Paveikumo mugė Amsterdame

Amsterdamo dokumentinių filmų festivalis (IDFA)

„Don Žuanas“, rež. Jerzy Sladkowski
„Don Žuanas“, rež. Jerzy Sladkowski

Kiekvienas festivalis siekia būti įtakingas, nesvarbu, ar jis skirtas dokumentiniam, ar vaidybiniam kinui, yra A klasės ar rodo geriausius kitų festivalių filmus. Gal tai savaime suprantamas, o gal abstraktus teiginys, tačiau šiemet Amsterdame įvyko vienas pokalbis, kuris netikėtai pastūmėjo apsvarstyti tą įtaką kinui platesniu aspektu.

Ne vienas kino festivalio vadovas ar kuratorius nori pristatyti geriausius metų filmus, o kūrėjas – sukurti gerą filmą. Būtų naivu tikėtis pakeisti pasaulį vienu filmu, tačiau kinas jau ne kartą įrodė savo galimybes pakeisti žmonių mintis, įkvėpti iniciatyvas ir tyrimus. Minėtas pokalbis atspindi naują tendenciją – kine atsirado vadinamieji poveikio (arba įtakos) prodiuseriai arba, kaip viena kolegė juos pavadino, impact guru. IDFA, regis, yra puiki terpė šių iniciatyvoms klestėti. Ką daro poveikio / įtakos prodiuseris? Jis stebi visus filmo gamybos etapus, nors realus jo darbas prasideda tik paskutiniame – baigiamųjų darbų etape, kai rengia filmo išleidimo strategiją ir svarsto, kaip filmas galėtų paveikti visuomenę. Prodiuseris renka informaciją, su kuriomis organizacijomis būtų naudinga bendradarbiauti, kas atneštų didesnę filmo sklaidą, kaip žmonės galėtų prisidėti prie filme keliamos problemos sprendimo. Nežinau, kaip tai ateityje pakeis filmų gamybos ir platinimo procesą, bet paskutiniais metais dokumentinio kino festivaliuose vis daugiau kalbama būtent apie filmo paveikumą.

Man neramu, ar tai nebus dar viena papildoma grandis, kuri galės pelnytis iš neva labai efektingo darbo, kuris ir taip vyktų festivaliams ir platintojams platinant filmą? Ar nenugarmės dokumentinis kinas į instrumentalumą, jei kūrėjai ims vaikytis šio naujo ir skambaus žodžio „įtakingumas“? Regis, kol kas tiems poveikio / įtakos prodiuseriams meninė filmo kokybė nėra svarbus kriterijus. Todėl šiemet IDFA kartais priminė muilo burbulą, kuriame virte verda nauji kontraktai, tauškalai, bet viskas ima panėšėti į turgų. Apie kokį poveikį pasauliui galima kalbėti, kai festivalis palieka kiną kažkur už uždarų durų?

Pavyzdžiui, pagrindinės konkursinės programos filmus jungė nemokšiškumas ir tingulys. Abejoju, ar kuriant filmą apie visiems svarbų ir opų klausimą reikia pamiršti kompoziciją, kino kameros galimybes, iškeičiant tai į asmenines ambicijas pasirodyti ekrane. Vienas tokių filmų, lyg ir pamiršusių viską, ką turėtų atsiminti režisierius, yra Marianos Vinoles „Carolinos pasaulis“ („Carolina’s world“, Urugvajus). Filmo tikslas – perteikti Dauno sindromą turinčios jaunos merginos pasaulį. Viską užgožia asmeninis režisierės ryšys su mergina, ir filmas virsta sentimentaliais buitiniais pašnekesiais, kuriuos dar būtina pastiprinti indie muzikos saldumu ir režisierės triuku išsaugoti pauzes juodame ekrane, nes kamera išjungiama – juk klausimas gali būti priimtas kontroversiškai. Šie režisierės sprendimai, nors ir savaip logiški, visiškai nepasiteisina, nes „Carolinos pasaulis“ neperžengia buitinio kameros įrašo kokybės ir kinu netampa.

Kitas konkurso filmas – danų režisieriaus Christiano Sønderby Jepseno „Natūralus sutrikimas“ („Natural disorder“, Danija) kelia klausimą, kas yra normalumas ir ar jis apskritai egzistuoja? Tema artima prieš tai minėtam filmui, nes šio pagrindinis veikėjas serga cerebriniu paralyžiumi, jo liga trukdo siekti tikslų ir prisitaikyti prie kitų gyvenimo ritmo. Filmo herojus – atkaklus, protingas vaikinas, siekiantis atsakyti į egzistencinius klausimus. Jis kuria spektaklį karališkajame Danijos teatre ir kartu filmuojasi dokumentiniame filme, tačiau tai lyg ir viskas. Vis dažniau ima atrodyti, kad režisieriai pernelyg pasikliauja istorijų aktualumu, svarbumu, jautrumu, veikėjų įtaigumu, bet nepasistengia paieškoti atitinkamos kino kalbos.

