Už formų įvairovės
Socialinis kinas Karlovi Varuose
Socialinis kinas Karlovi Varuose
Netrukus jis sės rašyti apie trylika Karlovi Varų kino festivalio pagrindinio konkurso filmų, nors kapitalistinė sistema jau pastojo jam kelią būti autentišku autoriumi. Jis tėra sraigtelis, priverstas dirbti Sizifo darbą. Juk niekam negali kilti iliuzijų, jog jis sugebės apžvelgti tiek filmų nieko nesupaprastindamas.
Tačiau ne viskas jo karlovivariškame pasaulyje niūru. Trylika beveik nieko bendra vienas su kitu neturinčių filmų pagrindinėje programoje pasiūlęs festivalis kartu jam pasiūlė ir būdą, kaip iš balos išlipti sausam. Tad autorius iš karto įspėja, jog jis, kaip ir ta vieniša mama, sunkiai einanti per gyvenimą kas antrame Karlovi Varų filme, pasišalins tik lengvai nusišypsojęs. Suprask, gal viskas ir blogai, bet vis tiek gyvenimas gražus. Arba pabėgs kaip tas mąsliu žvilgsniu pro langą pažvelgęs skurdą kenčiantis paauglys, palikdamas spėlioti, kodėl jis išvis čia buvo pasirodęs.
Skųstis, kad Karlovi Varuose buvo daug socialinio kino, yra tolygu dejuoti, jog superherojų filmuose daug muštynių. Tai kryptis, kurią festivalis pasirinko jau seniai. Šiandien, kai kone kiekvienas festivalis bando aprėpti visus regionus, visus stilius, kartu ir komercinį, ir nekomercinį kiną, toks kryptingumas netgi sveikintinas. Deja, šis kryptingumas aktualus tik tiek, kad rodomi socialinės tematikos filmai. Be abejo, festivalis pilnas verkšlenančių istorijų apie skurdą ir vėžį, padarytų kaip visada blankiai. Bet įdomiau yra tai, jog šalia jų telpa ir tam tikri eksperimentiniai, dažniausiai metafilmai, ironizuojantys ne vien tikrą gyvenimą, bet ir patį kiną. Tačiau kažkur už to skausmingai perspausto sarkazmo slypi tokia pat trafaretiška problematika. Tai bendras Karlovi Varų problemas gerai atspindintis momentas – dalis kino užstrigusi kažkur praėjusio amžiaus pabaigoje, kita dalis žaidžia forma, turiniu ir žiūrovu, šokinėdama per žanrus ir pasaulius, tačiau vis tiek nieko nauja nepasakoma.
Bėda ta, kad už formų įvairovės neslypi jokia minties įvairovė. Kaip ir šio straipsnio autorius, Karlovi Varų festivalis leidžia sau šokinėti nuo saviironijos prie visiško rimtumo, prie meta-neaišku-ko. Jis net galėtų prisipažinti, kad už jo formulės nieko nėra. Juk iš tiesų, jei festivaliui tinka kiekvienas filmas su išvada „blogai yra blogi dalykai“, tai ar svarbu, kaip tai bus pateikta.
Tokio neva eksperimentavimo pavyzdys yra Ukrainos filmas „Giesmių giesmė“ („Pesn pesnej“, rež. Eva Neymann), paremtas Šolom Aleihemo kūriniu, pasakojantis XX a. pradžioje žydų kvartale gyvenančių jaunuolių istoriją. Jis atsisako būti socialine drama, vietomis ją tarsi išjuokdamas, bet kartu, norėdamas bent kuo nors užimti 75 minutes, pateikia mums ištęstus skurdaus gyvenimo vaizdus. Jis per daug poetiškas, kad būtų tikroviškas, bet ir per daug realus, kad būtų poetiškas. Jame per daug vietos skiriama juokams, bet užkadrinis balsas nuolat bando įrodyti didžiulį rimtumą. Galiausiai jis per daug spalvingas, kad nurodytų į mūsų pasaulį, bet per daug nykus ir monotoniškas, kad įtikintų domėtis savuoju.
