Labiausiai ją domino gyvenimas
Danutos Szaflarskos filmų retrospektyva Lenkų kino festivalyje
Danutos Szaflarskos filmų retrospektyva Lenkų kino festivalyje
Danuta Szaflarska gimė 1915 m. vasario 6 d. Kosažyskuose prie Slovakijos sienos. Tuo metu buvo populiarus Henriko Senkevičiaus romanas „Kryžiuočiai“, iš kur jai ir duotas lietuviškas Danutės vardas. Jos tėvai mokytojai vertėsi sunkiai, gyveno mokykloje, kur abu ir dirbo. Čia gimė ir jaunesnysis Danutos brolis. Kartu su juo dar vaikystėje ji atrado teatro magiją ir su kitais kaimo vaikais kūrė įvairias scenas. „Vaikystėje mėgau mėgdžioti gestus, judesius... Kosažyskuose rengėme spektaklius mūsų ratinėje. Dažniausiai vaidindavome tai, ką matėme bažnyčioje, – mišias, krikštynas, santuokas“, – prisimindavo Szaflarska.
Jai buvo devyneri, kai nuo apendicito staiga mirė mylimas tėvas. Kartu su motina ir broliu ji išsikraustė į Naująjį Sončą, kur pradėjo lankyti privačią matematikos ir gamtos mokslų pakraipos gimnaziją. Vieną dieną, kalbant mokykloje poterius, ją išgirdo mokytojas, vadovavęs dramos būreliui. Liepė jai dar kartą pakartoti „Tėve mūsų“ ir pakvietė į savo teatrą. Taip mažoji Danuta pradėjo vaidinti.
Kai atėjo laikas rinktis profesiją, Danuta mąstė apie mediciną, bet šios studijos buvo labai brangios ir ji apsisprendė mokytis Aukštojoje prekybos mokykloje Krokuvoje. Vis dėlto susirgusi šiltine buvo priversta nutraukti studijas ir grįžo į Naująjį Sončą. Pasveikusi gimnazijos bendramoksli įkalbėta pasirinko aktorystę.
Tačiau Szaflarska nebuvo pasiruošusi egzaminams, nieko nežinojo apie lenkų teatro istoriją ir mokėjo vos kelis eilėraščius. Ji net nenumanė, kokios asmenybės sėdi Varšuvos valstybinio teatro meno instituto priėmimo komisijoje. Dėl jos neišprusimo direktorius Aleksandras Zelwerowiczius įsiuto ir išvijo merginą už durų. Tačiau nuojauta jam pakuždėjo, kad ši neišprusėlė talentinga, todėl, liepęs perskaityti knygą apie lenkų teatrą, ją vis dėlto priėmė. Studijų metais Danuta gyveno vargingai, tačiau mokėsi labai uoliai. Per šokių paskaitas susipažino su savo būsimuoju vyru, akompanuojančiu pianistu Janu Ekiertu.
Per baigiamuosius egzaminus 1939 m. būsimoji aktorė vaidino Shakespeare’o Džuljetą. Tais pačiais metais, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, išvyko į Vilnių, kur debiutavo Vilniaus lenkų teatre („Teatr na Pohulance“) dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje ir pasiliko čia iki 1941-ųjų . Dėl Vilniaus ji atsisakė Varšuvos nacionalinio teatro. „Norėjau daug vaidinti“, – sakė Szaflarska po daugelio metų, o Varšuvoje ji ilgam galėjo likti statiste. Vilniaus teatre Szaflarska sukūrė apie 20 vaidmenų ir beveik visi pagrindiniai. Prieš vieną spektaklį ji sužinojo apie brolio žūtį. Tą vakarą buvo vaidinama komedija. „Kai palikau sceną, kur juokinau publiką, iš nevilties daužiau galvą į sieną...“ Vilniuje aktorė pramoko ir lietuviškai. Ji gražiai prisiminė Vilniaus žydus, kurie buvo dideli teatro gerbėjai ir mėgstamiems aktoriams savo parduotuvėse duodavo nuolaidų. Szaflarska matė, kaip iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties žmonės buvo tremiami į Sibirą. Čia 1941-aisiais ją surado sužadėtinis Janas Ekiertas. Tačiau jie susituokė jau Krokuvoje, o paskui išvyko į Varšuvą.
