Trumpi (grožio) blyksniai
70-ojo Kanų kino festivalio konkursinė programa
70-ojo Kanų kino festivalio konkursinė programa
Vaizdas nr. 1: Mokyklos fasadas su Rusijos vėliava
Būtina pabrėžti, jog tai – filmo pradžia, kadras statiškas, o mokyklą matome iš atstumo. Vienintelis daiktas, kuris juda, yra vėjyje plevėsuojanti vėliava, ir tai, žinoma, itin reikšminga. Šį vaizdą sukūręs režisierius mums tarsi sako: pabūkite su šiuo kadru ilgiau, įsižiūrėkite, tai yra istorijos pradžia. Pirma, ši istorija bus apie berniuką, kurį kamera išplėš iš mokinių minios, nuseks jam įkandin ir nepaleis iki pat namų pilkų daugiabučių rajone. Vėliau – apie seniai vienas kito nebemylinčius ir skirtis ketinančius berniuko tėvus, ir galiausiai – apie visą Rusiją, kurios šiandienėje tikrovėje nėra meilės, šilumos ir pagarbos. Net tarp šeimos narių. Ir tai, aišku, pragaištinga ištarmė.
Andrejaus Zviagincevo „Nemeilę“ („Neliubov“) kritikai vadino bene realiausiu pretendentu laimėti „Auksinę palmės šakelę“ (tą rodė ne viena festivalinė reitingų lentelė), tačiau apdovanojimų ceremonijoje filmas tenkinosi žiuri prizu, o autoriui ant scenos antrą kartą (prieš trejus „Leviatanas“ pelnė geriausio scenarijaus apdovanojimą) nepavyko paslėpti nusivylimo.
Apie ką filmas? Apie žmogiškų santykių krizę, kurią rodydamas Zviagincevas užgriebia kur kas daugiau, t. y. krizė apima ne tik vieną šeimą, bet ir visą šalį. Ji išsikerojusi, absoliuti, be vilties. Tiesa, absoliutinimas ir alegorinis kalbėjimas yra didžiausi filmo minusai, beje, labiau užkliuvę tiems kritikams, kurie gyvena arčiau motinos Rusijos.
Man rodos, režisierius per daug susitapatino su savo, kaip talentingiausio dabartinės Rusijos kritiko, vaidmeniu. Pernelyg sutirštino spalvas ir sukūrė „juodą filmą“. Vieną tų, kurie taip patinka užsienio kino žurnalistams, nuo ekrane rodomos „realybės“ nutolusiems per patogų atstumą. Šiems „Nemeilė“, tikiu, atrodo labai autentiškas kūrinys, atskleidžiantis, kaip baisu Rusijoje gyventi ir koks drąsus režisierius, išdrįsęs mums tai parodyti. Tačiau reikia pripažinti, kad Zviagincevas mumis šiek tiek manipuliuoja. Tiesa, itin profesionaliai: vienas estetiškiausių festivalio filmų.
Vaizdas nr. 2: Raudona Sena
Upę matome iš paukščio skrydžio per pilkšvoje vakaro šviesoje paskendusį Paryžių. Raudona spalva čia yra esminė. Ji ryški ir netikroviška. Tai kraujas. Tai – sapnas. Paradoksalu, bene realistiškiausiame Kanų kūrinyje. Prancūzo Robino Campillo „120 dūžių per minutę“ („120 battements par minute“).
Filmas, pasakojantis apie aktyvistų grupę „ACT-UP“, kuri XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje bandė atkreipti visuomenės dėmesį į plintančią AIDS epidemiją, palieka dvejopą įspūdį. Suprantu, kad režisieriui, kuris pats dalyvavo grupės veikloje, svarbu parodyti, ką patyrė jo draugai ir pažįstami (nesvarbu, jei konkretaus biografiškumo ir nėra), kas pirmieji drąsiai prabilo apie problemą ir kaip liga pakeitė jų gyvenimą, tačiau pasirinkta forma šiek tiek glumina, jei Kanų kino festivalį suvoksime kaip tą, kuris pastebi ir įvertina originalios formos kūrinius.
