Laiškai iš Berlyno (IV)

Manau, kas nors galėtų papriekaištauti: štai, europietis pabandė įsijausti į pabėgėlių situaciją, pabūti kito kailyje, pasikeisti vaidmenimis. Tai galėtų būti suprasta kaip kažkas nenuoširdaus ir spekuliatyvaus. Ir šis priekaištas iš dalies galėtų būti teisingas, jei tik ne kita laiko plotmė. Turiu omenyje Antrojo pasaulinio karo tikrovę, filme skleidžiančią per dialogus, kur minimi naciai ir Prancūzijos okupacija. Praeitis su dabartimi organiškai persikloja ir nebesvarbu, kokia uniforma – gestapininko ar šių dienų žandaro – vilki galios struktūros. Istorija kartojasi.

 

Bet žinai, labiausiai mane „Tranzite“ sužavėjo literatūriškumas pačia geriausia šio žodžio prasme. Pasakojimas sklandus, ritmas išlaikytas, o naratoriaus balsas sukuria įspūdį, lyg skaitytų gerą romaną.

 

Galvoje vis sukasi daina iš švedų Axelio Peterséno ir Månso Månssono „Nekilnojamojo turto“ („Toppen av ingenting“) – belgų kompozitoriaus Wimo Mertenso „Iris“. Ji man jau tapo asmeniniu festivalio garso takeliu.

 

O pats filmas paliko dviprasmišką įspūdį, nors apie jį vis dar galvoju ir nesuprantu: kodėl? Iš pažiūros – beveik tradicinė skandinaviška socialinė drama. Iš Ispanijos į Stokholmą grįžusi 68-erių Nojet paveldi daugiaaukštį, o su juo ir virtinę problemų – nė vienos legalios sutarties su nuomininkais, pastatas neprižiūrėtas, o keistuolis jos brolis ir sūnėnas, kurie turėjo daugiabutį administruoti, įvarė verslą į kampą. Moteris nori parduoti namą, bet, aišku, tik užsitraukia visų nemalonę.

 

Tikrai – išeities taškas įdomus ir, kaip teko skaityti autorių interviu, gana aktuali tema Švedijai, kur gauti gyvenamąją vietą darosi vis sunkiau. Bet filmui įpusėjus apima jausmas, kad režisieriai nebeturi ką pasakyti, o vėliau, regis, ir nebežino, kaip apskritai baigti šį keistą kūrinį. Nors išmano, kaip padaryti, kad jis būtų estetiškai paveikus. Skamba gera muzika, mirga neoninės spalvos, o žvilgsnį prikausto itin stambūs planai. Iš labai arti matai veikėjų odos poras, apgamus, plaukus, kraujagysles, venas. Apskritai filmas labai kūniškas, fiziologiškas. Estetiškai neestetiškas. Ar tam yra kokių nors argumentų, o ne tik grožėjimasis operatoryste ir vyresniais žmonėmis neįprastose situacijose, nežinau. Vis dar galvoju.

 

Man patiko pagrindinė herojė. Ji žavinga, o kartu atstumianti. Jos gailiesi, bet vargu ar būtum patenkintas, jei tokia pasipainiotų realybėje. Ji – kovotoja. Su tuo, žinoma, galima tapatintis. Tačiau kovos priemonės – jau kitas klausimas. Ciniškas filmas.

 

Mante, man tikrai nesinorėtų, kad laimėtų norvego Eriko Poppe’s „Utoja: liepos 22-oji“ („Utøya 22. Juli“). Aš suprantu, kad režisierius daug konsultavosi su psichologais, kad kalbėjosi su tragediją išgyvenusiais jaunuoliais bei jų tėvais, kad gavo palaiminimą kurti šį filmą, kad specialiai nerodo žudiko, o viską pasakoja iš aukų pozicijos, kad jis tikrai nuoširdžiai nori mums priminti apie 2011-ųjų įvykius, kad nori parodyti, jog istorija gali pasikartoti (Europoje stiprėja radikali dešinė), tačiau aš taip ir nesupratau, kas šis filmas yra. Įvykių rekonstrukcija, kinematografinė patirtis žiūrovui (72 minutes trunkantis vienas kadras), paminklas tragedijai ar perspėjimas?