Daugiau Vilniuje aktorė niekada nebesilankė, bet vėliau puikiai parodijuodavo vilnietišką akcentą. Varšuvoje Szaflarska vaidino pogrindiniame „Armia Krajowa“ teatre. 1944 m. ji dalyvavo Varšuvos sukilime, buvo ryšininkė, padėjo statyti barikadas. Gyvendama nuolatiniame pavojuje dar turėjo rūpintis motina ir mažąja dukrele.
Po karo palikusi sugriautą Varšuvą Szaflarska apie metus vaidino Krokuvos Senajame teatre. Čia ją, vaidinančią žaismingąją Roksi populiariame spektaklyje, ir pastebėjo žinomas kino režisierius Leonardas Buczkowskis, ieškojęs pagrindinio vaidmens atlikėjos pirmajam pokario vaidybiniam filmui „Uždraustos dainos“ („Zakazane piosenki“, 1946). Jos partneriu tapo kurso draugas, kolega iš Vilniaus teatro Jerzy Duszyńskis, suvaidinęs Romaną Tokarskį, jau po karo pasakojantį istoriją apie okupuotoje Varšuvoje sukurtas daineles, apie slaptus koncertus, kuriuose dainuodavo ir jo sesuo, Varšuvos pogrindžio aktyvistė Halina (Danuta Szaflarska). Baigiantis seansui visa salė ašarodavo, kai herojė, sužinojusi, kad jos mylimasis partizanas žuvo ir girdėdama „jų“ dainos melodiją, sako: „Aš neverkiu, aš dainuoju.“
Pinigų filmui trūko, darbo sąlygos buvo sunkios ir iš pradžių filmas net turėjo būti trumpametražis. Szaflarska vaidino su vienintele savo suknele. „Uždraustų dainų“ premjera įvyko 1947 m. sausio 8 d., o kitais metais pasirodžiusi ilgesnė versija tapo nepaprastai populiari ir filmas atsidūrė tarp mėgstamiausių pokario filmų. Danuta Szaflarska iš karto tapo žiūrovų numylėtine ir pirmąja lenkų pokario kino žvaigžde, jos veidas papuošė žurnalo „Film“ pirmojo numerio viršelį. Pasirodė ji ir ant 1947-ųjų naujametinio žurnalo viršelio. Sykiu buvo išspausdintas interviu ir fotosesija, daryta Danutos namuose. Į klausimą, kaip klostosi jos diena, aktorė atsakė: „Iš ryto repeticija teatre, paskui dubliažas kino studijoje, vakare spektaklis, kuris baigiasi vienuoliktą valandą. Tvarkaraštis šiek tiek keičiasi, kai filmuojuosi, tada keliuosi šeštą ir išbūnu studijoje visą dieną.“ „Uždraustose dainose“ atsiskleidė visi didžiausi Szaflarskos privalumai – temperamentas, natūralumas, grožis, aktorinis talentas.
1946 m. vėl su Jerzy Duszyńskiu Szaflarska nusifilmavo režisieriaus Stanisławo Wohlio buitinėje dramoje „Dvi valandos“ („Dwie godziny“). Filmo veiksmas nukelia į 1945-uosius, mažą miestelį, kur po karo suirutės į namus grįžtantys žmonės ilgai laukia traukinio. Jie prisimena praeitį ir kuria ateities planus, čia susitinka spekuliantai, sukčiai, išdavikai, mylimieji, čia žlunga gyvenimai ir nušvinta viltis. Tačiau filmas nebuvo išleistas į ekranus kaip per daug pesimistiškas, jo premjera įvyko tik po dešimties metų. Aktorė vėliau labai apgailestavo dėl pavėluotos premjeros, nes, jos nuomone, „Dvi valandos“ realistiškai atskleidė pokario chaosą, kančias, žmonių benamystę.