Campillo renkasi paprastą ir santūrią kino kalbą. Vietomis priartėjančią net prie mėgėjiškumo. Nėra ryškių (vaivorykštės) spalvų, kurias tradiciškai siejame su LGBT bendruomene, tačiau pakanka tamsių atspalvių, kraujo raudonumo ir radikaliems anarchistams artimų simbolių, įvaizdžių ir elgesio. Campillo rodo, kad „ACT-UP“ judėjimas neturėjo nieko bendra su šiandieninėmis „Pride“ eitynėmis ir įvairiomis spalvingomis akcijomis. Tai buvo gyvenimo ir mirties kovos laukas. Piktas, aršus ir be kompromisų. Tragiškas.
Šiuo atžvilgiu „120 dūžių per minutę“ yra savotiška duoklė kovojusiems ir tebekovojantiems. Jos, žinoma, negalėjo nepastebėti ir neįvertinti Pedro Almodóvaro vadovaujamas žiuri. Filmas laimėjo Didįjį žiuri prizą. Per spaudos konferenciją ispanų režisierius sunkiai tramdė ašaras.
Vaizdas nr. 3: Senovinis baltas namas
Lyg iš paveiksliuko. Su kolonomis ir balkonu. Apsuptas senų medžių, aptvertas tvora. Kažkur pietinėje JAV valstijoje. Namas, kurį matėme šimte kitų filmų (pavyzdžiui, nesenuose „12 vergovės metų“ ar „Ištrūkęs Džango“). Jis „įkrautas“ reikšmių, įvaizdžių ir istorijų. Namas „žvaigždė“. Simboliškas.
Tai Sofios Coppolos „Apžavėto“ („The Beguiled“), Lietuvos kino teatruose bus rodomas pavadinimu „Lemtinga pagunda“, – red. past.) pasaulis. Tiesa, perdirbtas iš Dono Siegelo to paties pavadinimo kūrinio. Pasaulis, kurį autorė režisuoja be jokios energijos, intrigos ir kibirkšties, kuriame veikia trafaretiški aktoriai ir nesukuriamas nė vienas išraiškingesnis personažas, dėl kurio likimo jaudintumeisi. Bet, panašu, Coppolai visai nesvarbu charakteriai. Ji kalba vaizdais ir šie kažkokiu būdu apsuko galvas festivalio žiuri, kuris visa tai priėmė kaip režisūrą. Tokią stiprią, jog buvo verta prizo.
Vaizdas nr. 4: Širdis skalpeliu atvertoje krūtinės ląstoje
Uvertiūra. Stambus planas. Operacinis stalas, ritmingas plakimas, šiek tiek kraujo, pirštinėtos chirurgo rankos. Širdis susitraukia ir atsipalaiduoja, vėl susitraukia ir atsipalaiduoja. Skamba didinga klasika. Jau numanome, kad ten, kur klasika, būtinai atsitiks kas nors svarbaus. Režisierius jau mėgaujasi reikšminga akimirka. Tonas duotas.
Širdis priklauso „šventajam elniui“. Tam, kurį netyčia nužudė mitinis Agamemnonas ir dėl šio poelgio užsitraukė deivės Artemidės rūstybę. Filmo Agamemnonas – tai kardiologas, su žmona ir dviem vaikais gyvenantis kažkur Amerikoje, nors konkreti geografija čia absoliučiai nereikšminga. Kaip nereikšmingi ir jokie tradiciniai moralės orientyrai, kuriais vadovaudamiesi galėtume tai, ką matome ekrane, skubiai pavadinti šlykščiais vaizdeliais. Tačiau filmas yra mito parafrazė, todėl žiaurumas turėtų būti interpretuojamas mito, o ne mūsų gyvenamos tikrovės rėmuose. Kitaip tikrai viskas atrodys N-18.
Žinoma, mitinį pasakojimą į šias dienas perkėlęs autorius specialiai provokuoja žiūrovą. Aišku, kad šis norės užsidengti akis ir piktintis, gal net apšaukti kūrėją amoraliu. Bet tada bus aišku viena – jis nesuprato sumanymo. Pažiūrėjo pernelyg rimtai. Galbūt net ieškojo gilios prasmės. Jos nėra, tačiau nereikia apsigauti: dėl to filmas nė trupučio nenukenčia. Priešingai, lieka išgryninti kadrai, aiški naratyvo struktūra ir virš veikėjų galvų, lyg iš dieviškojo žiūros taško, pakibusi kamera.
