Nepaisantis žiūrovų pageidavimų
68-asis Lokarno kino festivalis
68-asis Lokarno kino festivalis
Konkursanto italo Pietro Marcello filmai „Judėjimas linija“ („Il passaggio della linea“) bei „Vilko nasrai“ („La bocca del lupo“) jau buvo rodyti Lietuvoje. Jo pasirinktą kūrybinį kelią galima apibūdinti kaip tarpinį. Realybė jo filmuose susilieja su fikcija ir pakylėjama į kitą – transcendentinį lygmenį. „Vilko nasrai“ buvo savotiška odė miesto pakraščiams. Naujasis filmas „Graži ir prarasta“ („Bella e perduta“) taip pat atsispiria nuo realios istorijos ir supina reportažinės dokumentikos, vaidybinio kino bei pasakos motyvus. Iš Vezuvijaus gelmių ir kartu iš šlovingos praeities į šių dienų Kampanę su misija siunčiamas tarnas Pulčinela. Jis turi išpildyti Karditelo rūmų angelu vadinamo prižiūrėtojo Tomaso paskutinę valią ir išgelbėti jo veršiuką. Tomasas daugelį metų savanoriškai prižiūrėjo visuomenės ir valdžios apleistus Burbonų dinastijos XVIII a. rūmus, bandydamas atkreipti dėmesį į laiko ir žmonių niokojamą istorinį paveldą. Sumaniai pindamas dokumentinio ir vaidybinio kino stilius režisierius kuria ypatingą santykį su žiūrovu. Commedia dell’arte personažas įtraukia į šiuolaikinės Italijos aktualijas, iš skerdyklai pasmerkto veršiuko perspektyvos pasakojama istorija kuria filmo emocinę įtampą, o aštrų politinį komentarą papildo moralizuojančios gaidos.
Siekis panaikinti ribas tarp realybės ir fikcijos darosi vis populiaresnis šiuolaikiniame kine, hibridiniuose filmuose dažniausiai veikia ne išgalvoti personažai, bet savo pačių gyvenimo variacijas vaidinantys žmonės, o režisieriai jų likimus pakylėja į universalų lygmenį. Tomasas sudomino režisierių Pietro Marcello savo altruizmu ir donkichotiška kova su žmonių abejingumu. Befilmuojant Tomasas staiga mirė, o jo gyvenimo tikslas netikėtai įgijo prasmę, – valdžia ir visuomenė atkreipė dėmesį į nykstančius rūmus, pats Tomasas Kampanėje tapo šviesos nešėjo simboliu.
Portugalas Miguelis Gomesas Kanuose rodytoje trilogijoje „Tūkstantis ir viena naktis“ („As mil e uma noites“) taip pat tyrinėja savo šalies dabartį. Ieškodamas ryšių tarp, rodos, niekuo nesusijusių įvykių, realius liudijimus įpindamas į viduramžių literatūros kūrinio struktūrą, Gomesas sukūrė ekonominius ir psichologinius pokyčius išgyvenančios nuošalios Europos šalies epą.
Dar vienas Lokarno hibridinis filmas – brazilų dokumentinio kino kūrėjos Petros Costos ir danės Lea Glob filmas „Guoba ir „Žuvėdra“ („Olmo & the Seagul“). Jame vaizduojama aktorių šeimos krizė. Besiruošiant naujam spektakliui pagal Čechovo „Žuvėdrą“, Olivija ir Seržas sužino, kad laukiasi kūdikio. Pagal vaidybinio kino dramaturgiją kuriamas filmas seka dviejų aktorių kovą su savo abejonėmis, Olivijos baimę dėl motinystės prarasti savo gyvenimo aistrą – aktorystę ir supina pjesės bei realaus gyvenimo siužetus. Režisierės, iš pradžių slėpusios filmo struktūrą, kulminacinėje scenoje įsikiša ir su aktoriais diskutuoja, kaip reikėtų ją suvaidinti. Atsakymas polemizuoja su nuvalkiotu teiginiu, kad nėra geresnio scenarijaus už patį gyvenimą. Kinas gali būti kaip gyvenimas, bet tam, kad tuo patikėtų žiūrovai, reikia paryškinti spalvas arba jį tiesiog suvaidinti.
