Su taurėmis šampano

Londono kino festivalis

„Frankofonija“, rež. Aleksandras Sokurovas
„Frankofonija“, rež. Aleksandras Sokurovas

Tikrą įtaką nekomercinio kino sklaidai darančius festivalius, kuriuos galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų, britų kinotyrininkas Thomas Elsaesseris vadina festivaliais-katapultomis. Jų iššauta gera šimtinė filmų visus metus keliauja po daugybę kitų pasaulio festivalių. Tais katapultuotais filmais sostinės kino teatrus beveik dvi savaites užpildo ir Britų kino instituto rengiamas Londono kino festivalis. Apie 90 proc. jo programos sudaro Sandanso, Berlyno, Kanų, Venecijos ir Toronto festivaliuose rodyti filmai.

Londono kino festivalis – pompastiškas įvykis su raudonais kilimais turistų ir šiaip užtvindytoje Lesterio aikštėje. Jame rodoma ilga virtinė vadinamųjų metų geriausiųjų (kuriuos, beje, beveik visada pristato kūrybinės grupės), vyksta įvairios diskusijos. Festivalio programos skirstymas temomis („Meilė“, „Drąsa“, „Jaudulys“, „Juokas“, „Kelionė“, „Kultas“, „Garsas“, „Debatai“ ir kt.) nepadeda sinefilams atsirinkti juos dominančių filmų ir pateikia supaprastintus orientyrus eiliniam žiūrovui. Savo apimtimi ir įvairove festivalis bando įtikti visų skonių ir išsilavinimo publikai. Kiekviena tema turi po vieną ar kelis dokumentinius filmus, restauruotos kino klasikos, jaunų kino režisierių bei patyrusių meistrų darbų. Nemažai anglosaksiško „žiūralo“, bet plati ir pasaulio filmų panorama, į kiekvieną programą įtraukiami net vienas ar keli eksperimentinio kino seansai.

Nenuspėjama šio festivalio dinamika. Džiaugiuosi įsmukusi į garsųjį „Omarą“ („Lobster“, rež. Yorgos Lanthimos), kurį visi linksniuoja dar nuo Kanų ir į kurio premjerą nesusirinko geras trečdalis salės rėmėjų. Užsukusi į kone tuščią profesionalams skirtą Aleksandro Sokurovo „Frankofonijos“ seansą, suprantu, kad Londono žurnalistai ir industrijos atstovai, kuriais festivalis taip didžiuojasi, nubėgo žiūrėti naujo, komerciniams kino teatrams numatyto Stepheno Frearso filmo apie dviratininkus ir dopingą „Programa“ („The Program“), užuot klausęsi rusų išminčiaus kino meditacijos meno ir Vakarų kaltės tema. Venecijos kino festivalyje rodytas naujasis Sokurovo filmas, ko gero, vienas įdomiausių šiais metais, savo taiklumu stebinantis sulig kiekviena nauja scena.

Greta teminių ciklų Londono kino festivalis turi ir keletą konkursinių programų. Pagrindinį prizą šiemet laimėjo Lokarno kino festivalyje rodytas graikės Athinos Rachel Tsangari satyriškas filmas „Ševaljė“ („Chevalier“). Debiutų konkurso žiuri geriausiu išrinko Sandanse apdovanoto amerikiečio Roberto Eggerso įspūdingą siaubo filmą „Ragana“ („The Witch“) apie juodosios magijos išardomą krikščionių šeimą XVII a. Šiaurės Amerikoje. Dokumentinių filmų konkurso nugalėtoju tapo Jennifer Peedom „Šerpai“ („Sherpa“) apie Himalajuose gyvenančią tautą, kuri šiandien verčiasi iš kalnų turizmo. Filmas seka bendruomenės kasdienybę ir santykį su vakariečiais, kai kalnuose įvyksta viena didžiausių griūčių istorijoje. Situacija atskleidžia nelygiavertį nuo turizmo priklausančios Nepalo valdžios požiūrį į vietinius ir į užsienio ekspedicijas.

Cate Blanchett, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį nepriklausomo Amerikos kino režisieriaus Toddo Hayneso filme „Kerol“ („Carol“), festivalyje buvo pagerbta specialiu „BFI Fellowship“ titulu. Filme aktorė suvaidino nelaimingai ištekėjusią pasiturinčią moterį, kuriai gyvenimo skonį sugrąžina netikėta meilė jaunai fotografei (Rooney Mara). Haynesą visuomet domino maištingų, neretai queer žmonių likimai. Jų atskirtį nuo visuomenės režisierius pabrėžia plastine kalba. Filme „Manęs čia nėra“ („I am not there“, 2007 m.) Bobą Dylaną vaidino net šeši aktoriai, tarp jų – ir į „Kerol“ sugrįžusi Blanchett. Naujajame filme atrodo, kad visa erdvė, herojes supantis oras tirštai pritvinkęs nenusakomo jaudulio ir tramdomos aistros. Tam pasitelkiami dviejų moterų žvilgsniai, hipnotizuojantys kameros judesiai ir muzika. Filmas sukurtas pagal amerikiečių rašytojos Patricios Highsmith to paties pavadinimo romaną.