1948 m. aktorė suvaidino Krysią vėl Leonardo Buczkowskio pirmoje pokario komedijoje „Lobis“ („Skarb“). Jaunavedži pora Krysia ir Vitekas (ir vėl Jerzy Duszyńskis) neturi kur prisiglausti, tad apsigyvena žmonių prisikimšusiame apgriuvusio namo pusrūsyje. Energinga holivudiškos šypsenos blondinė buvo viena žaviausių tarp kaimynų, kurie šioje komedijoje, paremtoje pokario realijomis, dėl nesamo „lobio“ paieškų patenka į daugybę komiškų situacijų. Filmo personažai atkakliai kovoja su gyvenimo negandomis ir tiki, kad Varšuva pakils iš griuvėsių. Šį filmą pokario metais pamatė per devynis milijonus Lenkijos žiūrovų. Vėliau aktorė juokavo, kad jos honoraras pasiekė net milijoną zlotų, už kurį ji aprengė visą šeimą.
Szaflarska ir Duszyńskis tapo populiariausia pokario kino įsimylėjėlių pora. Tačiau jiedu neilgai karaliavo lenkų kine, nes netiko socrealistinio kino stilistikai. Po daugelio metų aktorė su malonumu pasakojo, kad per vienus kino bandymus ją norėta paversti darbo pirmūne. Tačiau kai ji filmavimo aikštelėje pasirodė vilkėdama suvirintojos kombinezoną, visa kūrybinė grupė prapliupo juokais ir vaidmens ji, žinoma, negavo. 1950 m. Jano Rybkowskio režisuotame pirmajame pokario muzikiniame filme „Varšuvos premjera“ („Warszawska premiera“), pasakojančiame apie įvairiausias kliūtis statant pirmąją nacionalinę kompozitoriaus Stanisławo Moniuszkos operą „Halka“, Szaflarska suvaidino nedidelį grafienės Kristinos vaidmenį.
Vėliau gražuolę aktorę kinas lyg ir pamiršo. Nuo 1949-ųjų Danuta Szaflarska su vyru gyveno Varšuvoje ir sostinės teatruose vaidino tiek komiškus, tiek dramatiškus personažus, tačiau nedažnai jai tekdavo jos talento verti vaidmenys. Retai ji pasirodydavo kine ar televizijos spektakliuose. Dažniausiai tai buvo antro plano ar epizodiniai vaidmenys. Politinėje savo draugo, teatro režisieriaus Erwino Axerio dramoje „Kortų namelis“ („Domek z kart“, 1953) apie lenkų pralaimėjimą 1939 m. jos herojė – liberali, naivi poetė Kiti. Režisieri Antoni Bohdziewiczaus ir Bohdano Korzeniewskio į ekranus perkeltoje populiarioje Aleksandro Fredro komedijoje „Kerštas“ („Zemsta“, 1956) ji žaismingai suvaidino turtingą našlę Stalininkienę; vos akimirką kaip italė cirko artistė pasirodė tragiškame Jano Rybkowskio filme „Šiąnakt žus miestas“ („Dziś w nocy umrze miasto“, 1961); Kazimierzo Kutzo filme „Žmonės iš traukinio“ („Ludzie z pociągu“, 1961) įkūnijo Marylkos „tetą“ – moterį, kuri rizikuodama gyvybe slepia mažą žydų mergaitę. Ypač įdomi vieniša, senstanti, meilės išsiilgusi telefonistė Stanislava, tapusi gydytojo šarlatano paciente, Stanislawo Różewiczaus socialinėje dramoje „Balsas iš ano pasaulio“ („Głos z tamtego świata“, 1962) bei jojimo trenerė Stanisławo Jędrykos filme „Belangis namas“ („Dom bez okien“, 1962). Vėliau Szaflarska prisipažino, kad iš dalies pati kalta dėl populiarumo sumažėjimo, nes atmesdavo labai daug pasiūlym filmuotis. Ypač ją dirgino kvietimai vaidinti ašaringose meilės istorijose. O tokių pasiūlymų netrūko, ir dažniausiai tai buvo pagrindiniai vaidmenys. Paskui vaidmenų dar sumažėjo, nors ji trumpam pasirodė ir gerai žinomų režisierių Filipo Bajono, Laco Adamiko, net vengro Istváno Szabó filmuose. Aktorė labai atidžiai rinkosi vaidmenis, mėgo ir istorinius, ir šiuolaikinius filmus. Vaidino energingas, žavias ir išraiškingas, kupinas gyvenimo džiaugsmo moteris.
