Oberhauzeno drąsa
Įspūdžiai iš Tarptautinio trumpametražių filmų festivalio
Įspūdžiai iš Tarptautinio trumpametražių filmų festivalio
Šis dėmesys kartais atrodydavo kiek perdėtas ir net juokingas, nes dalis matytų filmų buvo išties mėgėjiški pirmieji autorių darbai, vargiai panašūs į tai, ką mes įprastai vadiname kinu. Tačiau Oberhauzenas niekada nesiskelbė esantis tik kino festivalis. Tai vienas iš nedaugelio kino renginių, turintis labai aiškią koncepciją ir viziją – būti įvairiausių kino (vaizdo) formų platforma. Avangardo, eksperimento, videomeno.
Neįsivaizduoju, koks kitas festivalis galėtų ryžtis rodyti tai, ką čia mačiau. Kuris turėtų tiek drąsos ir tvirtų vidinių nuostatų atsilaikyti prieš šiuolaikinio kino brukamas madas, tendencijas ir populiaraus festivalio įvaizdį. Per ilgą istoriją – vyko 62-ąjį kartą – Oberhauzenas užsiaugino savo žiūrovą ir pastarasis tikrai neatleistų, jei vieną dieną renginys virstų didele kino industrijos švente.
Patys Oberhauzeno gyventojai, regis, nelabai domėjosi, kas dedasi jų miesto kino teatruose. Jie mieliau mėgavosi netikėta gegužės pradžios šiluma pagrindinėje miesto aikštėje, vos keli žingsniai nuo „Lichtburg“: su vokiškų liaudies dainų popuri, šaltu alumi ir gausybe rūkytų dešrelių. O svečiai iš viso pasaulio, zujantys gatvėmis su festivalio atributika ir diskutuojantys apie naują Vivienne Dick, Williamo E. Joneso ar Lavo Diazo filmą, turėjo atrodyti kaip tie kino gerbėjai iš garsiosios François Truffaut citatos, t. y. „sick people“ – ligoniai.
Aptarti daugumą programos filmų – tai lyg bandyti atpasakoti poeziją. Vaizdai ant 16 mm juostos. Animaciją, dokumentiką ir vaidybą jungiantys kūriniai. Kompiuteriu generuoti sapniški vaizdai. Found-footage kinas. Videomeno estetika. Kūriniai, kur svarbu ne naratyvas, o poetinė vaizdo plotmė. Festivalis nuo pat susikūrimo pradžios tvirtai tikėjo, kad trumpametražis kinas yra laisviausia kino forma.
Apie tai skelbė ir dvidešimt šešių kino režisierių, scenaristų, prodiuserių ir operatorių 1962 m. pasirašytas „Oberhauzeno manifestas“. Vieno puslapio tekste drąsiai teigiama: „Vokiečių kino ateitis yra žmonių, kurie kalba nauja kino kalba, rankose. Vokietijoje, kaip ir kitose šalyse, trumpametražis kinas tapo švietėjiška ir eksperimentine erdve ilgametražiams filmams. [...] Kinas privalo būti nepriklausomas. Laisvas nuo įprastų industrijos taisyklių. Laisvas nuo komercinės kontrolės. Laisvas nuo organizacijų diktato. [...] Konvencionalus kinas mirė. Mes tikime nauju kinu.“
Manifestas tapo naujojo vokiečių kino ir Oberhauzeno festivalio vertybiniu stuburu. Išsakytomis mintimis festivalio komanda tebetiki iki šiol. Ir, panašu, tik ji viena. Nes šiuolaikinis vokiečių kinas jau ne pirmus metus išgyvena idėjų krizę ir pasauliniame kino kontekste atrodo kiek beveidis.
Kad ir kaip būtų, Oberhauzeno idealizmas vertas pagarbos. Kino pasaulyje jis užsitarnavo rimto, drąsaus ir kūrybiško festivalio vardą. Tai patvirtina čia rengiamos ne tik jaunų, bet ir pripažintų režisierių filmų premjeros.
Šiais metais pagrindinis tarptautinės konkursinės programos prizas atiteko šveicarės Louise Carrin dokumentiniam filmui „Venusia“, kuris rodo dviejų prostitučių – viešnamio šeimininkės Lizos ir geriausios jos draugės Lenos – pokalbių nuotrupas išsidrėbus odiniuose kabineto krėsluose. Statiška kamera, ankšta patalpa ir dvi moterys, lakuojančios nagus, rūkančios cigarus ir atsakančios į klientų skambučius. Jokių formos aukštumų ir ieškojimų, jokių kameros įmantrybių. Tačiau to pakako, kad autorė sukurtų įsimintiną ir intymų filmą apie dviejų prostitučių draugystę, balansuojančią tarp švelnumo ir žiaurumo, valdingumo ir vergiškumo. „Dvigubas statiškas portretas, atveriantis dinamišką šiuolaikinės žmogaus būsenos peizažą“, – apdovanodama filmą teigė žiuri.
