Scanorama
Prarastojo humanizmo beieškant
Lapkričio 9–26 d.
Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai
Prarastojo humanizmo beieškant
Lapkričio 9–26 d.
Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai
„Kvadrato“ siužetas būtų komiškas, jei nebūtų toks simptomiškas. Sumontuotas iš atskirų, ne visada akivaizdžiai tarpusavy susijusių scenų, šis Kanuose „Auksinę palmės šakelę“ pelnęs filmas labiausiai primena režisieriaus kraštiečio Roy’aus Andersono kaleidoskopines antiutopijas. Bet Östlundo filmo fragmentiškumas yra kaip reta realistiškas: kraštutinio individualizmo laikais pasaulis išties neretai susitraukia iki mobiliojo telefono ekrano, o jo vientisumą įmanoma palaikyti nebent pasitelkus asmeninius ryšius. Tačiau, kaip įtikinamai rodo daugelis artėjančio festivalio filmų, būtent žmogiškojo ryšio nebuvimas šiandien ir tampa didžiausia problema.
Antai Andrejaus Zviagincevo „Nemeilėje“ („Neliubov“, 2017) skyrybų įkarštyje atsidūrę Borisas ir Ženia labiausiai rūpinasi bendru turtu. Neseniai pirktą prabangų butą reikia kuo greičiau parduoti, o pinigus – padalinti, juk tai – paskutinė juos siejanti grandis. Apie bendrą vaiką, dvylikametį sūnų Aliošą, niekas net negalvoja. Prisimena, kai jau būna per vėlu: berniukas pabėga iš namų ir negrįžta kelias paras.
Atrodytų – negailestinga. Tačiau, rodos, tik pamatę galutinį ir negrįžtamą nužmogėjimą mes galime įžvelgti kažką dora puolusiuose žmonėse. Rasti svarbiausius dalykus ten, kur neliko jokios vilties, jokių šansų. To pavyzdžių ne taip ir mažai. Sergejaus Loznicos alinančios politinės fantasmagorijos „Nuolankioji“ („Krotkaja“, 2017) pagrindinė veikėja viena užsispyrusiai stoja prieš siaubingą žmonių sielas naikinančios valstybės mechanizmą. Ir dėl to stovi tik tiesiau, ir šviečia tik ryškiau. Norvegų istoriniame epe „Karaliaus pasirinkimas“ („Kongens nei“, rež. Erik Poppe, 2016) monarchas susiduria su moraline dilema ir prisiima atsakomybę išgelbėti tautą.
Taigi subjektais tampama per kančią. Arba per meilę, kuri, bent jau krikščioniškoje paradigmoje, neretai yra lydima kančios. Taip vengrės Ildikó Enyedi Berlyno kino festivalyje „Auksiniu lokiu“ apdovanotame filme „Apie kūną ir sielą“ („Teströl és lélekröl“, 2017) meilės ryšys tarp dviejų asocialių keistuolių įsižiebia pačioje netikėčiausioje vietoje – skerdykloje, kur mirtis ir nejautrumas jau seniai tapo neišvengiama kasdienybe. O žydų kilmės režisieriaus Ofiro Raulio Graizero pilnametražiame debiute „Kepėjas“ („The Cakemaker“, 2017) artimo žmogaus netektis suvienija ne tik skirtingus žmones, bet ir skirtingas kultūras.
Žinoma, nei dabartinė egzistencinė krizė, nei pastarųjų metų politiniai neramumai nėra kažkuo išskirtinai nauji. Tuo galima bus įsitikinti apsilankius italų kino meistro Luchino Visconti retrospektyvoje, kurioje bus pristatyti net 7 filmai, aprėpiantys režisieriaus kūrybą nuo 1943-iųjų iki 1976-ųjų. Tarp jų – dar neorealistiniam periodui priskiriamas „Apsėdimas“ („Ossessione“, 1943), sukurtas pagal daug kartų ekranizuotą Jameso M. Caino romaną „Laiškanešys skambina du kartus“, bei su neprofesionaliais aktoriais nufilmuota dokumentinė drama „Žemė dreba“ („La terra trema“, 1948), pasakojanti apie sunkias Sicilijos kaimelio žvejų gyvenimo sąlygas. „Rokas ir jo broliai“ („Rocco e i suoi fratelli“, 1960) parodys tragišką iš provincijos į didmiestį persikėlusios šeimos istoriją, o Kanų kino festivalyje „Auksine palmės šakele“ apdovanotas legendinis „Leopardas“ („Il gattopardo“, 1963) suteiks unikalią galimybę didžiajame ekrane stebėti Italijos istorinį lūžį, papasakotą per pagrindinio veikėjo asmeninės dramos prizmę. Galiausiai vėlyvieji režisieriaus darbai – „Mirtis Venecijoje“ („Morte a Venezia“, 1971), „Šeimos portretas interjere“ („Gruppo di famiglia in un interno“, 1974) ir „Nekaltasis“ („L’innocente“, 1976) – kiekvienas savaip kels moralinių principų nuvertėjimo ir tąsos klausimus.
