Laiškai iš Berlyno (III)

Benoît Jacquot filmas „Eva“ pasirodė labai girdėtas, tačiau turėjau galimybę dalyvauti interviu su režisieriumi bei aktoriais Isabelle Huppert ir Gaspard’u Ullieliu. Pokalbiai buvo įsimintini. Filmas paremtas Jameso Hadley Chase’o psichologiniu trileriu „Eve“, parašytu 1945 metais. Isabelle Huppert sužavėjo modernūs šio kūrinio veikėjai, peržengiantys savo laiką. Istorija skamba tikrai intriguojančiai – jaunuolis pavagia iš mirusio rašytojo pjesę ir tampa populiariausios teatro sezono komedijos autoriumi. Bet kaip išlaikyti reputaciją, kai per gyvenimą Bernardas turbūt nėra parašęs net laiško? Deja, (savi)apgaulės bei atsakomybės temos nagrinėjamos gana stereotipiškai.

Didžiausią įspūdį kol kas paliko Evangelios Kranioti filmas „Obscuro Barroco“. Jos debiutas „Egzotika, erotika ir visa kita“ („Exotica, Erotica, Etc.“) prieš kelerius metus buvo mano didžiausias Berlinalės atradimas. Šiais metais tokio dar neturiu, bet antrasis Kranioti filmas yra žavus, energingas ir drąsus. Kamera juda kūnais tarsi kalnų reljefu. Lėtai apžiūrinėja transformacijas patyrusias linijas. Pagrindinė filmo veikėja – transseksualė Luana Muniz. Brazilijoje  ji – tikra žvaigždė, visą gyvenimą kovojusi už LGBTQ teises. Ji taip pat ir performansų autorė bei Rio de Žaneiro pažiba, tačiau filmas ne tik apie ją, bet ir apie nemiegantį miestą, kuris yra ir rojus, ir pragaras vienu metu. Šio filmo peržiūra IMAX ekrane paliko neišdildomą įspūdį.

Kitaip nei tave, Gediminai, mane Christiano Petzoldo „Tranzitas“ („Transit“) labai sujaudino. Georgo noras pabėgti iš karo purtomos Europos, pavogus svetimą tapatybę, ir susitikimas su tokio pat likimo žmonėmis papasakotas labai originaliai. Režisieriaus sprendimas ne rekonstruoti Antrojo pasaulinio karo laikų tikrovę, o leisti veikėjų dramoms skleistis šiuolaikinio pasaulio fone, šiuo atveju Marselyje, priartina prie dabarties realijų. Kaip manai, ar toks sprendimas leidžia žiūrovams labiau suprasti veikėjų būsenas ir dabartinių pabėgėlių istorijas?

Labai patiko pagrindinis aktorius Franzas Rogowskis. Ir ne man vienai – aplink jau girdžiu susižavėjusius balsus, mininčius jo pavardę. Gal jis ir bus apdovanotas? Jo išraiškingas veidas sukuria keisto, bet jaukaus ir šilto žmogaus įspūdį, kuris lieka nesuprastas, bet ištikimas savo vertybėms. Jis liūdnas ir kartu laimingas. Nesinorėjo su juo skirtis. 

Šiltas filmo koloritas, Marselio gatvių gyvybingumas ir jūros mėlis sunkias istorijas įrėmino į keistą atvirukinį grožį, tačiau jų nesumenkino. Kadrų kompozicijos tvarkingos, kameros ir aktorių judesiai elegantiški. Petzoldas išlieka ištikimas savo mėgstamam melodramos žanrui. Jis pakeičia foną, tačiau tokiu būdu kritikuoja patį istorinių filmų dirbtinumą.

Labai nusivyliau filmu „Neliesk manęs“ („Touch Me Not“). Tai nepabaigtas filmas, eskizas, galbūt tik dėl to jis ir atrodo labai manieringas. Tai lyg (savi)terapija: būdų pajusti savo kūną ieško ne tik filmo veikėjai, terapiją visų pirma išgyvena pati režisierė. Filmas daugeliui gali pasirodyti šokiruojantis – daug skirtingų nuogų kūnų, seksualinių patirčių. Manau, temos ir tikslas labai svarbūs, bet režisierei pritrūko arba laiko, arba distancijos nuo turimos medžiagos. Skirtingi pasakojimai tampa vaizdų kratiniu, nesuveikia ir ekstremalus režisierės atvirumas. Manau, šiai temai reikalinga labai subtili forma, išbaigta struktūra.

Daug geros energijos pasisėmiau iš filmo „Mathangi / Maya / M.I.A.“ apie daininkę M.I.A. (Mathangi „Maya“ Arulpragasam). Ji norėjo tapti dokumentinio kino režisiere, tad filmavo savo pirmąjį grįžimą į Šri Lanką 2001 m., taip pat susitikimą su tėčiu, buvusiu tamilų laisvės judėjimo įkūrėju. Šią medžiagą ji atidavė savo draugui Steve’ui Loveridge’ui, o šis ir sukūrė pasakojimą ne apie dainininkės kelią į sėkmę, bet apie jos kilmę, politines pažiūras, idėjas, nors, žinoma, ir sėkmingą karjerą. Nežinau, ar mėgsti jos muziką. Vienu metu aš jos labai klausiausi. Filmas man tik dar labiau sustiprino jos, kaip labai protingos žvaigždės, įspūdį: visoje tuštybių mugėje M.I.A. balsas turi stiprias vertybes ir poziciją.

To negalėčiau pasakyti apie Eriko Poppe’s filmą „Utoja, liepos 22-oji“ („Utøya 22. Juli“). Filmas pradedamas archyviniais kadrais, vaizduojančiais pirmąją Anderso Behringo Breiviko ataką – sprogimus Norvegijos Vyriausybės rūmuose. Vėliau seka vienu kadru nufilmuota (72 min.) antroji ataka Utojos saloje. Pats teroristas rodomas tik iš toli, pagrindinės veikėjos Kajos akies krašteliu. Visą laiką praleidžiame su ja: ieškome sesers, bandome išlikti gyvi, girdime šūvius, riksmus, aptinkame mirštančią mergaitę, ant kranto gulinčius negyvus jaunuolius. Visa tai nufilmuota nepriekaištingai realistiškai. Režisierius labai jautriai ir atsakingai pasiruošė filmavimui. Dirbo net psichologų grupės. Įvykių rekonstrukcija netampa veiksmo trileriu, tačiau tai vienas tų atvejų, kai norisi paklausti: kodėl šis filmas buvo kuriamas?

Filmo scenarijus parašytas pagal tikrus liudijimus, bet jis nekelia jokių naujų klausimų. Galbūt daugeliui žiūrovų tai bus neįtikėtinai stiprus ir jaudinantis filmas, tačiau aš negalėjau nusikratyti jausmo, kad režisierius manipuliuoja aukomis, stengdamasis kuo tiksliau atkurti pačią patirtį. Filmas dar galėjo pasirodyti 3D formatu, nes viskas rekonstruota labai realistiškai, tikriau už tikrus įvykius. Manau, net ir nenorėdamas, Poppe vis dėlto išnaudoja šią istoriją. Kritikų vertinimai labai aukšti. Ką tu manai apie šį filmą?

Iki,

Mantė