Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais
Davido Lyncho retrospektyva „Kino pavasaryje“
Davido Lyncho retrospektyva „Kino pavasaryje“
Nors kino teatro atsiradimo ir žlugimo scenarijus labai primena Lyncho lmo „Kopa“ kūrimo istoriją, režisierius po didžiulės komercinės ir kūrybinės nesėkmės nedingo. Paradoksalu, kad Lyncho niekada nedomino mokslinė fantastika, tačiau kai po filmo „Žmogus dramblys“ („Elephant Man“, 1980) garsus Holivudo prodiuseris Dino De Laurentiisas, turėjęs Franko Herberto romano ekranizacijos teises, pasiūlė vieną didžiausių biudžetų Holivudo istorijoje, Lynchas negalvodamas sutiko ir ėmėsi milžiniško projekto, kuriam prireikė kelių tūkstančių žmonių kūrybinės grupės. Šį filmą, beje, norėjo statyti Alejandro Jodorowsky, tačiau jo vizija nesulaukė finansavimo. „Kopa“ turbūt yra blogiausias Lyncho filmas, nors, kaip ir „Tvin Pyksas: ugnie, sek paskui mane“ („Twin Peaks: Fire Walk With Me“, 1992), ilgainiui pelnė kultinio statusą ir mokslinės fantastikos gerbėjų dievinamas už vizionieriškumą.
Davidas Lynchas tikrai yra vizijų meistras, tik su komerciniu kinu jį sieja komplikuoti santykiai: vieni jį, kaip ir brolius Coenus, Jimą Jarmuschą ar Quentiną Tarantino (kurie, beje, nebūtų jie be Lyncho, taip kaip Lynchas nebūtų Lynchas be Hitchcocko) laiko Holivudo pakraščių režisieriumi, kiti – dėl populiarumo pamišusiu egocentriku. Visgi, žvelgiant objektyviai, šiandien jis simbolizuoja tą fragmentiškai pramintą, bet vėliau brūzgynais apaugusį kelią, kuriuo dar po „Nerūpestingo keliautojo“ („Easy Rider“, rež. Dennis Hopper, 1969) sėkmės galėjo, bet nepasuko autentiškais menininkais susidomėję Holivudo prodiuseriai. Jo niūrūs, neretai kraupūs, maniakiški ir nesupainiojamai asmeniški lmai tuometiniame kontekste buvo kažkas neįtikėtinai naujo, panašiai kaip pirmųjų film noir kritinė ir komercinė sėkmė, praplėtusi kino pelningumo sampratą.
Blogiausia „Kopoje“ buvo tai, kad tos vietos, kurios turėjo būti rimtos, išėjo juokingos, nes neturėjo ankstesniems ir vėlesniems Lyncho filmams būdingos ironijos. Šokiruotas galutinės, prodiuserių permontuotos ir trečdaliu sutrumpintos versijos Lynchas neatsuko nugaros Holivudui, tik naujai įvertino savo teisės į autorystę svarbą: „geriau iš viso nekurti kino, nei kurti neturint teisės į galutinį montažą“. „Mėlynas aksomas“ („Blue Velvet“, 1986) atsirado pagal sutartį su „Kopos“ prodiuseriu Laurentiisu, tik šį kartą su juokingu biudžetu, už kurį Lynchas paprašė absoliučios kūrybinės laisvės. Parašė scenarijų, vaidinti pagrindinius vaidmenis pakvietė Isabellą Rossellini, Dennisą Hopperį ir Laurą Dern. Vėliau pats montavo ir kartu su bičiuliu tapusiu Angelo Badalamenti kūrė muziką. Mačiusiems jo filmus akivaizdu, kad tai režisierius, norintis laikyti visus savo kūrinio kampus, ir jam, kitaip nei daugeliui režisierių, tai dažniausiai pavykdavo. Šiandien galima kalbėti apie lynčišką kiną (vienas tų atvejų, kai vardas tampa būdvardžiu). Davidas Lynchas niekada nesistengė imituoti gyvenimo savo kuriamame įvairių disciplinų mene. Jo kūryba nukreipta į tai, ką gyvenimo patirtys palieka pasąmonėje, ši jam kur kas svarbesnė ir įdomesnė nei regimas pasaulis, todėl ieškoti logikos, aiškios intelektinės pozicijos, kritikos ar šiandienos aktualijų Lyncho kine būtų bergždžias užsiėmimas. Lynčiška dar galima vadinti ir tą specifinę ironiją, kai kasdieniškumas susipina su makabriškumu, taip pabrėžiant jų tarpusavio priklausomybę. Visa tai nesusiję su sudėtingomis jo vaikystės patirtimis. Filme, besigilinančiame į Lyncho tapybą „Davidas Lynchas: menininko gyvenimas“ („David Lynch: The Art Life“, rež. Jon Nguyen, 2016), jis kalba apie savo kūrybinius impulsus ir vaikystę idiliškame, saugiame Amerikos užkampyje. Saugumo ir laisvės pojūtį jam suteikė ypač atviri tėvai, skatinantys išlaisvinti savo fantaziją ir kurti.
