„Naujojo Baltijos kino“ istorijos
Konkursinės lietuvių, latvių ir estų programos filmai
Konkursinės lietuvių, latvių ir estų programos filmai
Lietuviškos programos filmus vienija vizualumas. Po truputį mokomasi pasakoti istorijas, nors ne visiems pavyksta. Domo Petronio „Poliarinis vakarėlis“ (pagal Jurgio Kunčino novelę) – apie meilės trikampį. Filme matome lovoje rūkančią porelę (cigaretės praktiškai negęsta), atsikeliantį ir prieinantį prie kriauklės įsipilti vandens vaikiną (taip, jam tikrai pagirios) ar besilaižančias merginas. Matyti, kaip režisierius mėgaujasi tokiais jau daug kartų regėtais vaizdais. Gaila, nes ankstesnis Petronio filmas „Sobaka“ apie porelę, kuri ketina užmigdyti seną šunį, bet susipyksta, žadėjo talentingą absurdo komedijų apie tarpusavio santykius autorių.
Andriaus Šarapovo eksperimentiniame filme „Pokalbiai“ vaizduojami skirtingų kartų bandymai susikalbėti. Filmas patraukė dėmesį savita forma – jis prasideda animuota kelione tuneliais tarp herojų burnų, o toliau ekrane mirksi ir greitai keičiasi vaizdai bei veidai. Tačiau už kadro skirtingi balsai filosofuoja, kas yra pokalbis. Netrukus šie „pokalbiai“ pradeda trūkinėti ir virsti monologais. Tai filmas apie vis naujas kiekvienos kartos gebėjimo susikalbėti paieškas.
Geriausio filmo ir geriausio lietuviško filmo apdovanojimus laimėję Austėjos Urbaitės „Tiltai“ tikrai jų nusipelnė. Filme sklandžiai ir aiškiai pasakojama istorija, jis vizualus, tačiau neperžengia manieringumo ribos, vaizdingumas istoriją tik papildo, net perkelia ją į poetinį lygmenį. Tiltų metafora čia išreiškia jaunos prancūzės Olivijos ir lietuvio Mato, vėlų rudenį išsiruošusių į kelionę baidarėmis ir, baidarei apvirtus, netikėtai atsidūrusių skirtingose pusėse, jausmus.
Vienintelis lietuvių programos dokumentinis filmas – Živilės Mičiulytės „Žana“. Filmo herojė – aktorinio meistriškumo studijas baigusi Žana, kuri nusprendė tapti savanore karo fronte Ukrainoje. Filmo sudedamosios dalys – herojės mėgėjiškai nufilmuoti vaizdai iš fronto (itin įsimena kadrai, kai per televiziją aidi rusų Naujųjų metų kurantai, o už karių lango – šūviai ir minos) ir Lietuvoje filmuotas interviu su heroje bei Vilniuje vykstančio aukciono Ukrainai paremti vaizdai. Įsimena, kaip pardavinėjamas kalendorius su Ukrainos kiborgais. Taip atsiranda kontrastas tarp baimę keliančių įvykių Ukrainoje ir susvetimėjusios šiuolaikinės Lietuvos. Režisierė bando parodyti heroję keliaujant tarp skirtingų „realybių“, bet po karo patirties jau nebesugebančią iki galo būti nei vienoje, nei kitoje.
Režisierės Marijos Kavtaradzės ir operatoriaus Vytauto Katkaus filmas „Iglu“ rodo jauną emigrantę, kuri grįžta namo į Pilaitės daugiabutį ir pamato, kad jos kambaryje mama įkūrė kirpyklą. Įkvėpta animacinio filmuko mergina pasistato kieme ledinį namuką. Tačiau kaimynams jis trukdo. Filme pasišaipoma iš lietuviams būdingo nesugebėjimo suprasti kitokį gyvenimo būdą.
Latvių programa pati trumpiausia – tik trys filmai. Janis Abele filme „Šešios pėdos virš žemės“ taip pat rodo meilės trikampį, tačiau subtiliau ir žaismingiau. ...Rygoje pavasaris, o žinios skelbia pavojų, sklinda artėjančio karo nuojauta. Tačiau pagrindiniams veikėjams rūpi šėlsmas, nors virš jų ir skraido naikintuvai. Jekabas, Linda ir Rihardas toliau krečia pokštus, jiems niekas nerūpi. Režisierius bando įsivaizduoti, kaip viskas būtų, jei tikrai prasidėtų karas.
