Neapdovanoti nugalėtojai

69-asis Kanų kino festivalis

„Aš, Danielis Bleikas“, rež. Ken Loach
„Aš, Danielis Bleikas“, rež. Ken Loach

Šiemet Kanų kino festivalis dar kartą patvirtino pagrindinio konkurso rezultatų subjektyvumą ir atsitiktinumą. Jei nebūčiau mačiusi visų konkurso filmų, pažiūrėjusi „Auksinės palmės šakelės“ ir Didžiojo prizo (Grand Prix) nugalėtojus, būčiau pamaniusi, kad greičiausiai kinui buvo prasti metai, – juk Kanų apdovanojimai nekomerciniam kinui turi didžiausią vertę. Tačiau žinant programą viskas atrodo kitaip, juolab kad dar festivalio metu iš lūpų į lūpas ir spaudoje buvo įvardijami alternatyvūs apdovanojimai. Dabar tikrų žinovų nuomonė tampa vis nereikšmingesnė, nes aplinkui visi seniai tapo arba kiekvieną akimirką gali tapti žinovais. Šią padėtį atspindi ir festivalio pakviestas pagrindinio konkurso žiuri, kurį sudarė žinovais tapę net penki aktoriai bei prie jų prisijungusi prodiuserė ir trys režisieriai: tarp jų – pernai Kanuose triumfavęs vengras Lászlo Nemesas („Sauliaus sūnus“) ir žiuri pirmininkas George’as Milleris. Aktorių dominavimas pagrindinių festivalių žiuri jau tapo tendencija. Nors su geriausio aktoriaus ir aktorės prizais sutinku, abejoju, ar Kirsten Dunst ir Vanessa Paradis galėtų kompetentingai spręsti apie kitas apdovanojimų kategorijas.

 

Todėl darosi kur kas įdomiau kliautis sava intuicija, diskusijų su bendroje eilėje stovinčiais kolegomis išvadomis, kas dieną pasirodančiais kritikų straipsniais, o ne paskutinę naktį skelbiamais apdovanojimais.

Geriausiu konkurso filmu išrinktas Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“ („I, Daniel Blake“) tęsia režisieriaus dar 7-ajame dešimtmetyje kartu su britų kino Naująja banga pradėtą kovą už nematomų žmonių balso teisę. Tačiau valstybės, kuri vengia atsakomybės už savo piliečių socialinę gerovę, kritika kartojasi, filmas primena ankstyvuosius Loacho darbus, ypač „Kes“ (1969). Pagrindinis herojus Danielis Bleikas yra našlys, dėl smarkiai pablogėjusios sveikatos nebegalintis dirbti staliaus darbo. Jis pradeda sudėtingą procesą, siekdamas gauti valstybės paramą. Danielis yra ir režisieriaus alter ego – kitaip nei kiti, jis netyli, matydamas biurokratinį absurdą, garsiai kalba apie tai, kas, rodos, jau nebepataisoma. Filmo stiprybė – kruopščiai vaizduojamas socialinių institucijų darbas ir retorika, be perstojo žeminanti ir taip netvirtai ant kojų stovinčius žmones. Loacho kinas senamadiškas, jo tiesmukumas ir sentimentalumas šiandien atrodo perspaustas ir apeliuoja į momentines žmonių emocijas, jame gan literatūriškai plėtojama žmogų pražudančios valstybės metafora, tačiau filmas paveikus, nes su personažo situacija gali susitapatinti kone kiekvienas žiūrovas.

Antrąją Keno Loacho „Auksinę palmės šakelę“ būčiau skyrusi vokietei Maren Ade už visais atžvilgiais nuostabią juostą „Tonis Erdmanas“. Pagrindinį filmo personažą suprasti nėra lengva. Vinfridas – tikras ekscentrikas. Gyvendamas vienas su senu šunimi, jis tik retkarčiais susitinka su šeima, kuri, nepaisydama jo keistų pomėgių keisti tapatybes ir krėsti juokus, jį gerbia ir brangina. Su humoru žvelgdamas į gyvenimą Vinfridas nesijaučia vienišas – sudėtingas gyvenimo situacijas jam padeda spręsti jo vidinis personažas Tonis Erdmanas. Jau filmo pradžioje jis susirūpinęs dėl telefono iš rankų nepaleidžiančios dukters. Inesa – perspektyvi verslo konsultantė, kopianti karjeros laiptais Bukarešte. Jos diena suplanuota minutėmis – darbas, verslo susitikimai, meilužis, masažas, formali vakarienė su panašaus likimo draugėmis – jos gyvenimas neišsprūsta iš „taip reikia“ ribų, net jei tenka nuryti žeminančias seksistines replikas ar pasielgti prieš savo sąžinę.