 

Dėl šimtą kartų kituose filmuose matytų situacijų ir dramaturginių tvistų įspūdžio nepaliko ir italės Lauros Bispuri „Mano duktė“ („Figlia mia“). Ištęstas, be ritmo ir vietomis nuobodokas pasirodė Emily Atef filmas „3 dienos Kuberone“ („3 Tage in Quiberon“) apie kino legendą Romy Schneider ir jos paskutinį interviu, kuriame aktorė bene pirmą kartą atvėrė širdį.

 

O štai iranietis Mani Haghighi smaginasi. Jo „Kiaulė“ („Khook“) iš konkurso yra antiiranietiškas filmas, jei tradicinį iranietišką kiną suvoksime kaip mąslų, lėtą, mėgstantį filosofines paraboles, dramatišką (Panahi, Kiarostami, Farhadi ir kt.). Nors šičia dramos irgi netrūksta. Pagrindinis veikėjas – režisierius Hasanas – išgyvena ne pačius geriausius laikus. Jis įrašytas į „juoduosius sąrašus“, todėl jam neleidžiama filmuoti, jo mylimiausia aktorė susigundo vaidmeniu pas kitą režisierių, o „vyšnaite ant torto“ tampa Irane siaučiantis serijinis žudikas, kurio taikinys – kino režisieriai.

 

Pradžioje vienas iš jų ir nužudomas – gatvėje randama Mani Haghighi galva. Žinant, kad Haghighi mėgsta metažaidimus, toks ėjimas pernelyg nestebina. Čia režisierius galbūt net kepšteli Irano kinematografui, kuriame metatekstualumas itin ryškus. Šiaip ar taip, salėje skambėjo juokas, o tai itin retas reiškinys festivalio seansuose.

 

„Kiaulė“ – spalvingas filmas. Jis laviruoja ant kičo ribos, bet, priešingai nei „Nekilnojamojo turto“ antiestetika, ši beskonybė argumentuota, nes būtent pigią B klasės produkciją filmuoja Hasano taip nekenčiamas ir geriausią aktorę nuviliojęs režisierius. Tiesa, vietomis Haghighi kiek perspaudžia, o nemažai dramaturginių sprendimų ir situacijų atrodo „nugrotos“ jau kituose (pvz., amerikietiškuose) filmuose. Bet kadangi tai iranietiškas filmas, žiūri kitomis akimis.

 

Guso Van Santo „Nesijaudink, pėsčiomis jis toli nenueis“ („Don’t Worry, He Won’t Get Far on Foot“), sukurtas pagal karikatūristo Johno Callahano (Joaquin Phoenix) memuarus, labiausiai patiko dėl Jonah Hillo vaidybos. Pasirodo, jis gabus ne tik komedijoms. Filmas jautrus ir nuoširdus, tačiau iš Van Santo tikėjausi (taip, viltis dar ruseno) daugiau nei tvarkingo biografinio filmo. Be to, kodėl jis tiek koncentravosi į herojaus negalią, problemas su alkoholiu ir tiek mažai dėmesio skyrė jo kūrybai? Žiūroviškiau? Labai jaudina? Universaliau?

 

Steveno Soderbergho „Unsane“ anonsas kur kas geresnis nei pats filmas, nors su malonumu pažiūrėjau ir jį. Po giliamintiškų kūrinių vėlų vakarą norėjosi žanro teikiamos pramogos. Rašoma, kad „Unsane“ nufilmuotas „iPhone“ telefonu. Vaizdo kokybė, kurianti nejaukaus artumo atmosferą, tikrai tinka pasakojimui apie persekiojamą moterį, netikėtai pakliūvančią į psichiatrijos kliniką, kurioje niekas nenori tikėti, jog persekiotojas iš tiesų egzistuoja. Kiek tokių kino pasakojimų jau matėme? Žinoma, kad n. Bet neerzino net tai. Man atradimu tapo daugiau iš televizijos (serialas „Karūna“) pažįstama britų aktorė Claire Foy.