Tai – graikų keistosios Naujosios bangos (ji kartais taip ir vadinama – „Greek Weird Wave“) režisieriaus Yorgoso Lanthimoso „Šventojo elnio nužudymas“ („The Killing of Sacred Deer“). Prieštaringai vertintas, daug diskusijų ir susižavėjimo sukėlęs filmas, kuris po peržiūros nepatiko, bet atsikovojo dėmesį ir vertė apie jį galvoti, pateisinti, pamėgti. Žiuri režisieriui įteikė apdovanojimą už geriausią scenarijų.
Vaizdas nr. 5: Kruviną sieną apkabinusi motina
Kraujas – jos vyro ir sūnaus. Jų gyvybes ką tik nusinešė neonacių įvykdytas teroristinis išpuolis. Motina imsis keršto. Kerštas niekada nesibaigia laimingai. Tai – Fatiho Akino „Iš niekur“ („Aus dem nichts“). Aktuali istorija, kurią lengva pamiršti, jei ne štai tokie po oda lendantys, melodramiški vaizdai. Salė šluostėsi ašaras. Kanuose tai retas reiškinys.
Vaizdas nr. 6: Senelio ir anūkės pokalbis
Jis vyksta brangiais baldais apstatytame kabinete. Anūkė, kuri bandė žudytis, klausosi senelio, kuris pasakoja, kaip uždusino močiutę. Jokios dramos ar nejaukumo. Kalbamasi ramiai, lyg apie orą. Tiesa, jau susitaikius, jog galbūt niekada nebeprašvis. Supratus, jog tai ir yra gyvenimas ir naivu tikėtis kažko daugiau. Panašu, kad šie du šeimos nariai geriausiai supranta vienas kitą. Finalas tai tik patvirtins. Tai – Michaelis Haneke ir jo „Laiminga pabaiga“ („Happy End“).
Matome pasiturinčią, bet pavargusią šeimą. Yra verslas, pinigai, ištaigingi namai, aristokratiški vakarai su uždaro klubo nariais, tačiau seniai dingo vertybės ir meilė. Idealų šeimos portretą dengia tik plonas kosmetinis sluoksnis, po kuriuo aristokratiškas šeimos kūnas jau nesustabdomai pūva. Anūkė nuodijo motiną ir pati bandė žudytis, senelis trokšta mirties, sūnus apgaudinėja žmoną, o vyresnis anūkas klimpsta į alkoholį. Tiesa, jis dar bandys atverti šeimai akis ir parodyti, kokiame apsimetėliškame pasaulyje ši gyvena, bet greitai bus „nurašytas“ prie ligonių.
Haneke, kaip jam ir priklauso, šeimos krizę stebi nesuinteresuotu žvilgsniu, objektyviai atsitraukęs, atsainiai, tačiau su lengva šypsena lūpų kampučiuose, kuri vietomis gelbsti nuo per didelio rimtumo. Nejaukią atmosferą sustiprina „plokščia“ kamera, neišraiškingi, „jokie“ kadrai, kuriuos galėjo užfiksuoti tarsi bet kas savo mobiliuoju telefonu. Pats Haneke ekraną ne kartą „paverčia“ išdidintu iPhone ar kompiuterio ekranu ir taip tarsi priartina realybę prie mūsų. Tiesa, virtualiąją, kuri daliai jau seniai tapo tikresnė už tikresnę.
Visgi trečiosios „Auksinės palmės šakelės“ kino meistras taip ir negavo. Galbūt dėl to, jog „Laimingoje pabaigoje“ spaudo tuos pačius emocijų klavišus ir, natūralu, išgauna tą pačią melodiją, kuri ankstesniuose filmuose (pavyzdžiui, šeimos pabaigą stebėjusiame „Septintajame kontinente“) dar suskambėdavo, o naujame dvelkia kažkuo antriniu.
Vaizdas nr. 7: Nuo žemės pakylantis žmogus
Tai kelis kartus pasikartojantis vengrų režisieriaus Kornélio Mundruczó „Jupiterio mėnulio“ („Jupiter holdja“) motyvas. Jis atsidūrė ir ant milžiniško plakato, plačiai išskleisto ant Kanų pastato netoli „Debussy“ salės, ir ant „Variety“ žurnalo, nemokamai dalinto prie pagrindinių kino teatro rūmų.
