebastijono kančios, pažeminimai ir mirtis, kai Romos imperatorius, anksčiau mylėjęs, jį atstumia ir ištremia į Sardiniją. Homoseksuali meilė prilyginama religinei kankinystei. Ši mintis iškyla ir daugelyje kitų režisieriaus filmų. Skambant kompo- zitoriaus Briano Eno muzikai, ekrane matome originalų katalikiškos misterijos ir pornografinio filmo derinį.
Antras Dereko Jarmano filmas, vadinamas „pirmuoju oficialiu pankų filmu“, yra triukšmingas, energingas „Jubiliejus“ („Jubilee“, 1979), skirtas karalienės Elžbietos II karūnavimo 25-mečiui. Juosta pateko į Kanų kino festivalį. Tai chuliganiškas pankiškos estetikos filmas, kuriame pasirodo gausybė britų muzikos įžymybių: Toyah Willcox, Little Nell, Adamas Antas ir kt. Į šią spalvingą kompaniją patenka Elžbieta I, paprašiusi rūmų alchemiko perkelti ją į ateities Angliją. Kokią ji randa savo šalį po 400 metų, valdant Elžbietai II? Tradicijos ir tvarka sunykusios, triumfuoja anarchija ir chaosas: siaučia merginų gaujos, valdo visagalis prodiuseris, pavertęs Bakingemo rūmus garso įrašų studija, policija smurtauja ir ištvirkauja, liepsnoja gaisrai ir voliojasi lavonai. Rodos, Jarmanui pranašiškai pavyko pažvelgti į ateitį ir sukurti reginį, kur istorija susipina su fantazija, praeitis su ateitimi, satyra su įniršiu. „Apokalipsė, nufilmuota nuo punk debesų“, – taikliai šį filmą apibūdino kritika.
Kitus du filmus Jarmanas sukūrė įkvėptas Shakespeare’o: pagal paskutinę jo pjesę „Audra“ („The Tempest“, 1979) ir švelnų bei jausmingą „Angelišką pokalbį“ („The Angelic Conversation“, 1985).
„Audroje“ tamsiai ir niūriai perteikiama okultizmo ir misticizmo persmelkta Prospero aplinka, o finalas tviska ryškiomis spalvomis. Su skoniu ir polėkiu sumaišomi barokiniai ir disko aprangos bei muzikos stiliai, pavyzdžiui, grupinį šokį šoka baltomis uniformomis pasipuošę jūreiviai, pasirodo dainininkė Elizabeth Welch ir t. t. Viską užlieja jaunųjų – Prospero dukters Mirandos ir Ferdinando – meilės šviesa ir džiaugsmas. Ši scena laikoma viena gražiausių britų kine.
Filme „Angeliškas pokalbis“ aktorės Judi Dench skaitomus keturiolika Shakespeare’o sonetų lydi homoerotiški vaizdai, įkvėpti ankstyvųjų Jarmano eksperimentų. Lėtinamas vaizdas, žaidžiama su veidrodžiais. Veidrodis čia tampa homoseksualios aistros simboliu, kai dviejų vyrų bučinys nufilmuojamas taip, lyg Narcizas bučiuotų savo atvaizdą. Filmas neturi jokio rišlaus siužeto, tai tiesiog dviejų meilužių jausmų išraiška. Kaip ir kituose filmuose, yra užuominų į religinius siužetus bei ritualus.
1984 m. Šiuolaikinio meno institutas Londone surengė Dereko Jarmano darbų retrospektyvą. Tais pačiais metais, apsilankęs Maskvoje, Jarmanas susuko trumpą filmuką „Įsivaizduojant spalį“ („Imagining October“). Tai buvo vaizdiniai apmąstymai avangardo ir totalitarizmo tema.
Devintojo dešimtmečio viduryje Jarmanui susiklostė labai palanki situacija kurti filmus. Britų kino institutas ir TV kanalas „Chanel 4“ pradėjo finansuoti ir prodiusuoti „paskutinę naująją bangą“ – postmoderniuosius britų kino kūrėjus. Taip atsirado žinomiausias režisieriaus filmas „Karavadžas“ („Caravaggio“, 1986), paremtas garsiojo XVI–XVII a. italų dailininko gyvenimo ir kūrybos motyvais. Filmas buvo apdovanotas Berlyno festivalio „Sidabro lokiu“ ir atnešė Jarmanui ne tik tarptautinį pripažinimą, bet ir komercinę sėkmę.