Taigi šios aktorės karjeros vingiai ir teatre, ir kine nebuvo paprasti. 1971 m., būdama Varšuvos dramos teatro aktore, rašė savo dienoraštyje: „Reikia laukti, kaip visada laukti, aukštai iškėlus galvą, besišypsant. Nesileisiu pribaigiama net trečią kartą šį sezoną tapusi statiste. Nepasiduosiu dvasiškai.“ Iš užraš aiškėja skaudūs Szaflarskos išgyvenimai: „Neskaitau, jau seniai nerašau, negaliu. Savo vaidmenį jau matau, deja, jis tinkamo dydžio – mažas kambarinės vaidmuo.“ Imdavosi net nedidelių vaidmenų kine ir televizijoje. Pavyzdžiui, kad ir ponios Misevičiovos, Helenos Stavskos motinos, vaidmuo režisieriaus Ryszardo Bero TV seriale „Lėlė“ („Lalka“, 1978) pagal žinomą Bolesławo Pruso romaną.
Prasidėjus darbininkų streikams Danuta Szaflarska neliko nuošaly. Įvedus karinę padėtį rūpinosi suimtųjų šeimomis, stebėjo jų teismų procesus. Tada susipažino ir artimai susidraugavo su garsiuoju kunigu Jerzy Popiełuszko. Jis sutuokė jos dukterį, pakrikštijo anūką.
Iš Vilniaus kilęs žinomas rašytojas ir režisierius Tadeuszas Konwickis, besiruošdamas perkelti į ekraną savąją magiško, paslaptimi viliojančio Czesławo Miłoszo romano „Isos slėnis“ („Dolina Issy“, 1982) versiją, prisiminė Danutos Szaflarskos gebėjimą kalbėti vilnietiška tarme. Ji suvaidino mažojo Tomašo senelę Misią, senąją Surkontų dvaro šeimininkę. Michalina Surkont, gyvybinga, šykštoka, kartais nedraugiška, susikūrė savo pasaulį, kurio nieku gyvu nenorėjo palikti. Kaip ir anūkas, ji žavisi dvasiomis ir pasakojimais apie anapusinį pasaulį. Su malonumu Szaflarska prisimindavo darbą su režisieriumi ir patį filmą. „Gražūs Suvalkijos vaizdai, nuostabi atmosfera, puikūs aktoriai ir pats filmas: užburiantis, pasakiškas, poetiškas“, – kalbėjo aktorė.
Po „Isos slėnio“ Danuta Szaflarska ėmė filmuotis dažniau, nors ir toliau atlikdavo nedidelius, kartais net visai mažyčius vaidmenis. 1990 m. ji suvaidino nedidelį Bauerio motinos vaidmenį Andrzejaus Wajdos filme „Korčakas“ („Korczak“). Režisieriaus Filipo Zylberio dramoje „Atsisveikinimas su Marija“ („Pożegnanie z Marią“, 1993) apie Antrąjį pasaulinį karą Szaflarska vaidina seną žydę, kuriai pavyko ištrūkti iš geto. Tačiau nerimas dėl artimųjų likimo verčia ją grįžti atgal, sąmoningai pasirinkus mirtį. Už šį vaidmenį Szaflarska apdovanojama Gdynės kino festivalio prizu kaip geriausia antro plano aktorė. 1994 m. – dar vienas svarbus vaidmuo, sesuo Felicija Jerzy Łukaszewicziaus filme „Faustina“. Tai pasakojimas apie Heleną Kowalską, šventąja tapusią seserį Mariją Faustiną, kuriai Vilniuje apsireiškė Jėzus. Szaflarska suvaidino šventosios bendraamžę seserį Feliciją, sulaukusią gilios senatvės ir išpažįstančią savo kaltes bei pavydą Faustinai dėl jos šventumo ir aukojimosi.