Į kiną Davidas Lynchas atėjo iš vizualiųjų menų. Dar studijuodamas Filadelfijos menų akademijoje tapybą, sukūrė keletą trumpametražių eksperimentinių filmų, kurie nubrėžė vėlesnės kūrybos estetinę ir naratyvinę kryptį: tai niūrus, mistiškas, atvirų šokiruojančių scenų kupinas, o sykiu melancholijos persmelktas kinas, kurio pasakojimą skaldo vis įsiterpiantys herojų sapnų ar haliucinacijų epizodai. Toks buvo ir jo pirmasis ilgametražis filmas „Trintukagalvis“ („Eraserhead“, 1977) apie fabriko darbininką. Jo draugė pagimdo naujagimį deformuota galva, o vėliau vyrą su vaiku palieka. Sigmundas Freudas teigė, kad kiekvienas žmogus yra kažkiek neurotiškas, nes leidžia fantazijai keisti savo realybės suvokimą. Siurrealizmui būdingų psichoanalizės elementų kupinas filmas, vizualizavęs žmogaus paranojas ir troškimus, Lynchui atvėrė iki tol jokiam eksperimentinio kino kūrėjui neprieinamus kelius.
Davido Lyncho filmuose nėra herojų su kruopščiai sukurtomis priešistorėmis bei motyvuotomis charakterio ypatybėmis, tai būdinga gal tik „Žmogaus dramblio“ herojams. Dėl to pastarasis filmas atvėrė Lyncho kiną platesnei auditorijai. Jame aiškesnė pasakojimo linija, o ir vaidino tuomet jau gerai žinomi Anthony Hopkinsas ir Johnas Hurtas. Lynchas jautriai ir aktualiai perteikė Josepho Merricko, gimusio su nepagydoma liga, smarkiai deformavusia jo kūną ir veidą, bei chirurgo, pasiryžusio jį ištraukti iš Viktorijos laikų Anglijoje populiarių keistuolių šou, istoriją. Žiūrovui buvo kur kas lengviau susitapatinti su kenčiančiu žmogumi ar jam padedančiu ir prieš tuometines moralės normas stojančiu gydytoju, nei su savo monstriško kūdikio bijančiu fabriko darbininku filme „Trintukagalvis“. Turbūt „Žmogus dramblys“ buvo socialiai jautriausias išskirtinai apolitiško Lyncho filmas.