Dar vienas pilnametražis konkursinės programos filmas, nagrinėjantis normalumo ir nenormalumo ribas ir tokios skirties pagrįstumą, buvo Jerzy Sladkowskio „Don Žuanas“ („Don Juan“, Švedija, Suomija). Jis išsiskyrė struktūra ir vientisumu. Don Žuanas – lengvą autizmo formą turintis jaunuolis. Motinos stumiamas jis dalyvauja įvairiose terapijose ir susibūrimuose, kurie esą turėtų padėti jam tapti normaliu žmogumi, o dar tiksliau – normaliu vyru. Filmo veiksmas vyksta Rusijoje, tad tikro vyro samprata, kurią jaunuoliui stengiasi įdiegti ne tik pagyvenę vyriškiai, bet ir psichoterapeutė, rodo lyčių klausimo provincialumą. Stereotipiško vyro portreto neatitinkantis pagrindinis veikėjas sunkiai bendrauja su kitais žmonėmis, užsimezgus naujiems santykiams griūva visi jam įkalti stereotipai. Filmas gavo pagrindinį prizą ir tikrai buvo jo vertas. Režisierius nesivelia į veikėjų konfliktus, kurie jau metai iš metų sudaro jų kasdienybę, stebi juos iš šalies. Jam pavyksta prieiti ypač arti: veikėjai pamiršta kamerą ir atvirai aiškinasi šeimos problemas, nepaisydami pašalinių.

Stereotipus laužo ir Rokhsareh Ghaem Maghami filmas „Sonita“ (Iranas, Vokietija, Šveicarija), pasakojantis apie afganistanietę mergaitę Sonitą, gyvenančią Irane, neturinčią jokių jos tapatybę patvirtinančių dokumentų ir norinčią tapti repo atlikėja. Kitaip nei pirmųjų dviejų filmų režisieriai, kurie įterpia save į filmus mėgėjiškai, nepagrįstai ir kartais net neetiškai, „Sonitos“ režisierė išgyvena tikrą dilemą – ar padėti Sonitai, ar likti nuošalyje ir filmuoti, pasak jos, tiesą? Ši dilema dokumentiniame kine nėra nauja. „Sonitoje“ ji parodyta itin sklandžiai ir prideda filmui dar vieną sluoksnį. Sonitos mama atvyksta iš Afganistano, kad parsivežtų dukterį ir ją ištekintų, o už gautus pinigus nupirktų nuotaką jaunesniajam sūnui. Sonita tekėti nenori, ji nori dainuoti ir mokytis, bet mokykla negali padėti mergaitei. Čia filmavimo grupei kyla klausimas, gal sumokėti Sonitos šeimai 2 tūkstančius dolerių ir suteikti mergaitei dar šešis mėnesius laisvės. Nuo šio svarbaus momento pasikeičia filmas ir Sonitos gyvenimas. „Sonita“ lyg ir tampa socialiniu projektu, ir nors pasakojamos istorijos vientisumas išsaugomas, filmavimas paveikia veikėją. Režisierė imasi globoti Sonitą, padeda jai gauti dokumentus ir net išvykti į JAV mokytis dainavimo.

Specialiuoju prizu apdovanotas Romano Bondarčiuko filmas „Ukrainos šerifai“ („Ukrainian Sheriffs“, Ukraina, Latvija) apie Ukrainos pietų kaimelyje dirbančius komiškus šerifus. Jų užduotys įvairios – asocialiai gyvenančių žmonių priežiūra ar duobės kasimas, mirus vienam iš kaimo gyventojų. Filme netrūksta humoro, kylančio iš kasdienių absurdiškų situacijų, šmaikštauja ir patys veikėjai. Kita vertus, „Ukrainos šerifai“ paliečia ir platesnį šalies kontekstą – karo Ukrainoje tema čia perteikiama per kaimelio gyventojų pokalbius, jaunų vyrų ruošimąsi tarnauti armijoje ir pagyvenusių vyrų svarstymus, kas rūpinsis miesteliu ir ar jie dar gali kovoti su priešu mūšio lauke.

Konkursinių programų silpnybę atsvėrė kiti filmai, dažnai jau matyti kituose festivaliuose. IDFA programos „Meistrai“, „Panorama“ ir „Geriausi festivalių filmai“ pateikia plačią dokumentinio kino panoramą. Tai puiki galimybė pamatyti svarbiausius metų filmus. Bet didžiausios festivalio pažibos šiemet buvo amerikiečių dokumentininko Errolo Morriso retrospektyva ir garsui dokumentiniame kine skirta programa „Skamba tikrai“. Pastarąją sudarė šeši garso dizaineriai iš skirtingų šalių, kiekvienas pasiūlė vieną savo filmą ir vieną, kurio garsas jam padarė didelį įspūdį.

Festivalyje buvo daug filmų iš Azijos, ypač iš Kinijos. Sunkios darbo sąlygos, korupcija ir gajūs stereotipai, varžantys jaunimą, matyti visuose filmuose. Tačiau dažniausiai problema uzurpuoja visą filmą, manoma, kad jos pakanka. Išskirčiau tik režisieriaus Liang Zhao filmą „Begemotas“ („Behemoth“), kuriame itin poetiškai rodoma visai nepoetiška tema – sunki angliakasio profesija ir kasyklų daroma žala gamtai. Į darbininkų gyvenimo rutiną režisierius įterpia mitą apie Begemotą – būtybę, kuri buvo sukurta sudrebinti žemę, maitintis kalnais: peizažas rodomas suskilęs, kadre guli nuogas žmogus, o užkadrinis balsas kalba apie žemės skausmą, kurį sukelia jai daroma žala.

Kitaip nei dauguma festivalių, įsiliejančių ir papildančių miesto gyvenimą intensyviomis kino savaitėmis, IDFA ir Amsterdamas man taip ir liko atskiri dariniai. IDFA galėtų vykti bet kur, tik ne Amsterdame – šio miesto laisvė, įvairovė ir jaukumas dar labiau pabrėžia festivalio silpnybes – kino industrijos vilkų kaukimą, tuščią tendencijų vaikymąsi ir griežtą erdvių bei akreditacijų sistemą, aišku, dominuojamą ir suskirstytą įtakų.