Antrasis kvėpavimas Danutai Szaflarskai atėjo gerokai po septyniasdešimties, kai ji suvaidino geriausius savo teatro ir kino vaidmenis. Pačios aktorės žodžiais, dėl šio sėkmingo savo gyvenimo laikotarpio ji pirmiausia dėkinga režisierei Dorotai Kędzierzawskai, kuri iš naujo atskleidė aktorės temperamentą bei vitališkumą.
„Ieškojau senyvos aktorės raganos vaidmeniui savo debiutiniam filmui „Velniai, velniai“ („Diably, diably“, 1991). Mano pavardė poniai Danutai buvo visai nežinoma. Ji tuomet atostogavo savo gimtuosiuose Kosažyskuose, pradėjome susirašinėti, – pasakoja režisierė. – Susitikome tik per filmavimą prie Bugo upės. Ji tapo mūsų gerąja dvasia, raminančiai visus veikė, absoliučiai nejutome amžiaus skirtumo.“ Dorota Kędzierzawska prisipažįsta tuoj pat įsimylėjusi aktorę. Jos bendravo beveik ketvirtį amžiaus, sukūrė kartu net keturis filmus. „Pamačiau didelę aktorę, atsidavusią darbui, kiekvienam vaidmeniui. Niekada nesiskundė, buvo laiminga, kad dirba, kad gali vaidinti. Ją pamilo visa grupė. Danusia matė daugiau nei mes visi kartu, suvokdavo situacijas anksčiau nei kiti, greičiausiai pajusdavo nenuoširdumą.“
Tapusi ragana filme „Velniai, velniai“ aktorė juokavo, kad mėgsta vaidinti piktas bobas. Per savo 95-metį ironizavo: „Skraidysiu net kai mirsiu.“ Vėliau Danuta Szaflarska suvaidino nedidelį senės kaimynės, pramintos Žiežula, vaidmenį sukrečiančioje Kędzierzawskos dramoje „Nieko“ („Nic“, 1998).
Dar filmuodama „Velniai, velniai“ režisierė ėmė galvoti apie būsimą filmą „Laikas mirti“ („Pora umierać“, 2007). „Jis sukurtas pagal tikrą istoriją. Išgirdau pasakojimą apie moterį, buvusią didelio namo savininkę. Po karo jame buvo apgyvendinta keletas šeimų. Moteris visą gyvenimą kovojo, kad tuos žmones iškraustytų, kad atgautų savo namus“, – pasakoja Kędzierzawska. Scenarijus buvo parašytas būtent Szaflarskai ir devyniasdešimt dvejų metų aktorė pagaliau sukūrė savo gyvenimo vaidmenį.
Jos vaidinama Aniela gyvena vieniša su kalaite ir kovoja ne tik už savo nuosavybę, o pirmiausia už savo garbę, orumą, kurio kartais taip stinga seniems žmonėms. Aktorė puikiai atlieka šį vaidmenį, nepaisant dramatiškų išgyvenimų, jos herojė kupina šilumos ir humoro. Vaizduojamas vidinis senosios ponios Anielos pasaulis, intymus gražios senatvės portretas. Kartais kupinas kartėlio, kartais atkaklaus pasipriešinimo, nesutarimo su klastingu, neteisingu pasauliu, o kartais pripildytas meilės, sąmojo, gyvybės. Už raganos personažą filme „Velniai, velniai“ irgi pažymėta Gdynės kino festivalio prizu kaip antro plano aktorė, 2007 m. Szaflarska apdovanojama jau trečiuoju Gdynės „Aukso liūtu“ už pagrindinį moters vaidmenį filme „Laikas mirti“. Šis darbas buvo įvertintas ir Lenkijos kino akademijos prizu – „Auksiniu ereliu“.
