Kanų užrašai

Prieš atidarymą

„Izmaelio šmėklos“, rež. Arnaud Desplechin
„Izmaelio šmėklos“, rež. Arnaud Desplechin

Kanams – 70, o man – pirmas kartas. Jaučiuosi mažas prieš jubiliejinę festivalio didybę ir jėgą. Jo  istoriją. Viskas čia milžiniškų apimčių. Raudoni Kanų plakatai su šokančia nufotošopinta Claudia Cardinale. Jachtos prieplaukoje, primenančios į krantą išmestus banginius. Baltų palapinių eilės, kur vyks mugė (plevėsuoja ir Lietuvos vėliava). Už kino teatro rūmų stovintys darbininkų sunkvežimiai. Montuojamos lempos ir prožektoriai (rodos, galėtų apšviesti ir tikras žvaigždes). Keliasdešimt metrų siekiantys raudonų kilimų ritiniai. Kopėčios fotografams. Palmės. Žuvėdros.

Atidarymas tik rytoj, bet pagrindinėje gatvėje – La Croisette – jau driekiasi eilės. Suvažiavusieji atsiima akreditacijas. Kasmet jų pagaminama apie 40 000. Kiek tolėliau, prie „Grand Théatre Lumiérè“ salės įėjimo, iš kolonėlių skamba Angelo Badalamenti „Tvin Pyksas“. Oficialioje programoje bus parodytos dvi naujos legendinio serialo serijos. Bijau, kad norint patekti į peržiūrą, reikės eilėje stovėti kelias valandas. Sako, tai visiškai normalu.

 

Žvaigždžių (kino) dar nematyti. Žurnalistų su fotoaparatais ir kameromis – taip pat. Bet ore jau tvyro sunkiai apibūdinama laukimo atmosfera. Dar viena diena ir erdvė nuščius nuo blyksčių, vakarinių suknelių, smokingų, šypsenų ir oro bučinių. O kol žvaigždės keliauja į Kanus, gatvėse iš gausybės ryškių plakatų šypsosi jų portretai: Benicio del Toro, Salma Hayek, Clintas Eastwoodas, Milla Jovovich, Robertas de Niro, Isabelle Huppert. Vakare einant namo, iš už kampo pasisveikina Quentinas Tarantino.

 

Vidurnaktį kuisdamasis festivalio rankinėje tarp krūvos dalinamų žurnalų, brošiūrų, katalogų ir šiaip makulatūros, ištraukiu ženkliuką, kuris buvo prisegtas prie maniškės akreditacijos. Geltonas užrašas raudoname fone klausia – What won the Palme d’or last year? Kenas Loachas, pasikartoju, ir einu miegoti. Kas laimės šiemet, sužinosiu po dvylikos dienų.

 

Pirma diena

 

Ryte pusantros valandos stovėdamas eilėje į „Debussy“ salę, pastebėjau, kad gerą pusvalandį kulnu mindžiau grindinio plytelę su delno įspaudu ir tekstu: Meryl Streep ’89. Bus gera diena.

 

Atidarymo filmas. Arnaud Desplechino „Izmaelio šmėklos“ („Les fantômes d'Ismaël“). Prasideda kaip šnipų filmo pastišas, ant viršaus užlietas dramatiška muzika à la agentas 007. Grupė diplomatų entuziastingai aptarinėja paslaptingą Ivaną Dedalą (Louis Garrel), kurio nė vienas iš jų, pasirodo, deramai nei matė, nei girdėjo. Jie tik žino, kad šis atlieka slaptas užduotis, kažkur keliauja, su kažkuo susitinka, yra svarbus.

 

Žinoma, Desplechinas filmo apie šnipus nekuria. Tai ne jo teritorija, o ir katalogas sakė kitaip. Po kelių minučių sužinai, kad pasakojimas apie Dedalą – tik kino režisieriaus Izmaelio (Mathieu Amalric) vaizduotės vaisius. Šioje vietoje žiūrovas sviedžiamas tiesiai į melodramą apie Izmaelį ir dvi jo moteris. Mylimąją Silviją (Charlotte Gainsbourg) ir buvusią žmoną Karlotą (Marion Cotillard), kuri prieš 20 metų dingo be žinios, o dabar netikėtai atsirado, pradėjo jaukti Izmaelio ir Silvijos santykių idilę, gąsdinti tėvą (László Szabó) ir trukdyti Izmaelio scenarijaus apie šnipą Dedalą rašymui.

