Nepatogus kinas
Įsiskverbti į realybę ir ją pakeisti
Spalio 12 – lapkričio 5 d.
Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys
Įsiskverbti į realybę ir ją pakeisti
Spalio 12 – lapkričio 5 d.
Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys
Kasmet kintanti teminė festivalio programa šiemet klausia: „Kokia tavo istorija?“ Šešiuose filmuose atsiskleidžia asmeninės filmo herojų, kurie dėl skirtingų priežasčių jaučia atskirtį, patirtys. Bene ryškiausias šios programos filmas – „Oskarui“ už geriausią dokumentinį filmą nominuotas Raoulio Pecko „Aš nesu tavo negras“ („I’m Not Your Negro“, 2016). Rašytojo Jameso Baldwino nebaigtu kūriniu apie Malcolmą X, Martiną Lutherį Kingą ir Medgarą Eversą paremtas filmas pasitelkia archyvinę medžiagą ir retrospektyviai apžvelgia JAV juodaodžių teises. Šiandieninių įvykių kontekste filmas suskamba itin aktualiai.
Konkursinė „Nepatogaus kino“ programa pakvies susipažinti su dvylika debiutantų iš viso pasaulio. Net trys filmai paliečia pabėgėlių temą, kuri nesitraukia nei iš žiniasklaidos, nei iš dokumentinių filmų festivalių repertuaro, tad kartais tai gali pasirodyti kaip jaunų režisierių taikymasis į „karštas“ temas. Vis dėlto „Paskutinis žmogus Alepe“ („Last Men in Aleppo“, rež. Firas Fayyad, 2017) ar „Cemento skonis“ („Taste of Cement“, rež. Ziad Kalthoum, 2017) nėra paviršutiniški šiurpius faktus iliustruojantys kūriniai: filmų autoriai siekia apčiuopti vidinę savo herojų būseną, ieško jos perteikimui tinkamų kino raiškos priemonių.
Anielos Astrid Gabryel filmas „Kada nurims šis vėjas“ („When Will This Wind Stop“, 2016), pasakojantis apie okupuoto Krymo totorius, iš daugybės ambicingai nufilmuotų dokumentinių filmų išsiskiria paprastumu, bet kartu jis autentiškas ir atviras. Priešingai tendencijoms, autorė nesiekia išryškinti savo žvilgsnio, o sukuria erdvę žmonių liudijimams. Konkurse taip pat dalyvaujantis „Nėra kur slėptis“ („Nowhere to Hide“, rež. Zaradasht Ahmed, 2016) – vienas iš retų pavyzdžių, kur paties filmo veikėjo nufilmuota medžiaga pasiteisina. Tai filmas apie karo sąlygomis Irake slaugytoju dirbantį Nori Sharifą. Kai ISIS užima jo miestą, Sharifas nebeturi kur slėptis ir su šeima ieško prieglobsčio. Tarptautiniuose festivaliuose pasirodo vis daugiau filmų, kuriuose režisieriai įduoda veikėjams kamerą ir prašo filmuoti juos supančią tikrovę. Tačiau vis dažniau ima atrodyti, kad jais nesąžiningai pasinaudojama: herojai pavojingomis sąlygomis filmuoja karą arba intymias asmeninio gyvenimo detales, o vakariečiai namuose montuoja „egzotišką“ medžiagą ir su filmais keliauja po festivalius.
Viešnios teisėmis prie festivalio programos sudarytojų komandos prisijungė kino kritikė, viena iš Amsterdamo, Roterdamo ir Sarajevo festivali programų kuratorių režisierė Rada Šešič, specialiai „Nepatogiam kinui“ paruošusi programą „Matuojant visuomenės karštį“. Šioje programoje – trumpametražiai ir pilnametražiai filmai iš buvusios Jugoslavijos šalių. Jie ne tik atspindi šių šalių realijas, bet ir supažindina su naujais autoriais, naujo dokumentikos naratyvo paieškomis. Balkanų karo pasekmes išgyvenančiose šalyse asmeninių ir kolektyvinių istorijų pasakojimas tebėra persmelktas skausmo, tad reikalauja didelio jautrumo. Tačiau kartu jis atspindi svarbiausius visuomenės „karščiavimo simptomus“.
Šių metų retrospektyva skirta Rithy Panhui, kuris nepailstamai ieško tinkamiausio, sąžiningiausio būdo audiovizualia kalba paliudyti įvykius, nutikusius Kambodžoje 1975–1979 metais. Režisierių ir jo šeimą palietė Raudonųjų khmerų vykdytas genocidas, asmeniški išgyvenimai jo filmuose įgauna skirtingus pavidalus – nuo animacijos iki inscenizacijų.