Vis dėlto, nors laikui bėgant temos ir kartojasi, mastai skiriasi. Anksčiau pagrindinis veikėjas sociopatas būdavo iš minios išsiskiriantis keistuolis, dabar sociopatais tapo visi. Tai ypač akivaizdu paskutiniame austrų režisieriaus Michaelio Haneke’s filme ironišku pavadinimu „Laiminga pabaiga“ („Happy End“, 2017). Jame tapomas gausios aristokratiškos Lorenų šeimos portretas, kur visus narius labiau sieja ne kraujo ryšys, bet abejingumas ir cinizmas. Jame, kaip ir Rubeno Östlundo „Kvadrate“, centrine susvetimėjimą išreiškiančia gūra tampa mobiliojo telefono ekranas. Paradoksalu, bet būtent komunikacijos priemonė yra visa apimančio nejautrumo priežastis, kuri leidžia bet kada atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir net kraupiausius įvykius šaltakraujiškai paversti per atstumą stebimu farsu.
„Laimingoje pabaigoje“ Haneke grįžta prie savo ankstyvųjų filmų, kuriuose nagrinėjo susvetimėjimo, technologijų ir smurto sąsajas. Todėl antroje festivalio retrospektyvoje bus pristatyti būtent šie filmai, suteikiantys galimybę įvertinti autoriaus kūrybos cikliško judėjimo dinamiką ir priežastis.
„Apledėjimo trilogijoje“, kurią sudaro filmai „Septintasis kontinentas“ („Der siebente Kontinent“, 1989), „Benio video“ („Benny’s Video“, 1992) ir „71 fragmentas iš sutapimų chronologijos“ („71 Fragmente einer Chronologie des Zufalls“, 1994) svarstoma apie medijų įtaką žmonių moralinei savivokai, pasaulio supratimui bei tarpusavio santykiams. Baisiausias jos padarinys – ne šokiruojantys smurto proveržiai, bet jausmų atrofija, negebėjimas nei mylėti, nei kentėti. Aukščiausias jausmus anestezuojančių technologijų kritikos taškas – „Pakvaišę žaidimai“ („Funny Games“, 1997), kur režisierius ant žiūrovo pečių tiesiogiai perkelia visą atsakomybę už ekrane vykstančius įvykius. Technologijų ir susvetimėjimo santykiai apverčiami nebent „Vilko valandoje“ („Le temps du loup“, 2003), kur už kadro įvykusi apokalipsė tarsi apvalo visuomenę nuo technologijų diktato, bet anaiptol nepagydo jos vidinių ydų.
Nepaisant pesimistinių išvadų, austrų režisieriaus žvilgsnis filmuose neretai viltingai, nors ir su nerimu, nukreiptas į ateitį. Kitokios ateities ir galimo humanizmo pažadas – tai vaiko figūros, vaikiško žvilgsnio paieška, pastebima daugelyje programos filmų. Antai „Nemeilėje“ būtent vaiko dingimas pramuša tėvų egocentriškumo lukštą, nors ir nepažadina iš dvasinės nejautros. Ispanų režisierės Carlos Simón pilno metražo debiute „Vasara, 1993-ieji“ („Estiu 1993“, 2017) šešiametės Fridos džiaugsmai ir juokas sugeba peržengti praeityje nutikusios tragedijos ribas, o norvego Ole Giæverio eseistiniame filme „Iš balkono“ („Fra balkongen“, 2017) vaikiško naivumo kupinas žvilgsnis pasiūlo paprastą, bet nuo to ne mažiau veiksmingą laimingo gyvenimo formulę. Vaikiškas tyrumas kaip siekiamybė savaip postuluojamas tokiuose filmuose kaip Anos-Felicios Scutelnicu „Anišora“ („Anisoara“, 2016), gruzinų režisierės Mariam Khatchvani „Dede“ (2017) arba islandės Ásos Helgos Hjörleifsdóttir „Gulbėje“ („Svanurinn“, 2017), kur dėmesio centre – tautinės savasties ir autentiškumo paieškos.
Vektorių, nukreiptą iš praeities į ateitį, galima bus atpažinti ir lietuviškame programos bloke, kuris sieks apmąstyti įvairių kūrėjų kartų, o kartu ir istorinių epochų santykius artėjančio Valstybingumo šimtmečio akivaizdoje. Praeities poliui atstovaus tarpukario Lietuvos kino produkcijos trupiniai, jubiliato Regimanto Adomaičio originalus vaidmuo filme „Suaugusių žmonių žaidimai“ (1967) bei išsami Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių retrospektyvinė programa „Būsenos ir portretai“. Į ateitį tradiciškai pažvelgsime ne tik su pilnametražių lietuviškų filmų premjeromis, bet ir su geriausiais Baltijos šalių jaunųjų kūrėjų debiutiniais trumpo metražo kūriniais, kurie varžysis konkursinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje. Žinoma, mėginti nuspėti ateitį iš dabarties perspektyvos – nedėkingas užsiėmimas: žvilgsniui trukdo ir praeities traumos, ir dabarties iššūkiai. Tačiau kino patirtis tuo ir ypatinga, kad net beprotiškos skubos laikais jis sugeba kelioms valandoms prikaustyti dėmesį ir priversti susimąstyti apie tai, kas svarbiausia. Kino istorija prasidėjo nuo stebuklo: daugiau niekas negalėjo taip tiksliai sugriebti tikrovės už pakarpos ir parodyti ją iš šalies. Tad ir visa tolesnė jo istorija tėra pastangos pratęsti šį stebuklą. Kai pagalvoji – ne taip ir mažai.
Rengėjų inf.