Specialųjį žiuri prizą laimėjusią juostą „Krentantys turi sparnus“ („Jeder der fällt hat Flügel“, rež. Peter Brunner) iš tiesų galima vadinti eksperimentu. Paauglė Kati gedi močiutės. Ši kai kuriose scenose dar gyva, bet net ir tada veiksmas sukasi apie tai, kaip susitaikyti su jos mirtimi. Filmas visiškai nekelia klausimo, kada ji mirė, juo labiau ar mirė. Iš pradžių erzina nuolat besikartojančios scenos, kuriose mėšlu aplipusi Kati šiaip ne taip suranda jėgų pakilti nuo žemės ir verkdama eina per laukus. Tačiau pamažu aiškėjant režisieriaus sumanymui visą veiksmą įprasminti erdvėje, kuri nėra tik sapnai, tik prisiminimai ar tik realybė, bet kažkas susipynusio, šie epizodai ima atrodyti vis svarbesni. Tai filmas apie liūdesį ir tik apie jį. Priežasties ir pasekmės seka čia nėra svarbi, nes nėra reikalo aiškinti šio liūdesio, tai tik jausena. „Krentantys turi sparnus“ buvo turbūt įdomiausias Karlovi Varų filmas, pasirinkęs būvį visai kitokiame pasaulyje, suvokiant, kad ši istorija nesutelpa į įprastinio „šiandien“ rėmus.
Magiškasis kalnas“ („La montagne magique“, rež. Anca Damian) taip pat bando sukurti naują pasaulį, bet jo tikslus suvokti sunkiau. Pusiau dokumentinė neįtikėtiną gyvenimą nugyvenusio Adamo J. Winklerio istorija iliustruojama vaikiškomis keverzonėmis. Žinoma, tai originalesnis sprendimas, nei pasmerkti žiūrovus kalbančioms galvoms, bet sunku suprasti, kodėl pasirinktas būtent toks.
Socialinis kinas turėtų šokiruoti savo purvina kasdienybe ir tėkšti žiūrovui į veidą skaudžią tiesą – tai visai ne kitas pasaulis, o būtent tas, kuriame tu sėdi balkone ir tuščiai žiūri į tolį. Festivalis, didelę savo programos dalį skiriantis tokiam kinui, turėtų vengti nykaus trafaretiškumo, kai provokacija iš esmės neįmanoma. O rumunų „Boksas“ („Box“, rež. Florin Şerban) yra puikus tokio trafaretiškumo pavyzdys. Antrasis garsiojo „Jei noriu švilpti – švilpiu“ režisieriaus filmas pasakoja apie devyniolikmetį boksininką Rafaelį ir dešimt metų vyresnę aktorę Kristiną. Rafaelis sužino, kad vienintelis būdas iš tiesų prasimušti bus tyčia pralaimėti. Kristina ima suvokti, kad jai trūksta talento gyvenime nuveikti kažką ypatingo ir tokiu gyvenimu, koks jis yra dabar, teks tenkintis ilgus metus.
Pristatydamas filmą Şerbanas sakė, kad „Boksas“ yra apie tai, kaip mes elgiamės priversti eiti į kompromisą. Bet kyla klausimas, greičiausiai kamavęs labai kukliai po premjeros paplojusią Karlovi Varų publiką – ar to tikrai pakanka filmui? Ar tos pačios problematikos mes nerandame žiūrėdami bet kurį pastarųjų metų rumunų filmą? Ar „Vaiko pozicija“ arba „Antradienis po Kalėdų“ nėra apie žmones, priverstus eiti į kompromisą? Žinoma, taip. Tačiau jie ar kiti didieji rumunų filmai nesitenkina vien šia tema, o įpina ją plėtodami gilesnę mintį.
