Iš Berlinalės

Tavo apibūdinta diena Berlinalėje gerai pažįstama: ji kasmet ištinka kiekvieną, bet jau po ketvirtų metų pykstu ant savęs, kad tokių dienų nesugebu išnaudoti kam kitam. Šiandien ramų jausmą, kad viskas lyg ir apžiūrėta, sudrumstė bičiulio, Cahiers du Cinéma kino kritiko, žinutė „Facebook“ apie „Naujojo daiktiškumo“ parodą, kurią juk ir pati prieš važiuodama į Berlyną prižadėjau aplankyti. Kažkada skaičiau to bičiulio tekstą apie haliucinacinį festivalio efektą, kai dešimtys vienas po kito pamatytų filmų ir pokalbiai vien tik apie kiną nutolina nuo realybės, todėl jis renkasi vieną dieną įtemptą tinklelį iškeisti į pasivaikščiojimą Provanso kalvomis, Alpių kalnais ar apsilankyti geroje parodoje Berlyne.

Tiek to, nebesigraušiu. Galbūt jis ją iškeitė į šiandienos Călino Peterio Netzerio filmą „Ana, mano meile“ („Ana, mon amor“), o gal dar spės pamatyti ryt, jei liks. O aš jau išvažiuoju, bet užtat pamačiusi sau labai artimą ir, tikiu, visais atžvilgiais puikų filmą, net jei į spaudos konferenciją susirinkę žurnalistai ir bandė kūrybinę grupę provokuoti. Rumunai stebina. Šiemet net ypač. Jų Naujosios kino bangos sėkmė padėjo pagrindą tvirtam ir tvariam šiuolaikiniam Rumunijos kinui, kurio su niekuo nesumaišysi. Mante, man Netzerio, prieš keletą metų laimėjusio „Auksinį lokį“ už „Vaiko pozą“, naujas filmas tikrai labai patiko ir sujaudino. Man jis pasirodė savalaikis ir kalbantis apie dabartinį žmogų, senoviškus šeimos kūrimo ir saugojimo principus bei tai, kaip šiandien jie sunkiai, bet po truputį yra griaunami dėl žmonių gerovės. Labiausiai patiko dėlionę laike primenantis filmo pasakojimas. Juk tam, kad geriau suprastum, kas nutiko per daugelį metų aistringai poros meilei, neužtektų gyvenimo papasakoti linijine tvarka. Montažas perteikia ir Tomo (psichoterapeuto kabinete grįžtančio prie skirtingų savo gyvenimo etapų) sąmonės srautą, fragmentuojantį jo pastaruosius šešerius gyvenimo metus. Manau, ne man vienai (ne)priklausymo, gyvenimo kryptį padedančių atrasti psichoterapijos, religijos ar filosofijos klausimai yra svarbūs. Todėl ir Netzerio filmas, į vieną istoriją jungiantis visa tai, atrodo ypač svarbus.

Šiandien dar pamačiau labai aktualų ir plačiai auditorijai pritaikytą filmą „Užsirinti“ („Insyriated“, rež. Phillippe Van Leeuw), kuris leidžia įsivaizduoti, ką reiškia dabar būti sukilėlių ir nacionalinės armijos kovos lauku tapusio miesto gyventoju. Nuolat bombarduojamame mieste tarp griuvėsių nepažeistas likęs tik vienas butas, jame įkalinta gausi Um Jazan šeima ir jos priglausti jauni kaimynai su vaikučiu. Pastaroji ruošiasi greitai bėgti, bet rytą vyrą, išėjusį pro duris, nušauna snaiperis. Tai pamato tik tarnaitė, bet ji verčiama tylėti. Pagrindinis filmo moralinis klausimas: ar įmanoma ir ar verta paaukoti vieną šeimos narį tam, kad būtų apsaugoti kiti? Tai, kaip konstruojamas siužetas, man priminė iraniečio Asgharo Farhadi filmus, kuriuose įtampa neretai kyla iš to, kad siekiant gero nekalbama tiesiai ir atvirai. Filmas labai paprastas ir aiškus bei su laiminga pabaiga. Akivaizdu, belgų režisierius sukūrė jį europiečiams, kad šie pažintų jų kaimynystėje prieglobsčio prašančius pabėgėlius. Ar ne kažką panašaus sakei ir apie dokumentinio filmo „Aš ne tavo negras“ („I Am Not Your Negro“, rež. Raoul Peck) poveikį, tik kita tema?