Lavo Diazo pavardė programoje – jau savaime oksimoronas. Aštuonių valandų kino opusus kuriantis filipinietis Oberhauzenui atsiuntė šešiolikos minučių trukmės filmą „Diena prieš pabaigą“ („Ang araw bago ang wakas“). Nespalvotas filmas nukelia į 2050-ųjų (nors tą skelbia tik aprašymas kataloge) Filipinus. Šalis kenčia nuo siaubingos audros, gatves apsemia potvynio vandenys. Lyja, žaibuoja, o žmonės, tarsi priešindamiesi artėjančiai pabaigai, garsiai deklamuoja eilutes iš Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetos“, „Julijaus Cezario“, „Makbeto“. Galima režisierių vadinti manieringu ir snobišku, tačiau net trumpame filme jis sugeba panardinti į autentišką viziją. Naktį vandenyje iki pusės mirkstantis ir žaibo šviesos nutvieskiamas žmogus atrodo kaip tragiškas šekspyriškas herojus, bejėgis prieš jį užklupusią lemtį. Žiuri filmui įteikė vadinamąjį „Principal Prize“.
Pasąmonę veikia ir Prancūzijoje gyvenančios korėjietės Hayoun Kwon vizija. Kompiuterinės animacijos technika sukurtas filmas „489 metai“ („489 Years“) kvietė pasižvalgyti po griežtai saugomą teritoriją tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos. Ilgus metus į ją nebuvo įkėlęs kojos joks pašalinis žmogus, tik zoną saugantys kareiviai. Vienas iš jų už kadro pasakoja, koks lydėdavo jausmas kaskart žengiant į „niekieno žemę“, kurioje karaliauja tik žvėrys, vešlūs augalai ir minos. Nors žiūrėdamas supranti, jog matai kompiuteriu sukurtą vaizdą, – lyg kokiame veiksmo žaidime, – efektai sukuria įtaigų įspūdį, kelionę į stalkerišką zoną.
Specialaus žiuri paminėjimo sulaukė ir lietuvių menininkas Deimantas Narkevičius. Ne pirmą kartą Oberhauzene prisistatantis kūrėjas šįkart pateikė 3D darbą „20.07.2015“. Jame užfiksavo, kaip praėjusią vasarą Vilniuje nuo Žaliojo tilto buvo nukeltos garsiosios ir žiniasklaidoje daug ažiotažo sukėlusios sovietinės skulptūros.
Narkevičius savotiškai pratęsia ankstesnį filmą „Kartą XX amžiuje“, kuriame ironiškai rodė, kaip džiūgaujančios minios akivaizdoje Lenino skulptūra grįžta ant postamento Lukiškių aikštėje. Ankstesniame darbe kūrėjas vaizdą atsuko atgal, o naujame pasinaudojo kita technologija – 3D kamera. Ji leido į skulptūras įsižiūrėti, pajusti jų monumentalumą, skulptūriškumą, medžiagiškumą ir iš arti išgyventi jų demontavimo procesą.
Tačiau tai nebūtų Narkevičiaus filmas, jei, atrodytų, labai paprastam veiksmui – skulptūrų nukėlimui – nesuteiktų potekstės. Rodydamas ramų, didelio žurnalistų dėmesio taip ir nesulaukusį veiksmą, autorius netiesiogiai klausia – kas iš tiesų vyksta, kur tos palaikančios ar prieštaraujančios minios, kas apskritai pasikeitė per daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų? Klausimai atviri.
Specialų žiuri paminėjimą laimėjo ir kanadietė Heather Trawick. Jos „Ciklono centras“ („Centre of the Cyclone“) sugrąžino tikro avangardinio kino skonį. Juosta nufilmuotas darbas sunkiai pasiduoda atpasakojimui. Apsnigti medžiai kalnuose, sunkvežimių lenktynės-kovos, ežeras (jūra) rūke, vėjo ūžavimas. Viskas įklimpę liūdno ir pilko ciklono epicentre, šalimais nujaučiant Jameso Benningo kino dvasią. Neabejoju, kad režisierė idėjų sėmėsi iš šio amerikiečio filmų.
Nuostabą kėlė ir tai, kad bene kas trečias filmas vienaip ar kitaip pasakojo (nors tai sąlygiškas apibūdinimas) apie žmogaus ir valdžios konfliktą, žmogaus ir politikos ryšį, žmogaus ir diktatūros priešpriešą, karo beprasmybę ir laisvės troškimą. Nors meniškai skurdoki, tai buvo aktualūs vaizdo liudijimai. Priešingybė kituose trumpametražių filmų festivaliuose dominuojančiam režisierių narciziškam infantilumui ir beprasmiam kalbėjimui apie save.
O kad ekrano vaizdai kartais įdomiai tęsiasi realybėje, man įrodė ir netikėta pažintis su Muradu – emigrantu iš Sirijos. Priverstas bėgti iš karo niokojamo Alepo, Muradas su tėvu išgyveno tikrą odisėją. Stambulas, Graikijos salos, Makedonija. Vėliau – Austrija, kur jie per prievartą buvo išskirti. Galiausiai – Oberhauzenas. Čia vaikinas gyvena be asmens dokumentų: jie tikrinami kažkur Vokietijoje. Kaip pats sako, „esu tarpinėje stotelėje“. Murado svajonė – Londonas. Ten jis žada dirbti modeliu – viena agentūra jau susidomėjo. „O tavo mama?“ – klausiu miestą gaubiant prietemai. „Su mano seserimi liko Sirijoje. Bet kada nors ir jos...“ – nutęsia ir žiūri, kaip iš aikštės svirduliuoja alaus prigėrę vietiniai. „Mūsų čia nemėgsta...“ – atsidūsta ir nedrąsiai nusišypso.