Artėjant mirčiai, Caravaggio (Nigel Terry) prieš akis iškyla jaunystės epizodai (jauną dailininką vaidina Dexteris Fletcheris), meilės trikampis su jo tapoma pora – Ranuccio (Sean Bean) ir Lena. Ją suvaidino Jarmano filmų nuolatine aktore tapusi Tilda Swinton, jo artima draugė ir bendražygė. Statiški filmo kadrai dažnai primena garsiuosius Caravaggio paveikslus, jo spalvas ir faktūrą. Režisierius bando ekrane vizualizuoti pasaulį, kokį jį matė dailininkas. Girdisi užkadrinis balsas, atskleidžiantis kankinančias, dviprasmiškas Caravaggio mintis, kaltės ir vienatvės išgyvenimus.
„Karavadžas“, kaip ir daugelis Jarmano filmų, – labiau apie jį patį nei apie pasirinktą herojų. Mėgstantis teatrą režisierius savo filmuose tarsi matuojasi vieną ar kitą kaukę, pabrėždamas, kokia sudėtinga, dvilypė yra žmogaus prigimtis. Šiuo atveju – kadaise gyvenusio dailininko, kuris, pasirodo, irgi piktino savo amžininkus, priešinosi nusistovėjusiems papročiams. Jarmanui, kaip dailininkui, taip pat buvo įdomu atkurti kine ypatingą Caravaggio paveikslų šešėliuotumą ir naudoti šviesos šaltinius taip, kaip jo paveiksluose. Kaip teigia meno tyrinėtojai, Caravaggio buvo pirmas didis meno pasaulio režisierius, išnaudojęs apšvietimą taip, kad būtų sukurta paveikslo dramaturgija.
„Paskutinis žvilgsnis į Angliją“ – 8 mm juostoje užfiksuotų įspūdingų fantazijų, vaikystės atsiminimų, skaitomos poezijos nuotrupų, skirtingų stilių muzikos koliažas. Šis filmas – tai niūrios Thatcher valdomos Anglijos portretas. „Prarasto rojaus“ – yrančios, nykstančios tradicinės Anglijos – elegiškos, nostalgiškos nuotaikos susipina su keistais vaizdiniais, nufilmuotais neįprastais rakursais, judančia kamera. Filmo pavadinimas yra nuoroda į žinomą XIX a. Madoxo Browno paveikslą, kuriame pavaizduoti Angliją paliekantys emigrantai, išsiruošę ieškoti geresnio gyvenimo „Naujajame pasaulyje“. Filmo finale yra neužmirštamo grožio scena prie jūros, kur Tilda Swinton vėjyje peiliu raižo savo nuostabią baltą nuotakos suknelę. Filmas pelnė Los Andželo kino kritikų apdovanojimą.
Derekas Jarmanas niekada neslėpė savo homoseksualumo. Tai visada buvo ir viena svarbiausių jo filmų temų. Jo, žinomo menininko, balsas buvo labai svarus ginant gėjų teises. Tam 7–9-ojo dešimtmečių Anglijoje ryždavosi toli gražu ne kiekvienas, ypač Thatcher valdymo laikais, kai buvo priimtas 28 įstatymo straipsnis, draudžiantis „skleisti žinias apie homoseksualumą“. Jarmanas jautė pareigą kalbėti apie gėjų problemas, su kuriomis jie susiduria gyvendami visuomenėje, nenorinčioje pripažinti jų egzistavimo. Ši tema ryški visuose režisieriaus filmuose. „Pirmus 25 savo gyvenimo metus buvau laikomas nusikaltėliu, o kitus 25 pragyvenau kaip antrarūšis pilietis, neturintis žmogaus teisių“, – sakė Jarmanas.