2012 m. Dorota Kędzierzawska sukūrė dokumentinį filmą „Kitas pasaulis“ („Inny świat“), kuriame 97-erių Danuta Szaflarska devyniasdešimt septynias minutes pasakoja apie savo gyvenimą. Tai archyvinės nuotraukos, ištraukos iš filmų, reportažai iš filmavimo aikštelių, žiūrovams suteikiama proga pamatyti pasaulį pačios aktorės akimis. Šiame filme ji sakė: „Kai baigsiu vaidinti, galėsiu ir mirti.“ Szaflarska kalba apie gelbstinčią juoko galią, apie okupacijos metus, ekstremalius karo išgyvenimus, apie laisvę ir drąsą. Filmo pabaigoje suskamba jos žodžiai: „Nereikia vaidinti, reikia būti.“
Vėlyvoji Danutos Szaflarskos kino karjera pasiekė viršūnę. Pasiūlymai filmuotis pylėsi kaip iš gausybės rago. Būdavo, ji spėja nusifilmuoti net keliuose filmuose per metus. Paprastai tai nedideli, bet įdomūs, reikšmingi vaidmenys. Trileryje „Egzekutorius“ („Egzekutor“, 1999, rež. Filip Zylber) ji suvaidino seną ponią, nepaisant pasipriešinimo, nužudomą žiauraus žudiko; ironiškoje komedijoje „Savaitė iš vyro gyvenimo“ („Tydzień z życia mężczyzny“, 1999, rež. Jerzy Stuhr) – pagrindinio personažo Adamo motiną; dramoje „Pavasarėjant“ („Przedwiośnie“, 2000, rež. Filip Bajon) pagal Stefano Żeromskio to paties pavadinimo kūrinį – tetą Viktoriją. Tais pačiais metais demonstruotame televizijos filmų cikle „Lenkų šventės“ („Święta polskie“, 2000) ji kartu su neprilygstamuoju Januszu Gajosu pasirodo lenkų kino veterano Januszo Morgensterno novelėje „Geltonas šalikas“ („Żółty szalik“). Neišpildžiusį pažado neprisigerti filmo herojų atstumia visos mylimos moterys ir jam lieka tik mama, su kuria jis praleidžia Kūčias. Gauna jos dovaną – geltoną šaliką, kuris turėtų tapti talismanu, apsaugančiu nuo alkoholizmo. Tačiau po švenčių sūnus išvyksta iš motinos namų, o ant kabyklos ji pastebi paliktą... šaliką. Tai tragikomiška, kupina humoro ir šilumos dviejų talentingų aktorių puikiai suvaidinta istorija.
Režisieriaus Radosławo Piwowarskio filmo „Debes karalienė“ („Królowa chmur“, 2003) pagrindinis herojus šelmis Piotras nori kuo pigiau nusipirkti kiek apleistą, bet gražų namą. Jo šeimininkė – ekscentriška aštuoniasdešimtmetė dailininkė Vanda Pšybylovič, pravarde Mimi, kadaise jaunystėje išgyvenusi didelę meilę ir susilaukusi sūnaus, kuris žuvo vos trisdešimties. Senutė įsivaizduoja, kad Piotras ir yra jos prarastas vienturtis, o šis nori apgaule įgrūsti Mimi į senelių namus. Piotras išvilioja iliuzijų pasaulyje gyvenančią moterį į tariamą kelionę, kuri priverčia jį pasikeisti.
Režisieriaus Jaceko Bławuto melancholiškoje dramoje „Dar ne vakaras“ („Jeszcze nie wieczór“, 2008), pasako- jančioje apie senų aktorių namus, jų prisiminimus apie buvusią šlovę, vienatvę ir nesustabdomai bėgantį laiką, Danuta Szaflarska iš esmės suvaidino pačią save – seną aktorę.