Šiemet festivalis akcentavo dėmesį lyčių lygybei kino industrijoje. Buvo skrupulingai skaičiuojama, kiek programoje yra moterų režisierių, scenarijaus autorių, pagrindinių aktorių, prodiuserių ir t. t., o neigiamą balansą lydėjo retorika apie būtinybę keisti neteisingas proporcijas. Svarbiausiu šios problematikos įvykiu tapo Geenos Davis, žinomos aktorės („Telma ir Luiza”, 1991) ir „Oskaro“ laureatės, atvykimas. Jos įsteigtas lyčių tyrimų institutas (Geena Davis Institute on Gender in Media) surengė čia pirmąjį pasaulinį simpoziumą apie kino įtaką sprendžiant globalias moterų ir mergaičių problemas. Festivalio atidarymui pasirinkta Sarah Gavron filmo „Sufražistės“ („Suffragette“) premjera apie judėjimo už lygias moterų teises pradžią XIX a. pabaigoje. Judėjimo pradininkės rizikavo viskuo. Jų veiklą lydėjo net smurtiniai išpuoliai, jos buvo laikomos nusikaltėlėmis ir turėjo slapstytis. Tačiau ilgainiui atkakli jų veikla atvėrė kelią diskusijoms apie moterų padėtį visuomeniniame gyvenime.

Šiandien sufražistes jaudinusios problemos atrodo jau praeitis, tačiau ar tikrai? Ant raudono kilimo stoviniuojant žvaigždėms, rėmėjams ir t. t., kitapus apsauginės tvoros būriavosi grupelė feminisčių, pabandžiusių pasinaudoti premjera, kad atkreiptų dėmesį į valdžios naikinamas nuo smurto šeimoje nukentėjusių moterų prieglaudas, o greta jų susirinko veidus kraujuotais raiščiais apsivynioję antifeministai su tokiais plakatais kaip „Balsavimo teisę jums suteikė ne Pankhurst [judėjimo pradininkė, – aut. past.], o darbininkų klasės vyrų pralietas kraujas“ ar su kontroversiškomis ano meto sufražisčių citatomis apie vyrus „Ne daugiau nei venerinių ligų nešiotojai“, toliau kurstančiomis įtampas tarp lyčių. Kaip visada nutinka tokiais atvejais, kažkas kažką šūktelėjo, kažkas metė dūminę bombą, kilo sąmyšis, o šiandieninės sufražistės peršoko per užtvarą ir demonstratyviai sugulė ant raudono kilimo. Tačiau visi raudonojo kilimo svečiai atkakliai ignoravo tai, kas vyksta už kelių žingsnių. Feminisčių ėmėsi augaloti apsauginiai – besispardančios moterys buvo tempte nutemptos toliau nuo kamerų ir garbiosios publikos žvilgsnių. Šio incidento proga galima prisiminti anglų pamėgtą oksimoroną, kuriuo jie kartais pasišaipo iš savęs, – šampano socialistai. Londone, kaip ir kiekvienoje Vakarų valstybės sostinėje, nemažai kairiųjų intelektualų, tačiau dažniausiai rankoje jie laiko bangaus šampano taurę. Pagyvenęs ten supranti, kad kairuoliškos idėjos gali būti pelningos. Nepamiršiu keistos patirties svečiuojantis puikaus videomenininko Isaako Julieno ultramodernioje, naujausiomis technologijomis žvilgančioje studijoje, kur žiūrėjome jo dviejų ekranų filmą „Kapitalas“ („Kapital“, 2013).

Nepaisant daugybės Londono kino festivalyje vykstančių gerų dalykų, veidmainystė jame kartais ima viršų. Atrodo, kad festivaliui labiau rūpi ne filmai, o žvaigždės, problemų kosmetika, o ne realūs jų sprendimai. Gražūs lozungai reikalingi tol, kol yra naudingi, bet galų gale svarbiausia verslas. Vis dėlto jei festivalio biudžetas ir populiarumas jam leidžia į vieną sceną pakviesti Laurie Anderson ir Brianą Eno improvizuotam pokalbiui apie muziką kine (bet labiau apie gyvenimą) arba pakalbinti Christopherį Nolaną ir Tacitą Dean apie kino (juostos) ateitį, aš ir vėl noriu į jį sugrįžti.

Antai Londono kino festivalio centru šalia Britų kino instituto neseniai tapo naujas daugiasalis kino teatras Temzės krantinėje. Pačioje miesto širdyje, prie Pikadilio metro stoties, istoriniame Trocadero pastate kelis dešimtmečius nuostolingai veikė vaiduokliškas komercinių kino teatrų tinklas. Šiemet jis buvo perleistas nekomercinių kino teatrų tinklui „Picture House“. Mažiau nei per metus pastatas virto stilingu, jaukiai dūzgiančiu kino centru, kuriame visos septynios (!) salės kasdien rodo nekomercinio kino filmus. Žinoma, Vilniaus ir Londono nepalyginsi, kita vertus, prisiminus vos šimtu tūkstančių gyventojų Vilnių lenkiantį Vroclavą ir jo centre esantį „Naujųjų horizontų“ kino teatrą, dar kartą pasidaro graudžiai pavydu.