Scanorama

Lapkričio 5–22 d.

„Sauliaus sūnus“, rež. László Nemes, 2015
„Sauliaus sūnus“, rež. László Nemes, 2015

Du žmonės strimgalviais lekia per mišką. Aidi šūviai, riksmai, girdėti traukinio bilsmas. Jauni vyrai bėgdami nusimeta paženklintus paltus, ropoja į kalną, šlubčioja per pievą. Gaudydami kvapą jiedu krenta ant žemės. Jiems pavyko pabėgti iš traukinio, vežusio į koncentracijos stovyklą. Čia prasidės ilga, varginanti, siurrealistinė jų kelionė, pertraukiama pasąmonės vaizdinių, prisiminimų, alkio ir nuovargio beprotystės. Tačiau kol kas jie guli, sunkiai alsuoja, bando nusipurtyti ant rankų ropojančias skruzdes. Bet skruzdžių nenusikratysi. Jos lipa ant delnų, veidų, akių. Jos neša mirtį.

 

 

 

 

 

Taip bekompromisiškai, varginančiai, jusliškai, (ne)darniai prasideda čekų Naujosios bangos režisieriaus Jano Němeco debiutinis filmas „Nakties deimantai“ („Démanty noci“, 1964). Gūžiesi kėdėje. Užgniaužia kvapą. Drauge su filmo personažais valandą keliauji jų kelionę, išgyveni jų košmarą, gyveni jų viltimi. Čekų Naujosios bangos enfant terrrible J. Němecas atsisakė klasikinio naratyvo; savo filmuose jis pina realybę ir iliuziją, veda žiūrovą simbolių keliais, o į atmintį įrašo nepamirštamas vizualines metaforas. Nepelnytai pamirštus režisieriaus filmus šiemet primena „Scanorama“, parodysianti ne tik „Nakties deimantus“, bet ir „Meilės kankinius“ („Mucedníci lásky“, 1967) bei turbūt garsiausią Němeco filmą – „Ataskaitą apie banketą ir jo svečius“ („O slavnosti a hos- tech“, 1966).

Su realybe žaidė ir kitos „Scanoramos“ retrospektyvos kaltininkas – eksperimentinio kino kūrėjas, dailininkas, homoseksualų ir žmogaus teisių aktyvistas, britų režisierius Derekas Jarmanas. Savo kūryboje aktualias nūdienos problemas jis jungė su istoriniais siužetais, nevengė anachronizmų, formų ir vaizdų kakofonijos. „Scanoramoje“ bus parodyti septyni Jarmano filmai – debiutinis „Sebastijonas“ („Sebastiane“, 1976), pankų subkultūrą analizuojantis „Jubiliejus“ („Jubilee“, 1979), Berlyno „Sidabrinį lokį“ pelnęs ir apie garsiojo italų dailininko gyvenimą bei kūrybą pasakojantis „Karavadžas“ („Caravaggio“, 1986), pagal kompozitoriaus Benjamino Britteno kūrinio muziką ir poeto Wilfredo Oweno eiles sukurtas „Karo requiem“ („War Requiem“, 1989), Venecijoje pristatyta istorinė drama „Edvardas II“ („Edward II“, 1991), Berlyno kino festivalyje „Tedžio“ apdovanojimu įvertintas „Vitgenšteinas“ („Wittgenstein“, 1993) bei legendinė „Mėlyna“ („Blue“, 1993). Jarmano filmai – atviri ir provokuojantys „gyvi paveikslai“. Anglijos karalienė Elžbieta I žvelgia į ateities Londoną – modernią, tačiau bedvasę dykynę, karalius Edvardas II spjauna į šalies valdymą ir pramogauja su meilužiu, o šv. Sebastijonas tampa homoerotiniu personažu. Režisieriaus kūryboje nėra vietos kompromisams: sąmoningai rinkęsis mažo biudžeto filmus ir kūrybinę laisvę, Jarmanas nesirūpino kino tendencijomis, taisyklėmis ir kritikų nuomone. Būtent tai leido jam sukurti savitą kino kalbą ir tapti XX a. kino legenda.

Lenkų kino režisierius Andrzejus Żuławskis žiūrovus provokavo visada. Ne išimtis ir po 15 metų pertraukos sukurtas filmas „Kosmosas“ („Cosmos“, 2015), Lokarno kino festivalyje apdovanotas už geriausią režisūrą. Żuławskis imasi to paties pavadinimo Witoldo Gombrowicziaus romano ekranizacijos, paversdamas rašytojo tekstą mistiniu spektakliu, kur metafizika pinasi su trilerio žanru ir kuriamas kino ribas laužantis pasakojimas. „Kosmosas“ iš pradžių gali pasirodyti kaip nekontroliuojamas chaosas, tačiau čia galioja savos – keistos, netikėtos, juokingos – taisyklės. Ir kariami paukščiukai.