Už Stanislavos vaidmenį Juliuszo Machulskio fantastinėje komedijoje „Kiek sveria Trojos arklys?“ („Ile waży koń trojański?“, 2008) Danuta Szaflarska apdovanojama lenkų kino akademijos „Auksiniu ereliu“ už geriausią antro plano vaidmenį. Pasakojama apie keturiasdešimtmetę Zosią, svajojančią grįžti į praeitį, kad pakeistų savo gyvenimą. Laimei ar nelaimei, ši svajonė išsipildo. Zosia pakeičia gyvenimo tėkmę, o svarbiausia, apsaugo savo mylimą senelę, kuri netrukus turi žūti avarijoje. Sugrįžusi į dabartį Zosia randa močiutę Stanislavą gyvą ir sveiką. Toliau aktorės kelyje – Janosiko močiutės vaidmuo režisierės Agnieszkos Holland dviejų dalių nuotykių filme „Janosikas. Tikra istorija“ („Janosik. Prawdziwa historia“, 2009). Tragiškoje Władysławo Pasikowskio juostoje „Derlius“ („Pokłosie“, 2012) apie žydų žudynes, kurias vykdė patys lenkai, Szaflarska gauna epizodinį, bet esminį senosios žolininkės vaidmenį: pastaroji ir papasakoja visą tiesą, kaip kaimo gyventojai išžudė savo kaimynus žydus. Aktorė prisimindavo, kad šis vaidmuo jai buvo tikras iššūkis, reikalaujantis daug fizinių ir psichologinių pastangų. Ji stengėsi kuo paprasčiau išsakyti tą kraupų, žiaurų tekstą, nes taip jis tapo įtaigesnis. „Kalbu tame filme apie siaubingus dalykus, tokie žodžiai žudo, sukelia šoką. Apie tai reikia kalbėti, negalima bėgti nuo tokių temų“, – sakė Szaflarska.
Paskutinį kartą kine aktorė pasirodė jau po savo šimtmečio jubiliejaus vengrų režisierės Ibolya Fekete komiškoje dramoje „Mamutė ir kiti šeimos pamišėliai“ („Anyám és más futóbolondok a családból“, 2015). Jos suvaidinta prosenelė Berta Gardo nelabai prisimena, kokia šiandien diena, painioja vardus ir žmonių veidus, tačiau dievina prisiminimus ir atsimena visas prabėgusio gyvenimo smulkmenas. Tai buvo audringas, dažnai maištingas, nelabai atitinkantis to meto papročius ir moralę gyvenimas.
Pensininke Danuta Szaflarska oficialiai tapo 1985 m., tačiau po trejų metų vėl grįžo į sceną vaidinti nedidelių vaidmenų įvairiuose Varšuvos teatruose. Nedvejodama sutiko pasirodyti kontroversiškame spektaklyje „Iškilmės“ („Uroczystośc“), kurį sukūrė vienas radikaliausių Lenkijos režisierių Grzegorzas Jarzyna. 2010-aisiais oficialiai priimta į Varšuvos „Rozmaitości“ teatrą Szaflarska juokavo, kad gavo darbo, nes neturi konkurenčių: ji vienintelė 95-metė etatinė teatro aktorė. Jarzyna apie savo mylimą aktorę kalbėjo taip: „Ponia Danuta, didžiausias mūsų trupės lobis, praturtina mus savo didžiule išmintimi, giedros dvasios aura ir puikiu humoro jausmu. Ji – įkvepiantis pavyzdys ne tik darbe, bet ir gyvenime... Tai didžiausia mūsų optimistė, sugebanti įvykius perteikti taip, kad staiga pamatome jų pozityvią pusę. Būdamas šalia suvokiu, kad mūsų, kaip atrodė, didžiosios problemos iš tikrųjų yra smulkmenos.“