1986 m. pabaigoje, būdamas 44-ių, Jarmanas sužinojo, kad serga AIDS. „Išgirdę, kuo sergu, žmonės imdavo įmane žiūrėti kaip į numirėlį. Bet tai tik padvigubino mano ryžtą išgyventi, rasti skylę kalėjimo tvoroje ir pro ją pralįsti“, – rašė Jarmanas. Tačiau vis dėlto ši diagnozė pakeitė režisieriaus gyvenimą ir kūrybą. Jis dirbo daug, tačiau jo kūriniai nuo ankstesniųjų tarsi atskirti lengvai juntama, bet aiškia riba. Juose atsiranda santūri atsisveikinimo, gyvenimo apmąstymo intonacija. Kaip prisipažįsta režisierius, liga jo pasaulį sudaužė į smulkias šukeles. „Blogiausia sergant – nežinomybė. Suki ir suki galvoje galimus ligos scenarijus kiekvieną valandą pastaruosius šešerius metus.“
Jarmanas paliko Londoną ir pietinėje Anglijos pakrantėje nusipirko namą. Pavadino jį „Černobylio vila“, nes netoliese buvo veikianti atominė elektrinė. Ant akmenuotos to krašto žemės išpuoselėjo nuostabų sodą. Jis tapo kūrybiniu impulsu sukurti filmą „Sodas“ („The Garden“, 1990), laikomą filmų trilogijos apie žlungančią Vakarų civilizaciją paskutine dalimi (po „Angeliškų pokalbių“ ir „Paskutinio žvilgsnio į Angliją“). „Aš klaidžioju po tą sodą, laikydamasis už rankų su mirusiais draugais“, – rašė Jarmanas, filmuodamas šią juostą. Tai tarsi režisieriaus, užmigusio savo sode, sapnas, išlaisvinantis pasąmonės vaizdinius ir laisvas asociacijas.
Iš jūros išmestų šiukšlių, surinktų per pasivaikščiojimus pajūryje, Jarmanas darė koliažus, „konstrukcijas“, kaip pats vadino. Tie paskutiniai jo darbai buvo eksponuoti Londono „Wilkinson“ galerijoje, praėjus 20 metų po jo mirties.
Pirmas filmas, sukurtas sužinojus apie ligą, – „Karo requiem“ („War Requiem“, 1989) pagal britų kompozitoriaus Benjamino Britteno ir poeto Wilfredo Oweno oratoriją, parašytą Koventrio katedros, sugriautos per Antrąjį pasaulinį karą, atstatymo ir atšventinimo proga. Filme dominuojanti mirties tema, niūri nuotaika išreiškia ne tik karo siaubą, bet ir tuometinę režisieriaus būseną. „Karo requiem“ panašus į ilgą muzikinį klipą, kokius Jarmanas kūrė įvairiems atlikėjams: Marianne Faithful, „The Smiths“ ar kitiems. Filme klaidžiojama tarp skirtingų laikų ir erdvių, aktorių suvaidintas simboliškas scenas keičia Antrojo pasaulinio karo kronikos, Hirosimos bombardavimo, Kambodžos genocido kadrai, įterpiami religiniai pasiaukojimo, kančios motyvai ir simboliai. Paskutinį – Seno kareivio – vaidmenį sukūrė legendinis britų aktorius Laurence’as Olivier.
1989 m. Derekas Jarmanas režisavo grupės „The Pet Shop Boys“ pasaulinio turo pasirodymus. Jo rašomos dienoraščio pastabos apie kasdienę kovą su AIDS sugulė į knygą „Šiuolaikinė prigimtis“ („Modern Nature“). Per trejus likusius gyvenimo metus režisierius sukūrė dar tris filmus. Savita Christopherio Marlowe XVI a. pjesės ekranizacija „Edvardas II“ („Edward II“, 1991) pasižymi tuo, kad jos veikėjai – karaliaus dvariškiai – perkelti į šiuolaikišką aplinką. Teatrališkumo, popmuzikos, videomeno estetikos, atviro homoerotizmo, paslėptos mizoginijos ir poetiškų dialogų mišinys, – taip kritikai apibūdino šį filmą. Už vaidmenį jame Tilda Swinton apdovanota geriausios aktorės prizu Venecijos kino festivalyje, o Berlyno festivalyje ši juosta pelnė „Tedį“. Filmas laikomas klasikiniu New Queer Cinema pavyzdžiu.