Inesa yra tikslus šiuolaikinio žmogaus, bet kuria kaina siekiančio karjeros, portretas, o filmo kontekstas (vokiečių verslo konsultacijų firma Bukarešte) filmą praturtina komentarais apie dabartinės Europos situaciją, darbo ir žmogiškuosius santykius tarp asmenų iš skirtingo ekonominio išsivystymo šalių. Į maniakiškai precizišką Inesos gyvenimą Bukarešte pasibeldžia netikėtai atvykęs tėvas. Dar labiau sunerimęs jis neišvyksta, kaip planavęs, ir, pasitelkęs Tonį Erdmaną, ryžtasi tėviškai švelniai ir kantriai sugrąžinti dukterį į normalias vėžes. Beveik trys filmo valandos neprailgsta, kiekviena scena nesiliauja stebinusi vis naujais ekscentriškais Tonio Erdmano vaidmenimis. Inesą jis vis pastato į keblią padėtį, kuri padeda jai suprasti savo susikurto gyvenimo absurdą. Tiesmukumo vengianti Maren Ade Inesos pasikeitimą perteikia puikioje scenoje: besiruošdama kruopščiai suplanuotam gimtadienio priėmimui ji įsispraudžia į per ankštą suknelę, o kai ši trukdo apsiauti dar ankštesnius aukštakulnius, mergina pirmuosius svečius lyg niekur nieko pasitinka nuoga.

Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas Xavier Dolanas, kiek pamenu, jau ne kartą žadėjo padaryti pertrauką, ilgiau pamąstyti apie kitą kūrybos žingsnį. Tačiau po dvejų metų jis ir vėl dalyvauja konkurse su filmu pagal kūrinį, kurio, kaip pats prisipažįsta, iš pradžių nekentė, o dar kartą perskaitęs pamėgo. Jeano-Luco Lagarce’o pjesė „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Juste la fin du monde“) yra apie rašytoją, kuris po ilgo laiko grįžta namo pranešti šeimai, kad miršta. Didžiausia Dolano filmo bėda ta, kad jo medžiaga iš teatro neateina į kiną. Nepadeda net ir sukviestas prancūzakalbio kino žvaigždynas – Vincent’as Casselis, Marion Cotillard, Léa Seydoux, Gaspard’as Ullielis bei kiti. Tarp herojų neužsimezga pilnavertis ryšys – jie vieni su kitais ne tik nesusikalba, bet ir apskritai nesišneka, tarsi teatro scenoje publikai skaitytų monologus. Čia ir Dolano kinui būdinga isterija, ir viską nustelbiantys muzikos intarpai tampa nemalonia monotonija. Filme dominuoja stambūs planai, kurie, panašiai kaip Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos d’Ark kančioje“, turėtų perteikti pagrindinio herojaus kančią prieš mirtį, tačiau Dolano filme jie kažkokie varginantys, nes vaidmenys iki galo neatskleisti ir neišplėtoti, dėl to juos sekti ilgainiui darosi nuobodu.

Didįjį žiuri prizą verčiau būčiau skyrusi Jimo Jarmuscho filmui „Patersonas“ apie poeziją rašantį autobuso vairuotoją ir mažą-didelį jo gyvenimą. Po įdomių žanrinių bandymų Jarmuschas grįžo prie savo kūrybos pradžios filmų „Amžinos atostogos“ (1980) ar „Keisčiau nei rojuje“ (1984). Juose režisierius, įvardijantis Joną Meką kaip savo pagrindinį įkvėpėją, fiksuoja iš pažiūros niekuo neišsiskiriančią tylių, bet nepaprastų žmonių kasdienybę. Tą kasdienybę Jarmuschas padaro beveik sakralią. Kiekviena nauja Patersono (Adam Driver) diena primena praėjusią, bet čia ir prasideda filmo poezija, nes į kiekvieną degtukų dėžutę, į kiekvieną rytą lovoje su mylimąja galima pažvelgti kaskart naujai. Pačiam Patersonui reikia nedaug – gal tik ramybės ir žinojimo, kad ryt ir vėl vairuodamas autobusą klausysis keleivių pokalbių, per pietus prie krioklio pratęs rytą rašytą eilėraštį, o vakare su savo draugės šunimi eis pasivaikščioti iki baro, kur laukia bokalas alaus ir pokalbio galimybė. Rutina jam padeda kurti, o kūryba yra vienintelis jo tikslas ir svajonė. Nors sunku pasakyti, ar ji tikrai jo, ar ją įkalbėjo entuziastinga mylimoji Laura. Ji yra Patersonui priešinga menininkė – kiekvieną dieną vis naujai projektuojanti gyvenimą, nuolat siekianti kuo nors tapti. Jarmuschas kalba apie kūrybą ir tikslus, suteikiančius gyvenimui prasmę, ir apie kartais iki absurdo mažas detales, priverčiančias suabejoti viso to svarba. Filmo dramaturgiją kuria įvairūs Patersono susitikimai su Lauros šunimi arba kitais poetais, kurie tarsi kėsinasi į paprasto, bet tikslingo jo gyvenimo prasmę.