Režisieriaus filmuose tikrojo pasakojimo liniją neretai sunku atskirti nuo sapnų ir vaizdais perteikiamos pasąmonės srautų, kuriuose netrūksta keistų, magiškų žmonių ir reiškinių, tačiau jo kūryba turi mažai ką bendro su fantastika. Kartu jo filmai ir nepaprastai realistiški, tyrinėjantys žmoniškumo ribas netradiciniu požiūriu ir atliepiantys daugelio vidines peripetijas. Būtent šios sąsajos daro jo kiną tokį paveikų. Atrodo, kad Lynchas, nesuvaržytas jokių socialinių rėmų ir nebijodamas pasekmių, filmuose išreiškia savo vidinį nerimą, manijas, fetišus ir kitas tramdomas pasąmonės puses – visa, kas realiame pasaulyje laikoma didžiausiu tabu.
Galima sakyti, jog Lynchas sugriovė nusistovėjusį požiūrį, kad vien tik priežasties ir pasekmės principu grindžiamo pasakojimo filmai gali būti komerciškai sėkmingi, o visa kita – avangardas. Akivaizdu, kad kaip tik šito jis vengė. Kodėl gi žiūrovus traukia iki galo neišaiškinamas, nenuspėjamas, jų lūkesčiais manipuliuojantis Lyncho kinas? Atsakymas greičiausiai yra herojai, kurie, kitaip nei avangardiniame kine, yra žmogiškesni ir artimesni dėl juos valdančių, o realiame gyvenime slopinamų aistrų.
Filme „Mėlynas aksomas“, kuris turi gana aiškią detektyvo struktūrą, vyrauja kraupi, bauginanti atmosfera. Bet ne dėl jame vaizduojamo smurto. Lyncho filmuose smurtas akcentuojamas ne kaip aktas, o gilinamasi į jo reikšmę. Dar kitaip tariant, jei Tarantino rūpi, kaip ir kada buvo nupjauta ausis, Lynchas gilinasi į pačią ausį, kuri jam simbolizuoja duris į pasąmonę. Jos stambus planas filmo pradžioje įspėja, kad esmė slepiasi už detektyvinio siužeto.
Regis, kad jaunasis Džefris (Kyle MacLachlan) įkūnija visas klasikinio Holivudo personažo savybes – jis yra superherojus, radęs užuominą į painų nusikaltimą ir siekiantis jį išaiškinti, kai oficialiai už tai atsakingi asmenys yra abejingi. Žiūrovai susitapatina su jo siekiais, trokšta, kad jam viskas sektųsi, tačiau jau netrukus kartu su Džefriu patenka į nevaldomų potraukių zoną. Lauros Dern vaidinama Sendi, prieš jam einant į paslaptingosios dainininkės namus, retoriškai klausia: „Nežinau, kas tu – iškrypėlis ar detektyvas?“ Tuo abejoja ir žiūrovas, bet labiau už viską kartu su Džefriu jis trokšta kuo greičiau pakliūti į vidų. Amerikiečių prozininkas Davidas Fosteris Wallace’as apie filmą rašė: „Lynchas specialiai konstruoja filmą taip, kad žiūrovas įsijaustų į Džefrio vaidmenį ir kad (man bet kuriuo atveju) kai kurie sadizmo ir degeneracijos elementai, kuriuos liudija Džefris, prikaustytų ir atrodytų erotiški. Ne veltui man Lyncho filmai atrodo „nesveiki“, nes nėra nieko nesveikesnio, nei ekrane išvysti tas savo savybes, kurias eidamas į kiną tikiesi pamiršti.“ Turbūt svarbiausia, ką reikia žinoti prieš einant į jo filmus, yra tai, kad Lyncho kinas yra ne interpretacijų, o potyrių kinas, kuriame svarbiausia žiūrėjimo procese gimstantis naujas santykis su savimi. Paulina Kael savo garsioje 1986 m. „Mėlyno aksomo“ recenzijoje „New York Times“ citavo balsą iš salės: „Galbūt man negera, bet noriu pamatyti tai dar kartą.“
Kur kas atviresnį smurtą ir absurdiškesnius, parodijuojamus herojus rodo filmas „Laukinė širdis“ („Wild at Heart“, 1990 m.) apie pakvaišusius įsimylėjėlius Lulą (Laura Dern) ir Seilorą (Nicolas Cage), Amerikos pietvakariuose bėgančius nuo Lulos mamos pasamdyto žudiko. Nors filmas Kanuose buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“, jis buvo smarkiai sukritikuotas, ypač iš feministinės perspektyvos, dėl itin lėkšto Lulos personažo. Lyncho ironija tada sugriovė daugelio pasitikėjimą režisieriumi. Filmo herojai iki pat pabaigos nepretenduoja į žiūrovų emocijas. Filme dominuojantys populiariosios kultūros elementai – muzika, pasakų motyvai, atviras smurtas, šiuolaikiškumo simboliai – kuria neįveikiamą atstumą tarp ekrane vykstančio veiksmo ir salėje sėdinčių žiūrovų, iš kurių dažnas nė nepagalvoja, kad šiame filme režisierius žaidžia kitų filmų citatų ir nuorodų, aktorių biogra jų žaidimą.