 

Žodžiu, vyksta suirutė, kurią Desplechinas režisuoja keisdamas nuotaikas ir ritmą, žaisdamas žanrais ir citatomis. Čia ir ašaringa muilo opera su perspausta vaidyba, ir trilerio nuojauta, ir akivaizdžios užuominos į Jameso Joyce’o „Ulisą“ (veikėjai Dedalas ir Bliumas), ir linktelėjimas Shakespeare’o, Hitchcocko, Jacksono Pollocko bei Jano van Eycko pusėn. Vietomis režisierius tai daro su ironiška distancija, o kartais taip rimtai, jog sunku nesijuokti ir negūžčioti pečiais, kas, kodėl ir už ką man taip  nuo pat ankstaus ryto. Nors pasakojimą apie gyvenimo ir kūrybinę krizę išgyvenantį kūrėją bei apskritai Kūrybą-Meną (tarp įkvėpusių filmų režisierius mini „8 1/2“), Desplechinas baigia viltingai, žurnalistai atsidėkojo tik sausais plojimais.

 

- - - Pusantros valandos laukti Andrejaus Zviagincevo „Nemeilės“ („Nelyuvob“) sunku nebuvo. Norimų pamatyti konkursinės programos filmų sąraše ruso pavardė šmėžavo penketuke. Šalia Rubeno Östlundo, Toddo Hayneso, Hong Sang-soo ir brolių Safdie. Ne, Haneke’s ten nėra.

 

Nuo pirmų statiškų kadrų (upelis, apsnigti medžiai, mokyklos pastatas su Rusijos vėliava) ir čaižios pianino natos, supratau – gero nelauk. Nieko gero ir nebuvo. Bet, matyt, dėl to, jog ilgiuosi ankstyvojo Zviagincevo („Sugrįžimas“, „Ištrėmimas“) ir labai nemėgstu dabartinio („Jelena“, „Leviatanas“). „Nemeilė“ – tai tas naujasis Zviagincevas. Šaltas, politiškas, dar labiau struktūralistinis. Manipuliatyvus.

 

Borisas ir Ženia skiriasi. Abu jau turi kitus partnerius. Beliko parduoti butą, išsidalinti turtą ir nuspręsti, kas augins dvylikametį sūnų Aliošą. Kol jiedu pykstasi, Alioša dingsta. Štai toks synopsis. Bet Zviagincevas nebūtų jis, jei lokaliai šeimos skilimo istorijai nesuteiktų globalių atspalvių. Šeima, aišku, yra visos Rusijos portretas. Toks lakmuso popierėlis, scena po scenos nusidažantis pykčiu, neapykanta, pavydu, nepasitikėjimu, abejingumu ir nemeile. Kad būtų dar aiškiau, Zviagincevas pesimistines mintis apie šiandieninę Rusiją dar „pabraukia“ iš televizijos ir radijo sklindančiais reportažais apie pasaulio pabaigą, Borisą Nemcovą ir Krymo krizę.

 

Režisierius kalba apibendrintai kaip išminčius. Tiksliai kaip chirurgas. Atsainiai lyg koks mokesčių inspektorius. Meistriškai. Savo nuotaika ir estetika (operatorius Michailas Kričmanas  „Nemeilė“ primena „Jeleną“. Tik pastarajame buvo daugiau potekstės, o naujasis filmas nejaukus savo pliku tekstu su pabaigoje neva metaforiškai suformuluota išvada: Rusija – tai motina, kuri lyg monstras ryja savo vaikus.

 

Ovacijų nebuvo. Vienas nedrąsus „bravo“ paskendo abejingoje tyloje.

 

Antra diena

 

Libération! – šaukia laikraščių pardavėjas. Hollywood Reporter! – pravažiuoja dviratininkais su šūsnimi naujų numerių. One ticket. Wonderstruck. S'il vous plait! – prašo A4 lapas studento rankose. Labas rytas, Kanai, jūs man patinkat, bet…

 

… panašu, kad laukiamiausi filmai gali tapti didžiausiais nusivylimais. Toddo Hayneso „Wonderstruck“ alsuoja į nugarą Zviagincevo „Nemeilei“. Filmas sukurtas pagal vaikų rašytojo ir iliustratoriaus Briano Selznicko knygą. Jo kūrybą jau ekranizavo Martinas Scorsese („Hugo“), o Hayneso filmui Selznickas rašė ir scenarijų. Taigi kine – ne naujokas.