Tai galbūt paaiškina, kodėl skraidantis žmogus taip stipriai įsirėžė į sąmonę, nors pats filmas didelio įspūdžio ir nepaliko. Priešingai nei žiuri nariui Willui Smithui, kuriam Mundruczó vizija apie pabėgėlių krizę išgyvenančią Europą (vienas iš XVII a. Galileo Galilei atrastų Jupiterio palydovų taip ir vadinasi – Europa) patiko labiausiai.
Autoriaus išvada apie stebuklo išsiilgusią ir jį patiriančią Europą atrodo graži, bet tai nekeičia fakto, kad režisierius užsižaidžia išraiškingomis į orą pakylančio ir sklandančio pabėgėlio siro scenomis, siužetą palikdamas antrame plane. Belieka laukti, kol Mundruczó pastebės Holivudo prodiuseriai ir pakvies sukurti gaudynių trilerį. Tą sakau be jokios ironijos. Režisierius moka režisuoti dinamiką.
Vaizdas nr. 8: Neoninis užrašas „Tu nieko neturi“
Jis kaba sterilioje šiuolaikinio meno muziejaus „X-Royal“ salėje. Užrašas yra dalis meno kūrinio, kuris vaizduoja vienodus pilkos masės kauburėlius ant grindų ir turėtų kažką reikšti, bet, panašu, tėra dar vienas giliamintišku besidedančio konceptualaus meno pavyzdys, kurį supranta tik patys kūrėjai. Tai kadras iš „Auksinės palmės šakelės“ laimėtojo – švedo Rubeno Östlundo satyros „Kvadratas“ („The Square“).
Filmo taikiklyje – ne tik šiuolaikinio meno grimasos, jį aptarnaujantys menininkai ir kuratoriai, bet apskritai šiuolaikinis „madingas žmogus“. Padaręs karjerą, įvaldęs naujausius prietaisus, stilingai apsirengęs, vairuojantis madingą automobilį, įsitaisęs minimalistiniuose interjeruose, mandagiai atsakinėjantis į klausimus, visuomeniškas, neklystantis ir tobulas, tačiau taip „nieko ir neturintis“.
Toks žmogus yra modernaus meno muziejaus direktorius Kristianas, kuriam Östlundas siunčia išbandymą. Netekęs telefono ir piniginės, vyras įsivels į keistą avantiūrą, kurios metu ne tik pasimirš kalbos apie socialinę lygybę, apie kurią turėtų prabilti naujas Kristiano kuruojamas meno projektas „Kvadratas“, bet pradės klibėti jo savivertė ir tobulo vyro įvaizdis.
R. Östlundas rodo nuo realybės atitrūkusį šiuolaikinį pasaulį, kuris kenčia, kaip spaudos konferencijoje įvardino P. Almodóvaras, politinio korektiškumo diktatūrą. Režisierius juokiasi iš tokio pasaulio ir juo įtikėjusių tobulybių, filantropų bei hipsterių. Rodo, kokia praraja žioji tarp mūsų žodžių ir poelgių. Atskleidžia veidmainystę, prisitaikėliškumą ir sintetiką. Kartais tą daro taikliai, o kartais pernelyg tiesmukai. Pavyzdžiui, epizode su prabangios vakarienės svečiais ir juos terorizuojančiu tarzanu.
„Kvadratas“ nėra kūrinys be priekaištų, tačiau negali neįvertinti Östlundo užmojo į vieną vietą surinkti temas ir problemas, kurios šiandien artimos jei ne kiekvienam, tai bent kas antram iš mūsų.
Vaizdas nr. 9: Iš vandens išnyra laiptai...
...ir kyla į dangų. Ant kiekvienos pakopos – po vardą. Akira Kurosawa, Andrejus Tarkovskis, Martin Scorsese, Bille August, François Truffaut, Agnès Varda, Shohei Imamura, Luchino Visconti, Sam Peckinpah, Robert Bresson, Jane Campion, Federico Fellini, Olivier Assayas, David Lynch, Woody Allen, Robert Altman, John Ford, Naomi Kawase, Michelangelo Antonioni. Skirtinguose seansuose – skirtingi vardai. Visas kino olimpas. Viršūnėje – auksinė palmės šakelė ir tviskantis 70.
Tai – Kanų kino festivalio vinjetė. Jai pasirodžius ekrane, pasigirsdavo plojimai. Ir taip prieš kiekvieną seansą. Visas dvylika dienų. Kol plos, kinas bus gyvas.
