Berlinalės klaustukai
66-ajam tarptautiniam Berlyno kino festivaliui pasibaigus
66-ajam tarptautiniam Berlyno kino festivaliui pasibaigus
Konkursinėje programoje labiausiai įsiminė kanadiečių režisieriaus Denis Côté filmas „Borisas be Beatričės“ („Boris sans Béatrice“). Deja, režisierius grįžo be „lokių“ ir su prastais kritikų atsiliepimais. Denis Côté lieka ištikimas savo stilistikai: aktoriai atrodo kiek sustingę ir teatrališki, veiksmas dažnai vyksta miško glūdumoje, įtampą kuria kameros judėjimas ir pasirinkti rakursai, tykanti grėsmė lyg reali, lyg įsivaizduojama. Ant juostos nufilmuotas filmas net ir skaitmeniniu formatu išlaiko spalvų gylį ir intensyvumą, o svarbiausia – išlieka gaivališkas, nors yra apgalvotas iki smulkmenų. Visą filmą turtingas verslininkas Borisas nežino, kaip elgtis su depresija staiga susirgusia žmona. Vieną vakarą jį išsikviečia paslaptingas, į senovės žynį panašus Denis Lavant’o personažas. Prasideda žaidimas tarp tikra ir netikra, ego ir alter ego. Žaidžiama taip įnirtingai, kaip antikinėje graikų tragedijoje, tik kuris čia pagrindinis žaidėjas? Kodėl jis taip sunkiai reaguoja į pastabas, tarsi negalėdamas pažiūrėti į veidrodį? Filmas kelia svarbius etinius klausimus, bet išvengia moralizavimo, didaktiškos intonacijos. Ir iki pabaigos išlaiko įtampą.
„Forumo“ programos pagrindinis akcentas šiemet – arabų šalių kinas. Filmuose kelta daugybė klausimų: apie vis dar statomas naujas sienas, neleidžiančias žmonėms laisvai gyventi („Tarp tvorų“, rež. Avi Mograbi); apie Libane pardavinėjamas šrilankietes ar filipinietes tarnaites („Tarnaitė kiekvienam“, rež. Maher Abi Samra); apie Sirijoje stūksančius griuvėsius („Namai be durų“, rež. Avo Kaprealian). Sudėtingoms, konfliktiškoms situacijoms režisieriai renkasi labai skirtingus dokumentinio kino raiškos būdus: nuo teatrališkų inscenizacijų iki išblukusio, neryškaus telefonu fiksuoto vaizdo.
Vaidybiniame filme „Paskutinėmis miesto dienomis“ režisierius Tameras El Saidas akcentuoja žmonių kasdienių pasirinkimų konfliktus. Pagrindinis filmo veikėjas režisierius bando pabaigti filmą apie Kairą. Filmas filme sukuria paralelinę liniją, leidžiančią pažvelgti, kaip režisierius konstruoja vidinį naratyvą ir kokie kiti įmanomi pasakojimo būdai. Susitikęs su draugais iš Libano ir Irako jis audringai diskutuoja apie skirtingus, bet ir panašius šių šalių didžiuosius miestus. Dažniausiai svarstoma – pasilikti ar ne? Klausiama, kokia meilės savo miestui kaina? Ką reiškia tapatintis su juo?
„Forumo“ dokumentiniai filmai šiemet pasirodė tikrai įdomūs, aktualūs, dažnai itin nuoširdūs ir drąsūs. Labiausiai įsiminė Salomé Lamas filmas „Eldorado XXI“, Philipo Scheffnerio „Avarija“ („Havarie“), debiutinis serbų režisieriaus Ogneno Glavonićiaus „Antras gylis“ („Dubina dva“) bei austrų režisierės Ruth Beckermann filmas „Susapnuotieji“ („Die Geträumten“), kuriame aktoriai studijoje skaito Ingeborgos Bachmann ir Paulo Celano dvidešimt metų vienas kitam rašytus laiškus. Kituose paminėtuose filmuose pasitelkiamas užkadrinis balsas. Tai kino mokyklose dažniausiai yra griežtas tabu, tačiau vis dažniau pakeičia taip pat kritikuojamas kalbančias galvas. Jauni režisieriai, galbūt bijodami televizinio reportažo efekto, autorinę dokumentiką ima konstruoti iš gerai nufilmuotų vaizdų ir užkadrinio kartais rodomų subjektų balso. Tai ne visada pasiteisina, bet festivalyje matytuose filmuose ši praktika taikyta labai skirtingai ir konceptualiai: garsas ir vaizdas lieka autonomiški ir nenaudojami iliustruoti vienas kitą.