 

Vaikai Benas ir Rouz gyvena skirtinguose XX a. laikotarpiuose. Benas – 8 deš. Minesotoje, o Rouz – 3 deš. Naujajame Džersyje. Benas neseniai prarado motiną (Michelle Williams) ir ilgisi niekada nepažinoto tėvo.  Rouz kolekcionuoja laikraščių iškarpas su garsia nebyliojo kino aktore Lillian Mayhew (Julianne Moore) ir svajoja ją pamatyti. Po nelaimingo atsitikimo netekęs klausos, Benas keliauja į Niujorką ieškoti tėčio. Kartu su juo, tik skirtingu laiku, į Niujorką, pas savo dievaitę, keliauja ir Rouz.

 

Tiek ir užtenka žinoti apie turinį. Visa kita yra forma, kurią Haynesas, kaip ir filme „Kerol“, kruopščiai prisodrina nostalgiškos laikmečio dvasios, daiktų ir garsų. Beno pasakojimas – spalvotas. Tai vėlyvas aštuntas dešimtmetis su savo apranga, šukuosenomis, automobiliais ir muzika (leitmotyvas – Davido Bowie „Space Oddity“). O Rouz pasakojimas – nespalvotas. Tai nebyliojo kino eros stilizacija su akivaizdžiomis nuorodomis į Davidą W. Griffithą ir Lillian Gish (neatsitiktinai Moore herojė irgi Lillian).

 

 

Hayneso nedomina naratyvas. Jis lieka antrame plane: neįtraukiantis, pasakiškas, infantilus. Jauti, kad režisierius sėdi ne savo rogėse, kai tuos vaikus dar reikia režisuoti ir sukurti bent šiokią tokią dramaturginę intrigą. Todėl jaunieji aktoriai kadre atrodo dirbtiniai: pervaidina ten, kur nereikėtų, ir nesukuria emocijos ten, kur jos labiausiai norėtųsi. Aišku, vaizdai labai gražūs. Režisierius nepriekaištingai kuria atmosferą. Bet šįkart, man rodos, jos nepakanka.

 

Galiausiai nebesupranti, kam filmas skirtas. Vaikams ar suaugusiesiems? Pirmiems visos kino citatos bus nė motais ir jie tikrai nuobodžiaus, o antriems, kurie pagaus esteto kūrėjo sumanymą, manau, pritrūks kažko daugiau. Šiuo atžvilgiu Haynesas sukūrė rizikingą filmą ir tik laikas parodys, ar jis liks Kanų žiuri atmintyje.

 

- - - Nepraėjo nė pusvalandis, ir iš Mathieu Amalrico „Barbaros“ (programos „Ypatingas žvilgsnis“ atidarymo filmas) peržiūros pradėjo bėgti žurnalistai. Norėjau sprukti ir aš, bet ne dėl to, jog filmas erzino. Arba tiksliau – ne tik dėl to. Pusantros valandos mane iš viršaus taranavo kondicionierius ir vertė galvoti tik apie šiltą Kanų saulę.

 

Amalricas – silpnas režisierius. Istorijai apie 7 deš. prancūzų dainininkę Barbarą (tikrasis vardas Monique Andrée Serf) norėjęs suteikti šansoniško lengvumo, apskritai pametė struktūrą ir mintį, apie ką pasakojimas. Žinoma, filmo filme struktūra (režisierius Yves’as, kurį vaidina pats Amalricas, kuria filmą apie Barbaros, kurią vaidina Jeanne Balibar, gastroles po Prancūziją) jau pati savaime yra žaidybiška, tačiau kartu tokią daugiaplanę struktūrą sunku suvaldyti, suteikti ritmą, įprasminti. Prisiminiau, kaip lengvai tą pavyko padaryti François Truffaut filme „Amerikietiška naktis“.

 

- - - Antra festivalio diena į pabaigą, o raudonas kilimas pagrindiniuose rūmuose („Palais des Festivals“) jau purvinas.

 

B. d.