1993 m. ekranuose pasirodė paskutinė režisieriaus „autobiografinė kaukė“ – „Vitgenšteinas“ („Wittgenstein“). Tai biografinė juosta apie filosofą Liudwigą Wittgensteiną. Scenarijaus bendraautoris, literatūros kritikas Terry Eagletonas rašė, kad šis žmogus buvo „neatskiriamas vienuolio, mistiko ir mechaniko derinys“. Pats režisierius teigė, kad jis pirmą kartą nufilmavo komediją. Filosofo gyvenimo epizodai nuo pat vaikystės vaidinami juodame fone. Kodėl juodame? Jautrus spalvoms Jarmanas neatsitiktinai taip pasirinko: „Argi juoda yra nevilties spalva? Argi ne kiekvienas audros debesis turi ir šviesiąją pusę? Juoda slepia vilties galimybę.“ Pabrėžtinai teatrališka režisūra ir aktorių vaidyba, ryškūs kostiumai sukuria provokuojantį ir kiek siurrealistinį reginį.
Paskutinį filmą „Mėlyna“ („Blue“, 1993) beveik apakęs Derekas Jarmanas nufilmavo likus keliems mėnesiams iki mirties. Tai pats radikaliausias jo kūrinys. Filmo premjera Niujorko kino festivalyje stovinčios publikos buvo sutikta audringomis ovacijomis. „Mėlyna“ yra beveik pusantros valandos trunkanti vieno vaizdo – mėlyno (prancūzų menininko Yves’o Kleino mėlynumo) ekrano – ekspozicija ir užkadrinis balsas, pasakojantis apie režisieriaus kūną kasdien vis labiau įveikiančią ligą. Poetiškus, santūrius Jarmano tekstus skaito jis pats bei jo mylimi aktoriai: Tilda Swinton, Nigelas Terry, Johnas Quentinas.
„Sakoma, pabėk nuo ligos. Bet kaip gali pabėgti nuo lašelinės?“ – retoriškai klausia režisierius. Supratęs, kad niekada nebeatgaus regėjimo, jis turėjo susitaikyti su aklumu. „Bet kodėl, netekęs regėjimo, aš turiu netekti ir savo vizijų?“ – skausmingai klausė. Viena jo akis matė tik mėlynus blyksnius, juos režisierius „autobiografiškai“ perteikė ekrane. „Vaizdų pragare aš siūlau jums universalią mėlyną“, – sako režisierius.
„Mėlyna – tai visuotinė meilė, kurioje skendi žmogus. Tai rojus žemėje“, – taip Jarmanas rašo knygoje „Chroma“ (1993), skirtoje spalvų interpretacijai. „Mėlyna atneša naktį. Mėlyna peržengia formalias žmogaus geografijos ribas. Mėlyna neturi nei ribų, nei sprendimų.“
Vienas išskirtinių britų kino kūrėjų Derekas Jarmanas mirė 1994 m. vasario 19 dieną. Po kelių mėnesių pasirodė dar viena jo juosta – iš 8 mm kamera filmuotų vaizdų sumontuotas filmas „Gliterbagas“ („Glitterbug“, 1994), kuriame skamba režisieriaus seno draugo bei bendražygio Briano Eno muzika.
Nors ir sulaukęs tarptautinio pripažinimo, Jarmanas vis dėlto yra marginali ir nelabai žinoma kino pasaulio figūra. Novatoriškos jo juostos žymi ryškų atsiribojimą nuo tradicinio, konservatyvaus britų kino. Jo filmai radikalūs ir originalūs ir estetiškai, ir techniškai. Jarmano inspiruotas „transgresijos kinas“ (cinema of transgression) kūrė naujus vaizdinius apie praeitį ir dabartį. „Neegzistuoja joks išorinis pasaulis. Vienintelis dėmesio vertas dalykas – mūsų vidinis pasaulis ir jo santykis su išoriniu. Tai sudėtinga, bet iš to sukuriamas menas“, – teigė Derekas Jarmanas.