Tas pats pasakytina ir apie „Babajus“ („Babai“, rež. Visar Morina). Dvi valandas trunkantis filmas apie dešimtmečio Nori kelionę iš Kosovo į Vokietiją yra maždaug toks pat naivus kaip ir pats Nori. Šis išsiruošia į kelią, nes negali gyventi be išvažiavusio tėvo. Iš noro vėl pasimatyti Nori pasiryžęs ne tik perplaukti jūras, perlipti kalnus, bet ir, tiesiogine žodžio prasme, palįsti po autobuso ratais. Ir kelionėje berniukas, rodos, nei valgo, nei geria, o tik braukia ilgesio ašarą. Žodžiu, Nori yra ne dešimtmetis vaikas, o įsikūnijusi meilė. Theo Angelopouloso juostoje „Peizažas rūke“ vaikai lygiai taip pat išsiruošia į Vokietiją. Jiedu irgi labai naivūs, o visas juos supantis pasaulis matomas šiomis vaikiškomis akimis. Todėl kiekvienas gražus ar skaudus momentas čia dešimteriopai stipresnis. „Viduržemio jūroje“ („Mediterranea“, rež. Jonas Carpignano), dar viename šių metų Karlovi Varų filme, nėra nė lašo naivumo ar šaržuoto supaprastinamo. Emigrantų Aivos ir Abaso istorija nėra metafora apie meilę šeimai ar ką nors panašaus, tai bandymas tiksliai ir kuo objektyviau įvertinti didžiulius emigrantų sunkumus.
„Babajai“ yra labai nesėkmingai kažkur tarp šių dviejų filmų įstrigęs kūrinys. Jis nei tikroviškas, nei jausmingas. Apdovanojimas už geriausią režisūrą atrodo gan keistai, tačiau dėl neva socialinės problematikos kurį nors prizą „Babajams“ prognozuoti buvo galima dar prieš premjerą.
Panašiai nuspėti prizą galėjai ir „Antonijai“ („Antonia“, rež. Ferdinando Cito Filomarino), filmui apie Antonią Pozzi, XX a. pradžios italų poetę. Žinoma, sunkumai, kuriuos patiria to laiko moteris poetė, yra ir šiandien aktuali tema. Kita vertus, kai apdovanojimus, kad ir nepagrindinius, pelno tokie filmai kaip „Antonija“, ima atrodyti, jog laimėti galėtų absoliučiai bet koks filmas, deklaruojantis feminizmą ar kovą su homofobija. Filme pateiktas poetės portretas gal ir tiktų tabloidinėms rubrikomis „Mašinoje su Platonu“ ar „Lovoje su Nyče“, bet neturėtų tenkinti prestižinio festivalio. Juokingai banalių epizodų seka vaizduoja Antoniją kaip nekaltą mergaitę, kuri nori tik kurti ir mylėti, bet aplinkinis pasaulis jai to neleidžia.
Danų „Auksinė pakrantė“ („Guldkysten“, rež. Daniel Dencik) ne ką mažiau banaliai pasakoja istoriją apie vergovę Gvinėjoje. Jaunas idealistas Vulftas išvažiuoja ten mokyti necivilizuotų vietinių agrarinės kultūros. Netrukus Vulftas supranta, kad vergovė yra negeras dalykas, tačiau šiam akivaizdžiam teiginiui stinga gyvo turinio, tad sunku suprasti, ką festivalyje veikia toks filmas. Ir vis dėlto „Auksinę pakrantę“ pakylėja įdomus pastatymas. Gvinėja nufilmuota taip, jog iš tiesų jai tinka apibūdinimas „auksinė“. Šviesios spalvos čia tokios ryškios, jog kartais eksponuojamas pasaulis ima atrodyti per gražus, kad galėtum patikėti jo blogiu. Juo labiau kad fone skamba jaunatviškai drąsus Angelo Badalamenti, geriausiai žinomo iš darbų su Davidu Lynchu, garso takelis.