Taip, Berlinalėje kasmet išgirsi tą pačią gaidelę, kokie blogi filmai, kaip nėra ką žiūrėti, o kino mugėje – kaip nėra ką pirkti, bet aš drąsiai galiu pasakyti, kad pamačiau bent dešimt labai gerų filmų, o tai jau ne taip ir mažai, turint omeny, kad buvo dar dešimt savaip įdomių ir vertų dėmesio juostų.

Jau laukiu rytojaus. Tu gal parašysi apie tikruosius laimėtojus, bet aš jau susidėliojau savuosius. Na, bent jau savo favoritų penketuką. Šiandien, kai prie manęs kelioms sekundėms prišoko žurnalistas su mikrofonu ir kamera bei uždavė klausimą „Koks mėgstamiausias festivalio filmas?“, spontaniškai atsakiau, kad „Ana, mon amour“, nes ką tik buvau išėjusi iš spaudos seanso, tačiau mano konkurso favoritų yra daugiau. Norėčiau, kad būtų paminėtas Ildikó Enyedi filmas, kurio režisūra, jungianti ne vieną skirtingą realybės sluoksnį, mano nuomone, turi būti įvertinta. „Felisitė“ tikrai turi būti paminėtas: harmoningas pagrindinės aktorės ir kameros „bendradarbiavimas“ sukūrė nepaprastai efektingą vienos moters kino portretą. Prisiminiau Brillante’s Mendozos „Rozą“ („Ma’ Rosa“) iš Kanų, kai Jaclyn Jose buvo išrinkta geriausia aktore. Felisitė – stipri, ryžtinga ir teisinga moteris, primenanti Rozą, tik režisierius Alainas Gomis paliko daugiau vietos kasdienybės poezijai. Gimęs Prancūzijoje, jis pateikė jau interpretuotą Kongo realybę, kai Mendozai buvo svarbu perteikti Manilos priemiesčių purvą be jokių šviesesnių melodijų.

Aki Kaurismäki filmas „Kita vilties pusė“ tikrai išbaigtas, aktualus, neturiu jam jokių priekaištų, nes režisierius savo unikalią kino kalbą išgrynino jau seniai, tad yra užtikrintas tuo, ką nori pasakyti savo žiūrovams. Tik man jis neatrodo geresnis ar blogesnis už jo ankstesnius filmus, tad vieną jų išskirti „Auksiniu lokiu“ visoje režisieriaus kūrybinėje karjeroje būtų neteisinga. Kita vertus, vertinama ne jo kūryba, o Berlinalės konkursas, todėl manau, kad jis visgi laimės pagrindinį prizą.

Turėtų būti pastebėtas ir Sebastiáno Lelio filmas „Fantastiška moteris“, nors, mano nuomone, „Auksinis lokys“ jam būtų dar per anksti. Kalbėjau su viena kolege iš Belgijos, kuri yra įsitikinusi, kad politiška Berlinalės kryptis turėtų skirti geriausios aktorės apdovanojimą Danielai Vega, suvaidinusiai transseksualą. Mariana dėl netikėtos mylimojo netekties ir žeminančio jo buvusios mylimojo šeimos elgesio sunkiai pakelia realybę, nes darosi vis sunkiau tikėti savimi, idealais, ateitimi ir teise į meilę bei užuojautą. Sebastiánas Lelio filme subtiliai po truputį atskleidžia Marianos tapatybę, jos ir mylimojo Orlando santykius. O geriausiu aktoriumi išrinkčiau Julio Machado iš filmo „Joakimas“ („Joaquim“, rež. Marcelo Gomes ).

Dar vienas filmas, kuris konkurse įsiminė ir norėčiau, kad būtų paminėtas, – portugalės Teresos Villaverde „Etapas“, kurio siužetas mums jau girdėtas Rytų Europos kine, o panašią formą įgavo graikų „keistosios“ bangos filmuose. Tai istorija apie ekonominės krizės įtaką šeimai, nesusikalbėjimą ir lėtą santykių irimą, o tai nulemia ne tik neracionalius sprendimus ir nežmonišką elgseną, bet ir išryškina žmogiškuosius instinktus – ieškoti saugumo ir globoti artimą. Nekukli filmo trukmė pasirodė prasminga ir reikalinga filmui, kuris labiausiai kalba apie vidines šeimos narių būsenas.

Tai tiek. Gniaužiu stipriai kumščius už man svarbius Berlinalės konkurso filmus ir laukiu tavo laiško bei įspūdžių apie tikruosius nugalėtojus.

Iki pasimatymo Vilniuje!

Su meile

Aistė