Laiškai iš Berlyno

Pradėjau festivalį nuo „Forum Expanded“ parodos „Mechanizmas, galintis save pakeisti“ („Mechanism Capable of Changing Itself“) atidarymo. Pernai taip ir nepavyko iki jos nuvažiuoti, užtat užpernai ji padarė didelį įspūdį. Šįsyk paroda pasirodė itin neaprėpiama. Jau ko verta vien pirma videoinstaliacija „Išplėsta jūra“ („Extended Sea“), kurios trukmė 705 minučių. Paroda tokia daugiasluoksnė ir ilga, kad turbūt pusės festivalio neužtektų ją visą apžiūrėti ir suprasti. Mane nuolat apima bejėgystės jausmas, kai tiek daug darbų ir taip mažai laiko.

Įdomiausia pasirodė trijų kanalų videoinstaliacija „Togo kavinė“ („Café Togo“, rež. Musquiqui Chihying, Gregor Kasper). Afrikiečių rajone Berlyne norima pakeisti gatvių pavadinimus pagal šiuolaikinę demokratijos sampratą. Daugelis gatvių Weddinge pavadintos kolonializmo laikų didvyrių vardais, tad jų pagerbimas žeidžia ten gyvenančių žmonių orumą. Aktyvistas Abdelis Amine’as Mohammedas pasakoja apie gatvių pavadinimų kilmę ir likimą; jis taip skaito savo tekstą „Su kolonialistine meile“ („With Collonial Love“). Į šiuolaikinį kontekstą vis įterpiami kadrai iš propagandinio filmo „Carl Peters“ (1945). Manau, „Togo kavinė“ ne tik politiškai labai aktualus kūrinys, bet ir kino kalbai duoda šį tą naujo – jis leidžia naujai pažiūrėti į erdvės kompoziciją ir naujų jungčių galimybes naudojant ne vieną, o kelis ekranus. Labai patiko stebėti, kaip veikia montažas, dirbant su trimis ekranais. Puiki kokybė, įdomiai konstruojamas pasakojimas ir aktuali tema šį darbą išskyrė iš visų kitų.

Jam prilygo nebent kita trijų kanalų instaliacija „Sugrįžk gyvas, vaikeli“ („Come Back Alive Baby“, aut. Sanghee Song). Asociatyviai jungiami vaizdai, iš vieno ekrano į kitą keliaujantys titrai, pasakojantys folklorinę korėjiečių pasaką apie nepaprastą kūdikį, ir įvairiausios filmavimo vietos sukuria labai globalaus, ribas trinančio kūrinio įspūdį. Apokalipsės interpretacija su krisleliu tikėjimo gyvybe tik pabaigoje ėmė atrodyti kiek perspausta, kai garso takelis iš subtilaus perėjo į siaubo žanrui būdingą ekspresyvumą.

Manau, parodoje nebuvo gerai apgalvota, kaip padaryti, kad skirtingų darbų garsai nenusilietų.  Keliems darbams tikrai pritrūko atskiros erdvės arba kitokio sprendimo, kad būtų išsaugotas subtilus garso takelis. Labiausiai pasisekė „The Oliath Group“ darbui ir Kerstin Schroedinger „Mėlynumui“ („Blueness“). Visgi pastarąjį labiau norėjau matyti kino salėje, o ne parodos erdvėje. Judrioje aplinkoje į sudėtingą istoriją ir darbo trukmę buvo labai sunku įsijausti.

Galvoju apie visos parodos iššūkius – per atidarymą ir visuose tekstuose pabrėžiama, kad paroda permąsto dokumentinio kino meno raiškos būdus. Vis dėlto nepajutau, kad darbai būtų labai nauji ir drąsūs. Postkolonializmas – labai stipri ir svarbi tema, bet formaliai darbai nepasirodė labai išradingi. Forumas niekuomet nesibaidė politiškų temų ir tuo jis stiprus. Tą patvirtino ir ketvirtadienio rytą pamatytas Ruth Beckermann naujas filmas „Waldheimo valsas“ („Waldheims Walzer“). Ar esi matęs jos ankstesnių kūrinių?

Man labai patiko jos filmas „Išsvajotieji“ („Die Geträumten“, 2016), kuriame skaitomi poetų Ingeborgos Bachmann ir Paulio Celano meilės laiškai. Naujas jos filmas visai kitoks, bet vėl išsiskiria nepaprastai gera struktūra. Austrijos prezidento Kurto Waldheimo lėtas demaskavimas sustingdo žvilgsnį. Kylant naujai nacionalistinei bangai Europoje, deja, šis filmas suskamba ir vėl labai aktualiai.

Niekada nekalbėjome, ar tau patinka Wesas Andersonas. Smalsu. Jau antrą kartą jo filmas pasirenkamas Berlinalės atidarymui. Kaip tau „Šunų sala“ („Isle of Dogs“)? Aš, tiesą pasakius, pasimėgavau. Nors ir nesu Andersono gerbėja, vertinu jo išmonę ir precizišką ambicingos vizijos įgyvendinimą, bet tai ne mano režisierius. Vis dėlto „Šunų sala“ – labai pavykęs, šmaikštus ir išradingas filmas. Tik dvylikamečio berniuko ir penkių šunų kova už išlikimą ir teisingesnį pasaulį galėjo nuskambėti taip pat stipriai ir be žvaigždžių balsų. Kai Reksas prabildavo, niekaip negalėjau išmesti iš galvos Edwardo Nortono. Arba dailioji Nutmeg – ar būtinai ir vėl turėjo būti pakviesta Scarlett Johansson?

Prasidėjus filmui galvojau, kad bus naudojama daugiau virtualių žaidimų estetikai būdinga kalba. Keletą kartų kamerai labai greitai nulėkus pirmyn ar pasisukus į šoną pasirodė, kad Andersonas savo miniatiūrų pasaulyje sujungs kino ir žaidimo kalbas, tačiau tai tebuvo keletas elementų.

Įdomu, koks tavo pirmasis įspūdis čia? Neparašiau apie Hong Sang-soo naujausią filmą „Žolė“ („Grass“), bet gal gyvai aptarsime. Patiko klasikinės melodramos elementų, muzikos ir paties autoriaus braižo sintezė. Tik šįkart daug įtarimų sukėlė vaizdo kokybė. Ir tai jau trečias jo filmas per vienus metus...

Lauksiu tavo laiško!

Iki,

Mantė