 

Nusivyliau Philipo Gröningo filmu „Mano brolio vardas Robertas ir jis yra idiotas“ („Mein bruder heißt Robert und ist ein Idiot“) iš konkursinės programos. O buvo vienas iš laukiamiausių.

 

Vasara. Elena ruošiasi filosofijos egzaminui. Kompaniją jai palaiko brolis Robertas. Abu leidžia dienas pievose netoli degalinės. Ryšys tarp brolio ir sesers, kaip spaudos konferencijoje pasakė režisierius, artimas simbiozei. Jau prasidėjus filmui supranti, kad čia kažkas ne taip. Maniau, kad panašiai kaip ankstesniame filme „Policininko žmona“, kur kadras po kadro buvo atskleista smurto šeimoje tema, naujame filme panašiu principu bus prabilta apie incestą. Jis, žinoma, čia pat, tačiau netampa pagrindu.

 

Žvelgiant bendriau, Gröningui rūpi laikas. Kaip laiką aiškina filosofai (cituojamas Šv. Augustinas ir Martinas Heideggeris). Kaip mes patys suvokiame laiką ir apskritai ar esame pajėgūs tai padaryti. Koks kino ir laiko santykis. Koks laiko ir žiūrovo santykis (režisieriaus filmai ilgi, šis – trys valandos). Aišku, šiuos klausimus jau apmąstė virtinė filosofų, kino teoretikų ir režisierių. Gröningas – ne pionierius. Viskas būtų gerai, jei šalia incesto ir laiko temos po dviejų valandų neatsirastų nusikaltimas su hanekišku smurtu. Kam to reikėjo?

 

Nors manieringa, bet forma man patiko. Jos nevientisumas, optikos įvairovė. Režisierius šokinėja nuo statikos prie judesio, nuo bendrų prie stambių planų, nuo skaitmeninio vaizdo prie, regis, užfiksuoto ant juostos, „grūdėto“. Man net atrodo, kad taip jis bandė perteikti skirtingą laiko, kuris filme dvejopas, – gamtos (saulėlydžiai, saulėtekiai) ir istorinis (piramidės formos laikrodis, herojų ūgį žymintys skaičiai prie durų staktos), – pojūtį.

 

Visgi po filmo apniko abejonės. Filmas sudėtingas ar tik tokiu dedasi? Kiek ten pseudo, o kiek tikros filosofijos? Kaip laiko tema susijusi su brolio ir sesers liguistų santykių istorija?

 

... Ką tik po meksikiečio Alonso Ruizpalacios „Muziejaus“ („Museo“) su Gaeliu García Bernaliu. Kaip ir „Tranzite“, pajutau tikrą kiną. Istorija apie du draugus, kurie iš Nacionalinio antropologijos muziejaus pavagia senas actekų, mištekų ir sapotekų relikvijas. Prisikrovę pilnus krepšius, jie pradeda kelionę iš Meksiko į senas majų šventoves, o vėliau Akapulką, kur brangius artefaktus tikisi parduoti. Tik, pasirodo, niekam vogtų kaukių, statulėlių, pakabukų ir apyrankių nereikia.

 

Filmas gražiai derina kriminalinį žanrą, komediją, dramą. Labai patiko scena paplūdimyje su vaikais, kurie žaidžia vogtomis relikvijomis, kasa jomis smėlį, stumdo lyg žaislus. Ar ne čia joms ir vieta – grįžti ten, kur buvo rastos, iš kur buvo išgabentos į muziejus už stiklo? Filmas prabyla apie mūsų ryšį su istoriniais reliktais. Apie muziejų vaidmenį ir prasmę moderniame pasaulyje. Viskas gražiai supinta su asmenine Chuano (Bernalis), jo ryšio su šeima (tėvu) istorija.

 

Parašyk, ką dar spėjai pamatyti. Gal praleidau ką nors įdomaus?

 

Lauksiu laiško,

Gediminas