Reprezentuoti pagrindinėje programoje šeimininkų kiną Karlovi Varų komanda pasirinko komediją „Namų slauga“ („Domácí péče“, rež. Slávek Horák) ir kriminalinę dramą „Broliai gyvatės“ („Kobry a užovky“, rež. Jan Prušinovský). Pirmajame vaidinanti Alena Mihulová pelnė geriausios aktorės prizą. Antrajame kaip geriausias aktorius analogiškai įvertintas Kryštofas Hádekas.
„Namų slaugos“ premjera buvo, ko gero, laukiamiausias šių metų festivalio seansas. Visi didžiosios salės laiptai buvo nusėsti, o prieš seansą žmones kalbino bent keturių televizijų reporteriai. Tikriausiai įtraukimas į pagrindinę programą leido čekams tikėtis geriausios metų komedijos. Kažko panašaus publika ir sulaukė – Sláveko Horáko debiutas, nors vietomis primityvokas, yra gana žiūroviškas pasakojimas.
Penktą dešimtį einanti slaugė Vlasta sužino, jog sunkiai serga ir gyvens ne daugiau kaip pusmetį. Jos vyrui Ladai sunku patikėti net tuo, kad pasikeis per savaitę suvartojamos degtinės kiekis, ką jau kalbėti apie tai, kad jo žmonos išvis greit nebebus. Netrukus draugė įkalba ją išbandyti sielos gydymo kursus ir kalbos apie čakras bei tyrą meilę iš tiesų ima padėti Vlastai labiau nei daktaro išrašyti vaistai. Kaip ir pridera tokiai istorijai, komedija čia sumišusi su tragedija. Kiekvienas veikėjas gyvena tam tikrame limbe, kai nei verkti, nei juoktis nelabai išeina. Ši proporcija tarp juokingo ir tragiško yra ir filmo stiprybė, ir trūkumas. Pavyzdžiui, visiškai suprantamas autorių noras įdėti absurdiškų epizodų, tik kažin ar tam tinka šlapimo nelaikantys pacientai. Lygiai taip pat ir noras liūdnas scenas sušvelninti komiškais nesusipratimais tampa perspaustais skečais. Praėjus valandai jau sunku suprasti, kas iš tiesų yra „Namų slauga“ – spragėsių komedija, ironiška tragikomedija ar tiesiog drama, bandanti pasirodyti geresnė už telenovelę.
„Broliai gyvatės“ pasakoja Angimi ir Kobra pravardžiuojamų brolių istoriją. Vienas iš visų jėgų stengiasi prasimušti į aukštesnius visuomenės sluoksnius, kitas galvoja tik apie narkotikus. Kol vienas bando kaip nors susitarti dėl paskolos, kitas be sąžinės skrupulų vagia televizorius iš tų, kurie neapdairiai įsileidžia jį į namus. Kaip ir reikia tikėtis, antroje filmo pusėje jie tarsi susikeičia vietomis ir Kobra ima atrodyti kaip nepakaltinamas, bet dėl to ir ne visai supuvęs puskvaišis, o Angis paskęsta svajonėse apie turtus ir galią. Galiausiai viskas susiklosto taip, kad pastarasis gauna progą išlošti perlipdamas broliui per galvą. Ir, be abejo, būtent taip ir įvyksta.
Praėjusių metų Berlyno kino festivalio laureatas Dietrichas Brüggemannas nusprendė parodyti vidurinį pirštą visai šiuolaikinės Europos visuomenei. Komedijoje apie neonacius „Heil“ ne mažiau kliūna radikaliems pacifistams, hipsteriams, intelektualams, politikams ir apskritai visiems, kurie pateko į filmą. Labai sutrauktas „Heil“ siužetas skamba maždaug taip: saujelė neonacių nusprendžia, kad laikas iš Vokietijos išvaryti imigrantus, ir sugalvoja apsimesti lenkų armija bei sukelti karą. Savo nacionalistinių pažiūrų jie ne tik neslepia, bet ir nuolat stengiasi pasirodyti ekrane, agituodami už „naująjį reichą“. Tikrasis Brüggemanno šou prasideda tuomet, kai pradeda aiškėti, jog absoliučiai niekas visoje politkorektiškumo spąstuose atsidūrusioje šalyje nesugeba žengti nė žingsnio, kad neonacius sustabdytų.