Andrea Arnold filmas „Amerikietiškas medus“ („American Honey“) pelnytai buvo apdovanotas Žiuri prizu. Filmo centre – žavinga aštuoniolikmetė Star (Sasha Lane). Žiūrovai ją pirmą kartą pamato prekybos centro konteineryje, kur ji kartu su dviem vaikais (broliu ir seserimi?) ieško išmesto maisto. Dėmesį iš karto patraukia jos išvaizda – stilinga šukuosena, malonus veidas, svajingas žvilgsnis – tai mergina, kuri iš gyvenimo tikisi kur kas daugiau nei prižiūrėti alkoholikų namuose paliktus mažamečius. Netrukus – scena, primenanti Michelangelo Antonioni filmo „Fotopadidinimas“ („Blow-up“) epizodą, kai parku pravažiuoja džipas, pilnas šėliojančių artistų. Arnold filme – tai merginą pavėžėti stabtelėjęs autobusiukas, pilnas klegančio jaunimo. Star susižavi jų skleidžiama energija ir jau kitą rytą pabėgusi iš namų leidžiasi į kelionę po Amerikos platybes, pardavinėdama žurnalų prenumeratas, kad užsidirbtų pragyvenimui. Atviros pabaigos filme rutuliojasi audringa Star ir grupės pažibos Džeiko (Shia LaBeouf) meilė. Filme perteikiama grupės kelionės kasdienybė, kurioje daug intrigų, alkoholio, muzikos ir nerūpestingo šėliojimo. Arnold daro stebuklus su nepriekaištingai atrinkta neprofesionalių aktorių komanda, o filmo operatorius Robbie Ryanas sukūrė ne kino reginį, o potyrį, kurį papildo iš populiarių dainų sukompiliuotas energingas garso takelis. Aktorių sinergija tokia stipri, kad žiūrėdamas filmą pasijunti jų dalimi. Šio kolektyvo, o ypač Sashos Lane vaidyba verta atskiro apdovanojimo, nors žiuri sprendimas geriausios aktorės ir aktoriaus prizus įteikti Jaclyn Jose ir Shahabui Hosseini buvo svarus ir teisingas.

Ji – Rosa, stipri moteris, šeimos galva ir kvartalo pažiba filipiniečio Brillante’s Mendozos filme „Rosa“ („Ma’ Rosa“) apie norma tapusią policijos ir visos valstybės korupciją. Kad išlaikytų šeimą skurdžiame Manilos rajone, Rosa prisiduria iš smulkios prekybos narkotikais, tačiau vieną dieną ją kažkas įskundžia. Jai gresia kalėjimas, tačiau be jos šeima pražus, todėl du sūnūs ir dukra padarys viską, kad surinktų kyšiui reikalingus pinigus. Jaclyn Jose sukūrė autentišką portretą moters, primenančios laukinį gyvūną, uždarytą zoologijos sodo narve.

Jis – Emadas, Teherano teatro trupės aktorius, su žmona gyvenantis kur kas laisvesnį ir atviresnį gyvenimą nei dauguma šalies gyventojų. Vieną naktį jie evakuojami iš griūvančio pastato. Režisieriaus Asgharo Farhadi filme „Pardavėjas“ („Forushande“) jauna šeima turi greitai rasti kitą būstą. Naujame bute kliūva tik viena – ankstesnės nuomininkės palikti daiktai, kuriuos ji žada greitai pasiimti. Vieną vakarą Emado žmona Rana nerūpestingai atidaro duris, manydama, kad sugrįžo vyras, ir eina praustis. Tačiau, pasirodo, skambino senosios gyventojos klientas. Namo parėjęs Emadas sužino, kad jo žmona buvo užpulta vonioje ir pateko į ligoninę. Rana atsisako kreiptis į policiją, o žiūrovui ir Emadui telieka spėlioti, ką iš tikrųjų padarė prostitute ją palaikęs klientas. Emadas slapta pradeda vyro paieškas; neaiški situacija, gniaužiami jausmai palengva ima griauti dviejų mylinčių žmonių santuoką. Rastas kaltininkas dar labiau apsunkina situaciją, nes jį teisti ar keršyti yra sunkiau nei tikėtasi. O ar Emadas galės atleisti? Subtiliai brėždamas vos įskaitomą siuže- tinę paralelę su teatre vaidinama Arthuro Millerio pjese „Komivojažieriaus mirtis“, Farhadi tęsia savo kinui būdingą žmogaus asmeninio gyvenimo ir konservatyvios šalies visuomenės bei policijos susidūrimo temą. Tai puikusis Irano kinas, išlaikantis įtampą iki paskutinės atomazgos sekundės; čia nėra vienareikšmiškų atsakymų. Kanai apdovanojo šį autorių ir už geriausią scenarijų.