László Nemeso debiutinis filmas „Sauliaus sūnus“ („Saul fia“, 2015), pelnęs Grand Prix Kanų kino festivalyje, pasakoja apie Vengrijos žydą Saulių, dirbantį specialioje Aušvico komandoje ir kasdien lydintį savo tėvynainius į mirtį. Saulius įtiki, jog vienas iš krūvon sumestų kūnų yra jo sūnaus, ir pasiryžta jį deramai palaidoti vietoje, kur žmogaus gyvybė yra bevertė. „Sauliaus sūnus“ visų pirma pritrenkia vizualiai – filmo protagonistas visada pirmame plane; veiksmas su šimtais statistų ir Holokausto žiaurumą įvaizdinančių situacijų antrame. Nemesas susiaurina imtį iki vieno – jo filmas yra ne Holokausto studija, o jautrus pasakojimas apie vieną žmogų, jo tikėjimą ir aklą kovą su, rodos, neįveikiama blogio mašina. Provokuojanti ir kino kritikus į priešingas stovyklas padalijusi juosta neabejotinai susilauks įvairių nuomonių ir Lietuvoje. Bet su geriausiomis kitaip ir nebūna.

„Scanorama“ pristatys dar vieną šių metų Kanų konkurso dalyvį. Norvegų režisierius Joachimas Trieras, pažįstamas iš „Reprizos“ bei prieš keletą metų „Scanoramoje“ rodyto „Oslo, rugpjūčio 31-osios“, šįkart sukūrė anglakalbį filmą. „Garsiau už bombas“ („Louder than Bombs“, 2015) pasakoja apie žymios karo fotografės Izabelės mirtį ir jos netekties paliktas žaizdas. Izabelės vyras bando iš naujo rasti ryšį su sūnumis – užsisklendusiu ir kompiuterinius žaidimus be perstojo žaidžiančiu paaugliu Džonu bei ką tik tėvu tapusiu ir atsakomybės besikratančiu Konradu. Kiekvienas jų gyvena su savo skausmu, tampančiu siena. Trieras subtiliai analizuoja šeimos santykius, išvengdamas tokioms dramoms būdingo perdėto jausmingumo ir patoso. Kalbėti ir suprasti kitą nelengva. Režisierius nebando šios patirties palengvinti ir žiūrovams. Greičiau priešingai – aiškių atsakymų čia nėra, kaip ir vieno požiūrio į sudėtingą ir skausmingą temą.

Nevienareikšmės temos variacijos žymi ir kroatų režisieriaus Daliboro Matanićiaus filmą „Vidurdienis“ („Zvizdan“, 2015), pelniusį žiuri apdovanojimą Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Matanićiaus filme pasakojimas apie karo pradžią perauga į dvi kitas istorijas, analizuojančias karo pasekmes. Antroje istorijoje fizinis suartėjimas toli gražu nereiškia, kad neapykanta vienas kitam išnyko. Trečioje – karo atsikračiusi visuomenė giliai viduje vis dar yra susipriešinusi, ją skaldo juste juntama gėda dėl to, kas įvyko. Dabar žmonės tolimesni vieni kitiems nei tada, kai stovėjo karo lauke...

Nuo 2007-ųjų Bridžendo miestelyje Jungtinėje Karalystėje žudosi jauni žmonės. Niekad nepalikdami raštelio ir nepaaiškindami savo sprendimo priežasčių. Šį kraupų fenomeną imasi tyrinėti danų režisierius Jeppe Rønde, sukūręs vaidybinį filmą „Bridžendas“ („Bridgend“, 2015). Prasidėjęs kaip eilinis trileris apie smurtaujantį jaunimą, „Bridžendas“ greitai perauga į siaubo filmą. Priežasčių ir atsakymų nebuvimas žiūrovui kelia ne smalsumą, o baimę. Vilties išsigelbėti, regis, nėra, todėl ir mirtis nebeatrodo tokia baisi kaip tolesnis gyvenimas ten pat ir taip pat.

Režisierius Andrew Haigh, „Scanoramos“ žiūrovams pažįstamas iš prieš trejus metus rodyto „Savaitgalio“, su savo naujausiu filmu „45 metai“ („45 Years“, 2015) pateko į Berlinalės konkursinę programą, o Charlotte Rampling ir Tomas Courtenay pelnė apdovanojimus už geriausius vaidmenis. Jautri ir britiškai santūri drama pasakoja apie porą, netrukus švęsiančią 45-ąsias bendro gyvenimo metines. Tačiau netikėtai gautas laiškas ir praeities šmėklos... ne, neapverčia visko aukštyn kojom. Viskas teka ta pačia vaga, tik giliai širdy užgimsta nerimas. Tai ir yra tikroji filmo drama.

Vyras ir moteris sukasi valso ritmu. Kokia viso to prasmė? Ar pažįsti tą, su kuriuo 45-erius metus šokai gyvenimo valsą? Ar tikrai šiame glėbyje turėtum būti tu? Ar tikrai nugyvenai savo gyvenimą?

Pabaigos titras: Smoke gets in your eyes.