Turbūt ir sakyti nereikia, kad filmas, kurio pagrindinis veikėjas yra juodaodis su svastikos tatuiruote ant kaktos, atrodo kvailas. Bet gal Brüggemannas ir nusprendė daryti taip, kad būtų visiška nesąmonė. Sukurti kažką tokio buko, jog tas režisieriaus pirštas atsisuktų ir prieš jį patį – įkalintą šiame postpostmoderniame amžiuje, kai ribos tarp rimtos dramos ir visiškos nesąmonės seniai išnykusios ir kai viskas, ką reikia pasakyti, jau seniai pasakyta. Ir štai jo atsakas yra sukurti filmą, išjuokiantį visuomenę, kurioje jis nepritampa. Ar tai neatrodo taip pat beprasmiška ir arogantiška, kaip kovotojai už taiką, savo teisumą pasiruošę patvirtinti kumščiais? Arba politikai, eterio laiką naudojantys savireklamai? Arba galiausiai profesorius, kuris pabrėžia būtinybę nagrinėjant sąmonės problemą atsižvelgti į Derrida ir Foucault, o galiausiai prieina prie išvados, kad geriau išvis nieko neteigti, nes teiginiui visada pristinga įrodymų.
Karlovi Varų publika „Heil“ sutiko itin nepalankiai. Bet neapleidžia jausmas, jog paklaustas, kodėl filmas jam nepavyko, Brüggemannas atsakytų: „O gal tai, kad nepavyko, įrodo, jog pavyko?“ Ir tai būtų geriausias jo pokštas šiuolaikinio kino ir viso meno daržo kontekste.
Lenkų trileriui „Raudonasis voras“ („Czerwony pająk“, rež. Marcin Koszałka) apie sovietmečiu žudžiusį maniaką daugelis prognozavo pagrindinį prizą. Tai, kad „Voras“ negavo visiškai jokio prizo, labai keista: jis yra ne tik geriausias programos filmas, bet tam tikra prasme dar ir socialinis kinas, taip festivalyje mėgstamas. Trileriu „Raudonąjį vorą“ galima vadinti tik su išlygomis, nes žudiko tapatybė išaiškėja ne vėliau kaip dešimtą minutę. Tačiau ją išaiškinęs jaunas plaukikas Karolis negalvoja žudiko įduoti milicijai. Jam įdomiau sužinoti, koks jausmas atsidurti už sovietinio nuobodulio ribų, kaip išlipti iš to abejingo pilkumo, apėmusio net jauniausius, ir paversti jį radikaliu smurtu. „Raudonasis voras“ iš tiesų sukuria nepaprastą atmosferą – nyki kasdienybė net atrodo tarsi pridusinta. Ji ima lįsti po oda. Kankinančiai sunku užduoti kokius nors klausimus apie veikėjus ar jų veiksmus – kiekvienas taip nutolęs nuo bet kokios svajonės ar jausmo, kad skirtumo tarp sistemai pasidavusių žmonių tarsi nebėra. Įvykdytas nusikaltimas lyg išlaisvina iš šio pilkumo. Tai atstumiantis, siaubingas veiksmas, bet jis prikausto žiūrintįjį taip pat, kaip prikaustė Karolį. Taip visi žiūrovai kino salėje tarsi panardinami į tą patį kraujo klaną. Jie šlykštisi tuo Raudonojo voro pragaru, bet ir jaučiasi išstumti iš plaukimo pasroviui.
Štai tokie šiemečiai Karlovi Varai. Užstrigę tarp filmų apie vienišas motinas, benamius vaikus, vėžį, skurdą, narkotikus ir abortus, tarp ironiškų, kandžių satyrų, kuriose už transformuoto stiliaus iš tiesų slepiasi ta pat iverkšlenanti dvasia.