Dorotos Masłowskos pjesėje „Mes sutariam gerai“ su pankiška ironija kalbama apie šiuolaikinę visuomenę, žmogiškųjų ryšių nebuvimą, abejingumą. Spektaklio veikėjos – trijų kartų atstovės – nesusikalbančios, viena kitos užguitos ir užgauliojamos, gyvena viename bute, tačiau jų nebesieja nei esami kraujo ryšiai, nei aplinka. Danuta Szaflarska įkūnijo apspangusią senelę invalido vežimėlyje. Režisierius Grzegorzas Jarzyna prisipažino, kad neturėjo jokių abejonių, kas vaidins senelę, nes pasąmonėje Masłowska šį vaidmenį parašė specialiai Danutai. Nelabai svarbu buvo aktorės amžius, svarbesnis buvo jos humoro jausmas. Pasakodamas, kaip jie kartu dirbo, Jarzyna pabrėžė, kad ji pirmoji išmokdavo tekstą. Šimtametė visada buvo pasirengusi vaidinti, susikaupusi, niekuomet neužkraudavo savo problemų kitiems. Per repeticijas buvo sunku įkalbėti ją sėdėti invalido kėdėje, nors taip reikėjo vaidmeniui. Tačiau po spektaklio Szaflarska atsistodavo nusilenkti. Aktorės vaidinama senelė, nuolat apnikta prisiminimų apie pirmąsias karo dienas, iš pradžių juda kažkur scenos pakraščiais. Greiti kitų personažų dialogai, atrodo, turėtų ją užgožti. Tačiau Szaflarska sugebėjo atskleisti senelės sieloje slypintį vaikišką užsispyrimą ir tuo ji labai panaši į anūkę. Jaunąją rašytoją ji apibūdino taip: „Buvau nustebinta, kaip teisingai Dorota Masłowska sugebėjo pavaizduoti pasaulį, kurį aš išgyvenau.“ Vėliau Jarzyna perkėlė „Mes sutariam gerai“ („Między nami dobrze jest“, 2014) į ekraną. Spektaklis pritaikytas kinui, bet išlaiko ir teatrališkumo bruožus. 2016 m. lapkritį Danuta Szaflarska paskutinį kartą teatro scenoje suvaidino savo apspangusią senelę...
Iki paskutinės akimirkos ji rengėsi ir naujo spektaklio premjerai. Repetavo Rozalijos Lautmanovos vaidmenį Žydų teatro spektaklyje „Parduotuvė aikštėje“, tačiau pablogėjus sveikatai darbą nutraukė. „Labai noriu suvaidinti Lautmanovą. Džiaugiuosi, kad pamažu sveikstu“, – kalbėjo tikėdamasi grįžti į sceną.
Danuta Szaflarska užbaigė klasikinės vaidybos epochą, kai būdavo įsikūnijama į personažą suteikiant jam savų bruožų, charakterio savybių. Ji niekada nekeitė veido, kaukių ir netapdavo kažkuo kitu. Galėjo keisti tik drabužius koketuodama su žiūrovais. Ji visada likdavo Danuta Szaflarska. Daug su ja dirbęs režisierius Erwinas Axeris kalbėjo: „Kiekvienas jos vaidmuo žvilga kaip krištolas. Darbas su ja visada didžiausias malonumas režisieriui. Ji tampa tuo kamertonu, kuris leidžia vertinti viso orkestro skambėjimą.“ Be to, aktorė pasižymėjo neįtikėtinu humoru, spinduliavo gyvenimo džiaugsmą, ką prisimins kiekvienas, bent kartą sutikęs aktorę teatre, ekrane ar gyvenime.
Danuta Szaflarska mėgo vakarėlius, susitikimus, žmones. Ji buvo puiki sportininkė. Gerai čiuožė, slidinėjo, važinėjo dviračiu, ją viliojo jachtos, kalnų turizmas, automobiliai. Ji buvo du kartus ištekėjusi, tačiau abu sykius aktorystė nugalėjo – vyrai norėjo, kad Danuta daugiau laiko skirtų namams. Ji išaugino dvi dukras, dievino savo anūkus. Daugiau kaip penkiasdešimt metų gyveno Varšuvos senamiestyje, tačiau nepamiršo gimtųjų Kosažyskų, kur nusipirko medinį namą ir mėgdavo atostogauti. Tas pats Erwinas Axeris pasakė: „Danusia mažiausiai domėjosi teatru ar kinu, labiausiai ją domino gyvenimas.“
