Laiškai iš Kanų: pirmas

„Visi žino“, rež. Asghar Farhadi
„Visi žino“, rež. Asghar Farhadi

Labas, Mante,

 

Keistas jausmas. Viskas lyg pro miglą. Atrodo, kad vis dar esu Vilniuje, o Kanai tėra sapnas, iš kurio greitai pabusiu. Ne dėl to, kad šičia būtų kažkas stebuklingo ir nerealaus. Greičiau dėl to, kad neturėjau laiko festivaliui nusiteikti ir pasiruošti: darbai, lagaminas, taksi, oro uostas, skrydis, Nica. Viskas vyko greitai. Be to, lėktuve sėdėjau prie avarinio išėjimo, kur nėra iliuminatoriaus, todėl nemačiau nei žemės, nei debesų. Neturėjau jokio atskaitos taško erdvėje. Tik laike.   

- - - Pirma diena. Kanai atrodo ramesni ir lėtesni nei pernai. Ir vėsesni – virš kalvų kybo lietaus debesys. Bet žinau, kad tai tik apgaulė. Greitai suvažiuos daugiau žmonių, nutįs eilės, padidės tempas. Prasidės festivalio maratonas. Tikiuosi, įšils ir oras.

 

 - - - Kadangi atskaitos taško nebuvo keliaujant, tai bent festivalį norėjau pradėti kaip dera – atidarymo filmu: Asgharo Farhadi „Visi žino“ („Todo lo saben“). Nesinori niurzgėti jau pirmame laiške, bet, sakyčiau, tai silpniausias jo filmas. Yra režisierių, kurie net ir pakeisdami geografiją, kurdami kitoje šalyje, išlaiko savo kino braižą ir pojūtį, tačiau šiame filme to nepajaučiau: Farhadi ištirpo ispanakalbėje kultūroje ir žvaigždžių (Penélope Cruz, Javier Bardem, Ricardo Darín) šviesoje.

 

Filmas pasakoja apie Laurą, kuri su vaikais iš Argentinos grįžta į Ispanijos miestelį dalyvauti sesers vestuvėse. Filmo pradžia – lengva, emocinga, pilna ispaniško temperamento, kuris apogėjų pasiekia švenčiant vestuves. Tačiau greitai nuotaika pasikeičia – pagrobiama Lauros dukra, prašoma išpirkos. Prasideda drama, ir ją, man rodos, Farhadi režisuoti sekasi kur kas geriau nei gerą nuotaiką.

 

Farhadi nekuria įkaitų dramos. „Visi žino“ šiek tiek primena ankstesnį jo filmą „Apie Elę“ (2009). Jei matei ir pameni, ten paslaptingai dingusi herojė tebuvo katalizatorius į dienos šviesą iškilti artimiausių draugų baimėms, pykčiams ir nesutarimams. Taip ir čia – pradeda aiškėti paslaptys, apie kurias, pasirodo, visi žino.

 

- - - „Kai karas vadinamas taika, kai propaganda sakoma kaip tiesa, kai neapykanta paskelbiama kaip meilė, pats gyvenimas ima panašėti į mirtį“. Tai pirmas sakinys iš Sergejaus Loznicos vaidybinio filmo „Donbasas“ (programa „Ypatingas žvilgsnis“) synopsio. Tolimesni sakiniai dar skambesni: „Išgyventi Donbasą. Praktinis vadovas į Pragarą“.

 

Į tą pragarą Sergejus Loznica lyg koks Vergilijus mus ir nusiveda. Pakeliui atskleidžia Rytų Ukrainos kasdienybės kaleidoskopą: karas, separatistų gaujos, smurtas, korumpuoti politikai, pikti piliečiai, degradacija, melas, fake news. Nėra vieno pagrindinio personažo. Daug skirtingų aktorių, epizodų, situacijos pjūvių. Labai tiršta. Rėksminga. Vietomis įžvalgu ir įdomu, vietomis kėlė abejonių – ar ne per daug Loznica spekuliuoja, ar pasirinktas groteskas tinka šiai temai, o gal, atvirkščiai, yra vienintelis įmanomas požiūrio kampas kalbant apie tai, kas vyksta nepripažintoje Novorosijos Federacijoje. Mante, ką manai apie šį filmą?

 

- - - Sėdžiu spaudos centre, per televizorius transliuoja Kirilo Serebrenikovo „Vasaros“ („Leto“) spaudos konferencijos įrašą. Žurnalistai kūrybinės grupės klausinėja apie dainininkų Maiko Naumenkos ir Viktoro Cojaus reikšmę rusų kultūrai. Prodiuseris Ilja Stewartas atsako, kad Cojus buvo legenda, ikona, o Naumenka, nors ir buvo įtakingas Leningrade, tokios didelės nacionalinės šlovės kaip „Kino“ vokalistas nepasiekė. Tačiau būtent Naumenkai režisierius filme skiria daugiau dėmesio. Jis – Cojaus įkvėpėjas, savotiškas mentorius, kuris vėliau Cojui simboliškai užleido vietą ir gerbėjų širdyse.

 

„Vasara“ – gražus notalgiškas filmas apie 9 dešimt. pradžios Leningrado roko sceną, laisvės troškimą, muziką, meilę, laiką. Apie permainas, kurių balsu tapo Viktoras Cojus. Man patiko filmo energija ir gyvybingumas, kurių labai dažnai pasigendu debiutuojančių režisierių darbuose, o Serebrenikovui tai – jau aštuntas filmas. Kol kas asmeninis festivalio favoritas.

 

 - - - Ką tik po Guillaume’o Nicloux „Į pasaulio kraštus“ („Les confins du monde“) iš programos „Dvi režisierių savaitės“. Tai pasakojimas apie 1945-aisiais Indokinijoje žiaurias masines žudynes išgyvenusį jauną prancūzų kareivį Roberą Taseną (Gaspard Ulliel), kuris ryžtasi surasti savo brolio žudikus ir jiems atkeršyti, tačiau viskas pasikeičia susipažinus su vietnamiete prostitute ir keistuoliu vyriškiu (Gérard Depardieu). Man rodos, didžiausia filmo bėda ta, jog režisierius neapsisprendė, apie ką istorija – kareivio keršto kelią, kareivio ir prostitutės meilę ar blogio gimimą žmogaus sieloje.

 

Kylu į Ali Abbasi filmą „Pasienis“ („Gräns“) iš programos „Ypatingas žvilgsnis“. „Turi jį pamatyti“, – sako žurnalistė šalia manęs spaudos centre sėdinčiam kolegai ir iškelia nykštį. Tikiuosi daug.

 

Papasakok, kokie tavo pirmieji įspūdžiai? Kaip tau Kanai?

 

Lauksiu laiško,

Gediminas