„Laukinė širdis“ primena eklektiškąją Lyncho kūrybos pusę, kurioje daug nuosmukių ir pakilimų. Devintojo dešimtmečio pradžioje jis tapo kone nacionaliniu herojumi pasirodžius kartu su Marku Frostu kurtam TV serialui „Tvin Pykso miestelis“ („Twin Peaks“). Po konflikto su prodiuseriais Lynchas pasišalino iš antrojo sezono kūrimo ir savo įvykių versiją perteikė smarkiai sukritikuotame, už serialą žiauresniame jo prologe „Tvin Pyksas: ugnie, sek paskui mane“ (1992). Kad ir kaip būtų, tai režisierius, kuriam nusispjaut, ką apie jį galvoja kiti, nes, kalbant apie rezultatus, jis turi savus tikslus ir jų įgyvendinimo kriterijus, kurie ne visuomet sutampa su žiūrovų ar kritikų lūkesčiais.
Geriausi Lyncho filmai žiūrovą prikausto prie ekrano, bet neleidžia pamiršti, kaip ir kodėl jis yra prikaustytas, nes dažniausiai tai ne filmų turinys, o jo provokuojami žiūrovų smalsumas ir fantazijos. Wallace’as teigia: „Geriausi jo filmai yra ir „nesveikiausi“, o jų emocinė galia kyla iš to, kad žiūrovas jaučiasi prisidėjęs prie to nesveikumo.“ Lyncho filmai siūlo protui ne snausti, o aktyviai pasinerti į savityros veiksmą, kurio metu žiūrovas tampa kur kas jautresnis ir pažeidžiamesnis. Tačiau režisieriaus manipuliatyvumas turi savo etikos normas. Jam svarbu pralaužti saugiklius, iš esmės sukrėsti ir pastatyti žiūrovą akistaton su savo vidumi, o ne ten įsiskverbus manipuliatyviai primesti savo požiūrį. Labiau už viską jam įdomesnis jo paties vidus, ir kinas tėra viena to išraiškų. „Mėlynas aksomas“ baigiasi idiliškai. Ir nors detektyviniai rebusai išsisprendžia, siužeto detalės pasimiršta, filmo atrakinti nepažinti pasąmonės kambariai su žiūrovais lieka ilgam.
Lyncho filmų ir serialų aplinka turi du kontrastingus pavidalus – tobulai saldus, idiliškų užmiesčio gyvenviečių paviršius ir tamsūs jų užkulisiai, atšiaurūs industriniai peizažai, kriminalinis pasaulis. Juose galima rasti pačių keisčiausių tipažų – prostitučių, žudikų maniakų, psichopatų, įvairių perversijų valdomų žmonių ar deformuoto kūno ir veido veikėjų, neretai keliaujančių iš filmo į filmą. Tačiau visų jų odos spalva vienoda – balta, nes Lynchas žino, kad kadre atsiradę skirtingų etninių grupių žmonės iš karto kuria tam tikras kultūrines ir politines įtampas, kurios klaidintų žiūrovą, kurtų neegzistuojančius kontekstus. Atvirkščiai, jo herojai dažniausiai yra išimti ir iš socialinio konteksto, filmuose klasė ar statusas neturi didelės reikšmės, be to, dažniausia jie vieniši, atėję iš niekur ir tik filme užmezga ryšį su kitu, tačiau tas ryšys visuomet komplikuotas ir trapus. Žmonių susvetimėjimas Lyncho pasaulyje kompensuojamas įvairiomis manijomis ir paslaptimis.