Agneses Laizāne „Žmogaus Veidrodžio“ pagrindinis veikėjas – jaunas teisininkas Vikas, kuris itin nepasitiki savimi ir profesiniame, ir asmeniniame gyvenime. Netrukus prisistato mistinis Žmogus Veidrodis, norintis jam padėti. Vikui ima geriau sektis, tačiau antrininkas pradeda trukdyti, o atsikratyti jo nepavyksta. Šiai universaliai istorijai apie nesugebėjimą būti savimi pasitelktas kafkiškas pasakojimo būdas, tačiau filme jis nepasiteisina, nes forma laimi prieš turinį.
Specialiu paminėjimu apdovanotas latvio Valērijaus Oļehno filmas „Pa pa“ pasakoja apie ką tik iš kalėjimo paleistą tėvą, kuris nori susitikti su sūnumi ir atkurti santykius. Be abejo, jis susiduria su sunkumais. Tai vienas stipriausių programos filmų, deja, deramai nesuskamba filmo pabaiga, mat neaišku, kas iš tiesų įvyksta.
Estų programa šiemet buvo gausiausia (iš 14 filmų – 6 estiški, 5 lietuviški ir 3 latviški). Moonikos Siimets „Rožinis nertinis“ – puiki homofobiškos visuomenės parodija, pasakojanti apie jauną bei vienišą komiką Henriką. Jis savo draugui bando įrodyti, kad nėra homofobas, tad pradeda lankyti jogą, susidraugauja su gėjumi, valgo gėjų restorane. Viskas būtų gerai, bet jį pastebi homofobijos neketinantis atsikratyti jo brolis Lauris. Tema itin aktuali ne tik estams, bet ir mums.
Kaip ir kiekvienais metais, estų programoje būta geros animacijos. Kasparo Jancio absurdo komedija „Pianinas“ – apie daugiabučio namo gyventojus, kurie visi turi savo svajonių ir siekia jas įgyvendinti. Antrasis animacinis estų filmas – Riho Unto „Šeimininkas“ pagal estų klasiko Friedeberto Tuglaso apsakymą „Popi ir Huhu“. Šuniukas Popis ir beždžionė Huhu laukia namo sugrįžtančio šeimininko, tačiau šis niekad nebesugrįš. Jie turi išmokti būti kartu. Tai įtraukianti istoriją apie neįmanomą draugystę ir beprasmišką laukimą.
Dokumentinis Lissos Lepik filmas „Tarp“ rodo jauną Estijos musulmonę Kristi. Ji išvyksta į Jordaniją teikti humanitarinės pagalbos pabėgėlių stovykloje ir čia susiduria su daugybe sunkumų. Kristi istorija persipina su pasakojimu apie estą, kuris klaidžioja apsnigtomis Talino gatvėmis, organizuoja alternatyvius poezijos skaitymus, o namuose meldžiasi Alachui. Filmo pabaigoje paaiškėja, kad šie du žmonės – vyras ir žmona.
Estų programa neapsieina ir be meilės istorijų. Pirmoji – taip pat Specialųjį paminėjimą gavusi režisieriaus Ivano Pavljutskovo „Ta vienintelė“. Jos veikėjas Ivaras pasiperša mylimajai Maris, bet ši atsisako tekėti. Jis lieka gerti mieste ir netyčia sutinka Emą. Galbūt „ta vienintelė“ visai nebuvo ta vienintelė?
Antroji – Janio Rizhovo „Nadja“. Jos herojus pagyvenęs verslininkas Janusas išgyvena krizę. Jis sutinka jauną ir menišką Nadją, kuri siekia vyrą bet kokia kaina išmokyti, kas yra paprastas gyvenimas. Tačiau ar Nadja iš tiesų egzistuoja, ar ji – tik herojaus pasąmonė, bandanti paaiškinti, ko gyvenime jam trūksta? Tai paprasta, nelabai originali, bet tvarkingai ir vizualiai papasakota istorija.
Sudarytojai pasistengė į „Naujosios Baltijos kino“ programą surinkti skirtingas istorijas, papasakotas skirtingais būdais. Tačiau nė vienas jų pernelyg nenustebino naujumu. Vis dėlto filmų kūrėjai sunkiai dirba ir bando pasakyti, ką jaučia, perteikti, ką gali.