Brazilas Sergio Oksmanas pusiau dokumentiniame filme „Apie futbolą“ („O Futebol“) vaizduoja savo grįžimą pas tėvą, su kuriuo tikisi suartėti vykstant 2014 m. pasaulio futbolo čempionatui, tačiau pablogėjus tėvo sveikatai subliūkšta ne tik susitaikymo lūkesčiai, bet ir mūsų pasąmonėje dažnai klaidingi praeities vaizdiniai.
Kitas konkurso filmas – eksperimentinės dokumentikos kūrėjo brito Beno Riverso „Dangus dreba, žemė bijo, o dvi akys yra ne seserys“ („The Sky Trembles and the Earth Is Afraid and the Two Eyes Are Not Brothers“), kurtas kaip instaliacija BBC. Į filmą apie filmo kūrimą Riversas įtraukia tipiško 5-ojo dešimtmečio filmo, eksploatuojančio trečiojo pasaulio egzotiką, ištraukas bei dokumentinius jo kūrimo užkulisių kadrus ir kvestionuoja kine imituojamos autentikos moralumą. Tačiau režisierius neapsiriboja vienu kritiniu aspektu. Pagrindinis filmo herojus, režisierius Laxe, išprotėja ir pasileidžia į haliucinacinę kelionę po Maroko dykumą, kur jį galiausiai pasiglemžia jo anksčiau bandyta atkurti Afrikos autentika ir mitai. Tai 16 mm juosta nufilmuota intelektuali meditacija kino tema.
Lokarno programos sudarytojai nepaiso vis (pa)prastėjančių žiūrovų pageidavimų. Pernai geriausiu filmu buvo išrinktas beveik 6 valandų trukmės Lavo Diazo „Iš to, kas yra prieš“ („Mula sa Kung Ano ang Noon“), o šiemet specialų paminėjimą už scenarijų pelnė vos keliomis minutėmis trumpesnė japono Hamaguchi Ryusuke „Laiminga valanda“ („Happy Hour“). Tai gyvenimiška keturių draugių istorija, kuri primena, kad kinas yra ne tik vaizdo, bet ir laiko menas, kur prasmingai išnaudojama trukmė yra vertybė. Pagrindinės filmo aktorės pasidalijo geriausios aktorės apdovanojimą.
Nepaisant nekonvencionalumo, Lokarno konkursas, kaip ir kiti didieji festivaliai, bando pritraukti garsius režisierius, kuriems, deja, ne visada pavyksta. Po penkiolikos metų tylos sugrįžęs Andrzejus Żuławskis (festivalyje gavęs geriausio režisieriaus apdovanojimą) nuvylė klampiu ir isterišku filmu „Kosmosas“ („Cosmos“) pagal Witoldo Gombrowicziaus romaną, o belgės Chantal Ackerman naujasis filmas „Jokių namų filmas“ („No Home Movie“) peržengė visas narciziškumo ir nepagarbos žiūrovui ribas ir įrodė, kad neapdorota realybė pati savaime kine nieko nereiškia: filmuodama nieką, net ir talentinga režisierė nesukurs gero filmo. Kita vertus, žavus puikaus gruzinų režisieriaus Otaro Joseliani kino vinječių rinkinys „Žiemos giesmė“ („Chant d’Hiver“) priminė šiuolaikiniame kine vis labiau užmirštamą klasikinę režisūrą. Filme vis susikerta skirtingų personažų linijos, o fragmentiški siužetai, kuriuose tvyro revoliucijos nuojauta, kritikuoja įvairias jėgos ir neteisybės sistemas. Toks senoviškas, bet meistriškai ir su meile padarytas filmas festivalyje visada didelė atgaiva.