Šlovę Lynchui sugrąžino „Malholando kelias“ („Mullholland Drive“, 2001), daugelio kritikų įvardijamas kaip geriausias XXI a. filmas. Kai pasirodė filmo DVD, prie jo buvo pridėtas režisieriaus parengtas sąrašas, į ką reikia atkreipti dėmesį bandant suprasti besikeičiančių herojų tapatybių dramą. Visgi filme svarbiausia ne paini, gana stereotipiškų personažų fantazijų ir troškimų pasaulį su realybe pinanti istorija, o nuolatos griaunami žiūrovų lūkesčiai, priverčiantys abejoti bet kokia ekrane matomų veiksmų logika. Kartu režisierius kuria už siužetą (kaip ir visuose filmuose) svarbesnę ir ryškesnę atmosferą. Sodriu vaizdu ir į tam tikrą būseną panardinančia muzika jis įsiurbia į kitokio tempo, kitokio laiko, taisyklių ir kitokios logikos visatą, dėl kurios kraupumo yra kaltas ir savo vaizduotę pajungęs žiūrovas.
Šiandien naujo „Tvin Pykso miestelio“ sezono serijas baigiantis režisierius paskutinį filmą „Vidaus imperija“ („Inland Empire“) sukūrė 2006 metais. Jo pagrindinė herojė, kurią vaidina režisieriaus mūza Laura Dern, yra aktorė. Besigilindama į naują vaidmenį filme, ji ima nebesuprasti, kur baigiasi jos ir prasideda įkūnijamos herojės gyvenimas, tad pasaulis tampa siurrealus ir košmariškas. Tai visomis prasmėmis lynčiškas filmas, kuriame nėra vienos tiesios pasakojimo linijos, klišės pinasi su siurrealistiniais elementais ir juntamos skirtingos režisieriaus kūrybinės praktikos: kai kurie daiktai eksponuojami tarsi reklamos objektai, bet toje pačioje scenoje filmuojama ir netradiciniais planais, herojų veidus ir realybę iškreipiančiais kameros rakursais bei objektyvo filtrais.
Davidas Lychas savo karjeroje visuomet stengėsi vengti kompromisų, nepaklusti nurodymams ar patarimams, tačiau neliko pogrindinio kino kūrėju ir save pavertė komercine gūra. Kinas nėra jo pagrindinė veikla, jis kuria reklamas, muzikinius klipus, rašo komiksus, pagal juos kuria populiarias internetines videoserijas, tapo, komponuoja muziką, o pastaruoju metu vis daugiau laiko ir energijos skiria filantropiškai veiklai ir kūrybingumo edukacijai. Jis parašė autobiografinę knygą apie savo kūrybos šaknis ir praktikas, kurios siejasi su transcendentinės meditacijos technika, išlaisvinančia vidines kūrybines jėgas. Davidas Lynchas yra įkūręs fondą, suteikiantį galimybę atsiskleisti kūrybingiems, dvasinėmis praktikomis besidomintiems jaunuoliams. Savo internetiniame puslapyje Lynchas pardavinėja vardinę kavą ir renka pinigus, kad pastatytų dangoraižį, viešą transcendentinės meditacijos oazę. Jo kūrybos sėkmė – asmenybės ir pasaulėžiūros unikalumas. Taip kaip Lynchas niekas nebekurs, nes šiandien bet kam, bandančiam sekti jo vizionieriškumo ir pasąmonės tyrinėjimo keliais, gresia galimybė suklupti ant pretenzingo tuščiažodžiavimo.