Geriausio režisieriaus prizo turbūt labiausiai nusipelnė žiuri visai nepaminėtas vienas ryškiausių konkurso filmų – Paulo Verhoeveno „Ji“ („Elle“), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Isabelle Huppert. „Roboto policininko“ (1987), „Esminio instinkto“ (1992) režisierius kuria nenuspėjamą dramą apie turtingą paryžietę, vadovaujančią kompiuterinių žaidimų kompanijai. Vieną dieną ją išprievartauja į namus įsiveržęs kaukėtas vyras. Mišel – sudėtinga herojė, ji nesikreipia į policiją, bet pasipasakoja draugams, pakeičia spynas ir pradeda tyrimą pati. Su lengva baime ir jauduliu ji gyvena laukdama naujo puolimo, o kai paaiškėja, kad tai kaimynas, kuriam ji jau kuris laikas simpatizavo, Mišel priima jo perversiško žaidimo taisykles. Ilgainiui ima ryškėti Mišel elgesį iš dalies paaiškinanti aplinkybė: kai ji buvo maža mergaitė, jos tėvas išžudė gretimos gatvelės gyventojus. Tačiau Verhoevenas nesirengia nagrinėti trauminės patirties pasekmių, verčiau griauna bet kokį normalumo mitą, teigdamas, kad niekas aplinkui nėra visiškai normalus.

Tačiau geriausio režisieriaus apdovanojimą žiuri skyrė Olivier Assayasui, kurio siaubo filmą „Asmeninė pirkėja“ („Personal Shopper“) žiūrinti publika kikeno nuo absurdo. Kristen Stewart, gavusi beveik identišką vaidmenį kaip ir ankstesniame režisieriaus filme „Zils Marijos debesys“, norėjo parodyti kažką daugiau, todėl klaikiai perspaudė, o Assayasas niekaip neapsisprendė – ar jam svarbiau pavaizduoti tuštybės pilną supermodelio aplinką, ar pomirtinio pasaulio dimensiją. Prizą režisierius pasidalijo su rumunu Cristianu Mungiu, kurio filmas „Išleistuvės“ („Bacalaureat“) – tai dar vienas gero rumunų kino pavyzdys, plėtojantis ankstesnių filmų temas: Vakarų gerovės siekį, šįkart iš tėvo, žūtbūt siekiančio išsiųsti savo dukterį studijuoti į Angliją, perspektyvos, bei žmogaus, atsidūrusio desperatiškoje priklausomybės situacijoje, dramatizmą.

Šiemet Kanų programa buvo ypač stipri: rumuno Christi Puiu „Sieranevada“, prancūzų Alaino Guiraudie „Išlaikant vertikalę“ („Rester vertical“) bei Bruno Dumont’o „Ma loute“, brazilo Klebero Mendonços Filho „Vandenis“ („Aquarius“), Pedro Almodóvaro „Chuljeta“ („Julieta“), Nicolaso Windingo Refno „Neoninis demonas“ („The Neon Demon“), korėjiečio Park Chan-Wooko „Tarnaitė“ („Agassi“), čiliečio Pablo Larraíno „Neruda“. Tai tik keletas filmų, kurie pelnė kritikų ir publikos įvertinimą ir apie kuriuos, tikiuosi, dar bus progos pakalbėti plačiau. Pažiūrėjusi pusšimtį filmų supratau, kad Kanų kino festivalio atranka yra savaime svarbus kultūrinis tekstas – festivalyje pamačiau tik vieną labai blogą filmą, Seano Penno „Paskutinį veidą“ („The Last Face“). Žiuri sprendimai yra nutolę nuo daugumos nuomonės, tad kur kas svarbiau tampa tai, apie ką kalbama Kanuose. Juk šis festivalis nuo seno yra svarbi viešoji erdvė, kur trumpam suvažiavę tūkstančiai kino pasaulio atstovų formuoja atskirą Kanų kino festivalio vertinimo ir reziumavimo tekstą.