O antrą kartą „Auksiniu leopardu“ apdovanotas Pietų Korėjos meistras Hong Sang-Soo dar niekada nenuvylė. Jo lengvas ir autoironiškas filmas „Buvo blogai, bet dabar jau gerai“ („Ji-geum-eun-mat- go-geu-ddae-neun-teul-li-da“) pavergia savo paprasta gyvenimiška filosofija. Kaip visada, režisierius neapsiriboja viena siužetine linija: filmo herojus kino režisierius (aktorius Jae-yeong Jeongas apdovanotas geriausio aktoriaus prizu) atvyksta į kitą miestą, kur pasiduoda nekasdieniškoms netikėtų pažinčių pagundoms. Pagrindiniu herojumi pasirinkdamas režisierių, kurio filmų Korėjoje niekas nežiūri, Hong Sang-Soo šaiposi ir iš savęs, ir iš įvairių visuomenės stereotipų. Scena, kai herojus visiškai girtas lyg niekur nieko išsirengia nepažįstamų žmonių vakarėlyje, – turbūt ekscentriškojo režisieriaus savijautos atspindys.
Lokarno kino festivalis nuo seno garsėja stipria Azijos ir Pietų Amerikos filmų programa. Didžiausiu festivalio atradimu tapo debiutuojančio režisieriaus iš Kinijos Gan Bi filmas „Kaili bliuzas“ („Lu bian ye can“). Ilgais kadrais, meditatyviu ritmu jis stebi ramų gyvenimą pietvakarių Kinijoje, kur toli nuo pramonės centrų, tropinėje gamtoje ramiai gyvena Miao kultūros žmonės. Jaunam daktarui Čenui susiruošus į kelionę, kurios tikslas jam pačiam nelabai aiškus, poezija (tikrąja to žodžio prasme) ir plastiški kameros judesiai kuria nostalgijos ir melancholijos kupiną šiuolaikinės Kinijos peizažą. Vienas 40 minučių trunkantis kadras atmintyje ilgai išliks ne tik dėl savo ypatingo grožio, bet ir dėl techninės mįslės.
Neįprasta forma įsiminė ir filmas iš Izraelio „Tikkun“ (rež. Avishai Sivan) apie vidinę krizę išgyvenantį jauną ortodoksų teologą. Nespalvotas filmas, kuriame vyrauja tyla ir prieblandoje bei rūke paskendę vaizdai, atspindi žemiškąją prigimtį bandančio užgniaužti vyro vidinę būseną. Specialų žiuri prizą pelnęs filmas pasirodė daug žadantis, tačiau jo aktualumas ir poleminės gaidos taip ir liko gražus pažadas.
Iš „Atenbergo“ pažįstama graikų režisierė Athina Rachel Tsangari savo naujajame filme „Ševaljė“ („Chevalier“) ir vėl gilinasi į žmonių santykių keistenybes. Tik šį kartą ne per gyvūnus – jos tyrimo objektu tapo už juos ne ką mažiau keisti vyrai ir vyriškumas. „Ševaljė“ – tai žaidimas, kurį valtyje žaidžia grupelė vyrų. Žaidimo tikslas – išsiaiškinti, kuris iš jų yra „apskritai geriausias“. Filmas yra ne apie pačią krizę, o apie ją lydintį ilgą garbės, pasitikėjimo ir savivertės atgavimo procesą. Akivaizdu, kad režisierei svarbu suvokti jos šalies visuomenės pokyčius, o norint juos perteikti visai nebūtinos natūralistinės scenos. Belieka tik ore pakibę klausimai: ar šiuos filmus žiūri patys graikai, ar naujasis kinas užmezgė dialogą su visuomene, nuo kurios neaiškios būsenos režisierė pirmiausia ir atsispyrė? Klausimas, kuris, deja, aktualus daugumai tik festivaliuose rodomų, o ne repertuarinių filmų.
