Nepatogus kinas
Spalio 15 - 25 d.
Antrus metus iš eilės „Nepatogus kinas“ pristato tarptautinę konkursinę programą. Šįmet konkursas įgavo labiau apibrėžtą pavidalą: jame varžysis 9 pirmieji arba antrieji jaunų režisierių ilgametražiai filmai iš įvairių šalių. Visi konkurso filmai išsiskiria drąsiomis, aktualiomis temomis ir savita kino kalba. Turėsime progos pamatyti po festivalius keliaujantį šveicarų režisieriaus Nicolaso Steinerio filmą „Aukštai ir žemai“ („Above and Below“, 2015), jautriai žvelgiantį į paribiuose atsidūrusius Jungtinių Amerikos Valstijų žmones. Geriausiu debiutiniu dokumentiniu filmu Tarptautiniame Jihlavos dokumentinio kino festivalyje pernai pripažintas Annos Roussillon filmas „Aš esu tauta“ („Je suis le peuple“, 2014), iš Luksoro apylinkėse gyvenančių egiptiečių perspektyvos pasakojantis apie 2011 metų įvykius Tahriro aikštėje. Režisierės ir kaimo gyventojo Faracho dialogai parodo esminius skirtumus tarp vakarietiško ir arabiško požiūrio į Arabų pavasarį, esamą padėtį ir laukiamas permainas. Visi konkursinės programos filmai provokuoja apmąstyti ne tik dabarties aktualijas, bet ir skirtingas tikrovės interpretacijas dokumentiniame kine bei menines dokumentinio kino galimybes.
Programoje „Panorama“ – ryškiausi 2014–2015 m. dokumentiniai filmai, apkeliavę daugelį svarbiausių kino festivalių ir pelnę ne vieną prestižinį prizą. Žinomo kanadiečių eksperimentuotojo Dominico Gagnono filmas „Iš šiaurės“ („Of the North“, 2015) Niono kino festivalyje„Visions du Réel“ buvo apdovanotas specialiuoju prizu už novatoriškumą. Šiais metais tai bene nepatogiausias festivalio filmas. Vien iš „YouTube“ filmukų sukonstruotas filmas pristato inuitų gyvenimą jų pačių akimis. Režisierius atsisako archetipinio, romantizuoto Nanuko iš Šiaurės vaizdinio. Nanuko jau nebėra, liko atšiauriomis sąlygomis Vakarų civilizacijos poveikį patiriantys žmonės.
Festivalio atidarymui pasirinktas dažno „Nepatogaus kino“ svečio, britų režisieriaus Seano McAllisterio filmas „Siriška meilės istorija“ („A Syrian Love Story“, 2015). Sirijos karo pasekmės ne kartą gvildentos kine ir žiniasklaidoje, tačiau McAllisteris pasirinko kitokį požiūrį – jo filme šalies karas perteikiamas per šeimos odisėją į laisvę. Filmas apdovanotas pagrindiniu Šefildo dokumentinių filmų festivalio prizu.
Pagrindinė specialioji programa „Pra- eities našta“ siūlo reflektuoti skaudžią sovietinės okupacijos patirtį ir režimo ideo- logijos liekanas įvairiose šalyse. Šioje pro- gramoje pristatomi filmai fiksuoja skirtin- gus sovietinės ideologijos atributus, kurie vis dar persekioja žmones ar vietas. Filme
„Rusų genys“ („The Russian Woodpecker“, 2015, rež. Chad Garcia) ukrainiečių menininkas Fiodoras Aleksandrovičius bando išnarplioti Černobylio atominės elektrinės tragedijos ir mistiškos „Duga“ antenos ryšį. Viename Gruzijos kaime bendruomenė niekaip neranda tinkamos vietos Stalino skulptūrai – filmas „Valdovas“ („Khelmtsipe“, 2014, rež. Šalva Šengeli), o filme „Leninlendas“ („Leninlend“, 2013, rež. Askold Kurov) Leninui skirtame muziejuje darbuotojos jį vadina Mahatma Leninu. Šių filmų režisieriai viešės Vilniuje ir atsakys į žiūrovų klausimus.
Praeities refleksija bus plėtojama ir programoje„Baltijos dokumentika lentynoje“, joje – 5 trumpametražiai dokumentiniai filmai, sovietmečiu sukurti Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Kinas buvo griežtai kontroliuojamas cenzūros, tad filmai, kurie sukeldavo cenzoriams įtarimų, galėjo be paaiškinimo nugulti ant lentynų.
Tradicinėje festivalio programoje, skirtoje moterų kuriamam kinui ir filmams apie moteris, šiais metais pristatoma trumpa retrospektyva, apžvelgianti 20-ties metų laikotarpį. Programa sudaryta kartu su viena svarbiausių moterų kino platintojų JAV „Women Make Movies“, kuri 8-ojo dešimtmečio pradžioje bene pirmoji ėmėsi iniciatyvos padėti moterų kurtiems ar moteris reprezentuojantiems filmams išvysti ekranus. Festivalyje viešėsianti ilgametė organizacijos vadovė Debra Zimmerman skaitys viešą paskaitą ir ves dirbtuves kino kūrėjams. Retrospektyvoje pamatysite įsimintiną Mandy Jacobson ir Karmen Jelincic filmą „Šaukiant šmėklas“ („Calling the Ghosts“, 1996), Lourdes Portillo „Dingusias merginas“ („Señorita Extraviada“, 2001), Deepos Dhanraj filmą „Pažadinti teisingumą“ („Invoking Justice“, 2011) bei tris „Nepatogiame kine“ dar nerodytus britų režisierės Kim Longinotto filmus, tarp kurių ir naujausias kūrinys „Sapnų gaudyklė“ („Dreamcatcher“, 2015), – pasakojimas apie charizmatišką Brendą, kuri keičia šukuosenas ir kiekvieną dieną pilna energijos eina į Čikagos gatves padėti ten dirbančioms merginoms.
Alžyre, Vakarų Sacharos pabėgėlių stovykloje, vykstantis kino festivalis „FiSahara“ ir „Nepatogus kinas“ kviečia žiūrovus, neabejingus šios okupuotos šalies situacijai, ne tik atkreipti dėmesį į programoje siūlomus filmus, bet ir dalyvauti diskusijose. Laivais iš Afrikos Europą pasiekia šimtai tūkstančių pabėgėlių, kurie, tikėdamiesi geresnio gyvenimo, rizikingomis sąlygomis palieka gimtąjį žemyną. Ypatingas šios programos filmas – jauno režisieriaus Morgano Knibbe „Jaučiantys degančią ugnį“ („Those Who Feel the Fire Burning“, 2014). Tai nesėkmingos kelionės metafora – iš laivo iškritusio keleivio sielos skrydis į išsvajotą rojų.
Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ Vilniuje vyks spalio 15–25 d. kino teatruose „Pasaka“, „Skalvija“ ir „Multikino“. Dalis festivalio programos keliaus į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Marijampolę, Anykščius ir Birštoną. Įėjimas – bent 1 centas.
