Laiškai iš Kanų: trečias

Argentiniečio Alejandro Fadelio „Mirk, monstre, mirk“ („Muere, Monstruo, Muere“) – siaubo pasakaitė apie keistas žmogžudystes Andų papėdėje tiriantį policininką Kruzą. Čia daug begalvių kūnų, kraujo, žalių syvų ir mistiškos muzikos, tačiau labiausiai – negebėjimo iš viso to suformuluoti dviejų valandų tamsioje kino salėje vertos minties. Aprašymas ir informacija internete nuteikė viltingai, bet filmas labai nuvylė. Man pasirodė, kad režisierius pernelyg gėrisi savimi.

Ali Abassi „Pasienyje“, kaip ir rašei, yra tikrai įdomių scenų, detalių, gerai sukurta atmosfera. Visgi po peržiūros filmas paliko dvilypį įspūdį. Jei ne pagrindiniai herojai troliai, tai būtų eilinė istorija apie savos tapatybės paieškas, kokių kine pastaraisiais metais apstu. Kitaip tariant, ar filmas nesilaiko tik ant troliškumo?

Indų režisierės Nanditos Das „Manto“ („Manto“) apie indų rašytoją Saadatą Hasaną Manto pasirodė senamadiškas ir konvencionalus biografinis filmas, o prancūzų režisierių dueto Andréos Bescond ir Erico Métayerio nei drama, nei komedija „Maži kutenimai“ („Les chatouilles“) apie vaikystėje tėvų draugo seksualiai išnaudotą Odetę, kuri užaugusi trauminę patirtį iššoka ant scenos ir išsako psichoterapeutei, prasilenkė su geru skoniu.

Poilsio ieškojau nekonkursinės programos seansuose. Čia rodomus filmus galima pavadinti pramoginiais. Pliaupiant lietui atbėgau į Ramino Bahrani „Farenheito 451“ („Fahrenheit 451“) peržiūrą specialiai Kanų šešiasdešimtmečiui pastatytoje angaro tipo salėje. Į jos stogą barbenęs lietus ir už sienų pasigirsdavęs griaustinis buvo tobula įžanga į dar vieną Ray’aus Bradbury’io knygos ekranizaciją. Pamenu, studijų metais analizavome 1966-ųjų François Truffaut versiją, kuri tada man atrodė kietas riešutėlis. Bahrani, priešingai, Bradbury interpretavo holivudiškai. Supaprastino istoriją, daug dėmesio skyrė ateities pasaulio vaizdams. Tačiau prisiminus, sakykim, naujausio Denis Villeneuve’o „Bėgančio skustuvo ašmenimis 2049“ vizualinį užmojį, Bahrani pasaulis atrodo tik kaip barbių namelis. Mažiau pinigų lygu prastesni efektai?

Naujo žvilgsnio į žanrą pasigedau ir brazilų kilmės Joe Pennos filme „Arktis“ („Arctic“). Tai – vieno žmogaus išlikimo drama, kurią iš panašių istorijų išskiria nebent tai, jog nematome katastrofiškos priešistorės. Nežinome, kur Madso Mikkelseno vaidinamas vyras skrido ir kodėl jo lėktuvas sudužo. Sutinkame herojų kelios dienos po nelaimės. Jis jau suformavo iš žemės SOS ženklą, susikūrė minimalią buitį lėktuvo nuolaužose ir kasdien siunčia pagalbos signalus. Tačiau veltui. Niekas neatvyksta, o pasilikti darosi pavojinga – tenka iškeliauti į nežinią. Nors finale režisierius nebyliai suformuluoja kelias graudinančias mintis apie gyvenimą, pasiaukojimo dėl kito prasmę ir kovos už išlikimą kainą, žanro klišių neišvengia.

Man labai patiko italės Alice Rohrwacher „Laimingas Lazaras“ („Lazzaro felice“), tačiau norėčiau jį pažiūrėti antrą kartą ir pabandyti suprasti, apie ką ši moderni pastoralė. Filmas įtraukė nuo pirmų minučių, o 16 mm juosta sugrąžino senojo kino jausmą. Tai kūrinys, kuris verčia galvoti, jame daug kelių interpretacijai, epizodų, prie kurių norisi stabtelti. Aš vis prisimenu Lazarą įkūnijusį Adriano Tardiolo. Veidas-drobė. Jame man sutelpa labai daug kontekstų: renesanso ir primityvistų tapyba, italų kino klasika. Tačiau aliuzijos į kitus kūrinius nevirsta maniera ar aklu epigoniškumu, o tampa prasminga ir labai savita tąsa. Ir galbūt ne tiek stilistikos ir formos, kiek panašios mąstymo paradigmos.

Spike’o Lee „BlacKkKlansman“ seanse salė nuoširdžiai juokėsi. Režisierius, kitaip ir būti negalėjo, politiškas, ironiškas, tiesmukas. Kai filmo pradžioje pasirodo Alecas Baldwinas ir pradeda atvirai rasistinę prakalbą, visi žinome, į kokį asmenį referuojama. Pasakojimas vyksta XX a. 8-ąjį deš., bet suprantame, kad režisierius kalba (ir) apie šių dienų Ameriką. Pabaigoje – jau visiškai be užuominų.

Kaip tau Larso von Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ („The House That Jack Built“)? Aš puikiai praleidau laiką, jeigu taip galima pasakyti apie seansą filmo, kuris pasakoja apie samdomą žudiką, rodo preciziškas žmogžudystes, apskritai yra labai brutalus. Tačiau manęs žiaurumas visai nejaudino. Priešingai nei struktūra, kuri primena „Nimfomanę“, ir režisieriaus dialogas su svetimais bei savais kūriniais. Pirmame laiške rašiau, kad Loznica mus vedžioja po pragaru virtusį Donbasą, o Larsas von Trieras nusiveda į pragarą tiesiogine šio žodžio prasme. Paskutinis pusvalandis vertė stebėtis vizionierišku režisieriaus talentu ir didybės manija. Nežinau, koks kitas šiuolaikinis kino kūrėjas turi tiek pasitikėjimo savimi, kad galynėtųsi su pačiu Dante bei apskritai kanonu. Mante, kaip tau atrodo, apie ką filmas?

Bėgu į Stéphane’o Brizé dramą „Kare“ („En guerre“) iš konkurso. Prisipažinsiu, nemačiau nė vieno šio prancūzų režisieriaus filmo, nors žinau, kad Kanai jį myli. Tikiuosi, bus maloni pažintis. Filme vaidina Vincent’as Lindonas, kuris prieš trejus metus jau laimėjo geriausio aktoriaus apdovanojimą už vaidmenį ankstesniame Brizé filme „Žmogaus kantrybės ribos“.

Festivalis persivertė į antrąją pusę. Ar nepavargai, ne per daug filmų?

Lauksiu laiško,

Gediminas