Kasmet „Nepatogaus kino“ programa „Panorama“ stengiamasi supažindinti žiūrovus su svarbiausiais dokumentiniais filmais, kurie ne tik keliauja po festivalius, bet ir padeda susidaryti pilnesnį vaizdą, kas vyksta skirtinguose žemynuose ir apskritai dokumentiniame kine. Be jau minėtos praktikos įduoti kamerą patiems filmo veikėjams, ryškėja ir kita tendencija – dokumentiniame kine vis dažniau siekiama geros vaizdo kokybės, tad aukštas baigiamųjų darb lygis sukuria įspūdį, jog žiūrime vaidybinį filmą.
Pagrindinė veikėja amerikieči filme „Akimui“ („For Ahkeem“, rež. Jeremy S. Levine ir Landon van Soest, 2017) dažnai nė nežvilgteli į kamerą, režisieriai eksperimentuoja kontrastingais kadrais, o spalvos ir garsas dar labiau sustiprina vaidybinio kino įspūdį. Daje Shelton – septyniolika, ji gyvena marginalizuotame juodaodžių rajone. Dėl šiurkštaus elgesio mergina perkeliama į alternatyvią mokyklą ir viskas, rodos, rieda žemyn. Tačiau Daje viltis ir užsispyrimas skatina ją stengtis dėl sūnaus Akimo ateities. Apie susiskaldymą, segregaciją ir nevienodas galimybes juodaodžiams JAV pasakojantis filmas tai daro įtaigiai, tačiau subtiliai ir neprikišamai, aprėpdamas keletą Daje Shelton gyvenimo metų.
Ramonos S. Diaz filmo apie gimdymo namus Maniloje „Kūdikių fabrikas“ („Bayang Ina Mo“, 2017) centre – trijų moterų istorijos. Į lovas gimdyvės čia guldomos po dvi, laukia, kol gydytojai pagaliau ir joms skirs bent minutę dėmesio. Lea, Aira ir Lerma labai skirtingos, bet jų siekiai panašūs – kaip nors išgyventi ir suteikti tuoj gimsiančiam kūdikiui prieglobstį. Lytinio švietimo spragos ir patriarchalinės tradicijos apribojo jų galimybes, tačiau filmo herojės nepraranda optimizmo, nors sunkumai, su kuriais susiduria, ne jų jėgoms.
Tarp festivalio filmų savo forma ryškiai išsiskiria Joshua Bonnettos ir J. P. Sniadeckio kūrinys „Jūra jūra“ („El Mar la Mar“, 2017). Filme persipina meksikiečių, kirtusių Jungtinių Amerikos Valstijų sieną, liudijimai ir amerikiečių, pasitikusių ir padėjusių žmonėms pasiekti „svajonių šalį“, patirtys. Sonoros dykuma yra viso filmo centras, o žmonių pėdsakai byloja apie pradingusias istorijas. Vienas ypatingiausių šio filmo bruožų yra garsinis peizažo perteikimas: įvairia technika įrašyti garsai sukuria žlugusių vilčių ar įvykdytų nusikaltimų šioje bekraštėje erdvėje atmosferą.
Dėmesys garsui akivaizdus ir aplinkosauginės festivalio programos filme „Sutemų choras. Paremta išnykimo fragmentais“ („Dusk Chorus“, rež. Nika Šaravanja ir Alessandro D’Emilia, 2016). Ekoakustikos kompozitorius Davidas Monacchi leidžiasi į Ekvadoro džiungles, kad unikalia 3D garso technika užfiksuotų ir ateities kartoms išsaugotų nepakartojamą pirmykščio miško biologinės įvairovės skambesį. Klimato kaita, naftos gavyba ir ekstremali sausra – tai tik keletas pavojų ekosistemai, kuriai susiformuoti prireikė milijonų evoliucijos metų. Šis filmas reikalauja ir didelio ekrano, ir geros garso aparatūros, kad tikras stebuklingo pasaulio patyrimas būtų garantuotas.
Spalio 12–22 d. Vilniuje ir Kaune vyksiantis „Nepatogus kinas“ vėliau persikels dar į 10 Lietuvos miestų. Spalio 25–29 d. festivalio seansai vyks Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje ir Tauragėje, o lapkričio 2–5 d. dalį festivalio programos galės pamatyti Ukmergės, Varėnos, Anykščių, Marijampolės ir Rokiškio žiūrovai.
Daugiau informacijos apie festivalį ir jį lydinčius renginius – svetainėje www.nepatoguskinas.lt
Rengėjų inf.