Jaunos portugalų režisierės Salomé Lamas filmas „Eldorado XXI“ pasakoja apie kalnakasių miestelį 5000 metrų aukštyje Peru Anduose. Žinomas kaip niekieno žemė, miestelis glaudžia nusivylusius, paskutinio šiaudo besigriebiančius žmones. Dažnai jie skandina savo nusivylimą alkoholyje ar kramtydami kokos lapus. Filmas prasideda įspūdingu bendru planu, kuriame kalno šlaitas iš pradžių atrodo kaip gruoblėtos uolienos. Priartinus vaizdą paaiškėja, kad tai mažų vienodų trobesių begalybė. Taip žiūrovas supažindinamas su miesteliu La Rinconada. Kelis pradinius planus keičia statiškas vienos valandos kadras: žmonės leidžiasi į kasyklą ir kyla iš jos, švysčioja žibintai, arti ir toli eina purvini darbininkai. Kadras kaip iš Sebastião Salgado nuotraukų, tik spalvotas ir tamsesnis. Užkadriniai radijo laidų vedėjų ir darbininkų balsai po truputį atskleidžia šio miestelio kontekstą, – atvirus ir nuoširdžius gyventojų pasakojimus keičia radijo ginčai dėl kasyklos būklės, teisių, žmonių skurdo, sunkių gyvenimo ir darbo sąlygų. Turbūt pusė į seansą susirinkusių žmonių išėjo nesulaukę pabaigos. Vienas žiūrovas šūktelėjo manęs, kad atvažiavo į kino festivalį. Tačiau jaunos režisierės sumanymas žiūrovus vieną valandą paversti klausytojais (na, gal greičiau skaitytojais, vis dėlto ne vienam prireikė subtitrų), padeda įsijausti į miestelio kasdienes problemas ir po truputį užmegzti kontaktą su jo gyventojais. Kita vertus, šiuo dokumentiniu filmu siekiama perteikti ne konkretaus žmogaus ar šeimos tragediją, bet parodyti išnaudojimo sistemą.
Nešūkauju kino salėje, bet kartais tikrai ištinka nuostaba – nejaugi vienas didžiausių ir svarbiausių kino festivalių negeba brėžti ribos tarp profesionalaus ir mėgėjiško kino? Ieškodama atsakymo į klausimą, kodėl kai kurie filmai atsidūrė programoje, pabandžiau įsivaizduoti dviejų „Panoramos“ filmų – „Nakom“ (rež. T. W. Pittman, Kelly Daniela Norris) ir „Jonathan“ (rež. Piotr J. Lewandowski) – atrankos mechanizmus.
„Nakom“ yra pirmas Ganoje, tiesa, kartu su JAV, sukurtas filmas. Tai mažo biudžeto, neprofesionaliai, bet nuoširdžiai suvaidintas filmas su naivia, šimtus kartų panašiai pasakota istorija iš Afrikos žemyno. Tačiau programos sudarytojų sprendimas suprantamas, jis politiškas ir atkreipia dėmesį į naujos valstybės įsijungimą į kino kūrimą.
Tačiau sprendimą įtraukti į programą Piotro J. Lewandowskio debiutinį ilgo metražo filmą „Jonathan“ pateisinti sunku. Filme panaudotos visos įmanomos vaizdinės ir žodinės klišės. Pasakojama šeimos istorija. Sūnus rūpinasi mirštančiu tėvu, tačiau tarp jo sesers ir tėvo tvyro paslaptingas konfliktas ir dar paslaptingesnė sūnui tampa motinos mirtis. Pasirodžius vyrui, kurį sesuo išvaro su šautuvu, viskas ima dėliotis į savo vietas: motina nusižudė, nes tėvas buvo gėjus. Seniai ekrane neteko matyti tokios atviros manipuliacijos ir neskoningos kino kalbos, perteiktos su didžiuliu pasitikėjimu. Nerandu jokių argumentų „už“, nes manau, kad LGBT tematikos filmai neturėtų patekti į festivalius be jokios atrankos.
Bet „Panorama“ pradžiugino brazilų režisierės Annos Muylaert sugrįžimu. Po sėkmingo filmo „Antra mama“ ji parodė Berlinalėje naują filmą „Nevadink manęs sūnumi“. Filme pasakojama istorija apie septyniolikmetį Pjerą, kuris mėgsta paslapčia dažytis mamos lūpdažiu, lakuojasi nagus ir groja roko grupėje. Vaikino kasdienybę sukrečia naujiena, kad ką tik gimęs jis buvo pavogtas ir jo ieško tikrieji tėvai, kuriems jis – ne Pjeras, o Felipė. Režisierė pasirinko visai kitokį stilių nei debiutiniame filme. Statiškus kadrus keičia judanti kamera, kartais į objektyvą patekę veikėjai net nefokusuojami, filmo ritmas ir filmavimo būdas sustiprina Pjero išgyvenamą vidinį chaosą, ir tik pačioje pabaigoje jis pradeda atvirai maištauti. Tikrieji tėvai nori turėti padorų sūnų ir veda jį apsipirkti. Tačiau iš persirengimo kabinos vaikinui pasirodžius su aptempta suknele visa salė plojo iš pasitenkinimo. Vėlesnėje scenoje Pjeras nebesusitvardo ir išrėkia, jog jis nesirinko būti pavogtas du kartus. Vaikinas jaučiasi taip, tarsi jo gyvenimas būtų iš jo atimtas, ir reikalauja tik vieno – priimti jį tokį, koks jis yra. Publika priėmė.
