Šviesa ant raudono kilimo

71-asis Kanų kino festivalis

„Vagišiai“, rež. Hirokazu Kore-eda
„Vagišiai“, rež. Hirokazu Kore-eda

Šiais metais Kanuose nemažai pokyčių: nebėra daugelio anksčiau erzinusių dalykų, eilės, kuriose po dvi valandas turėdavai laukti filmo, išnyko, o ant raudono kilimo neliko ilgai trypčiojančių, asmenukes besidarančių žmonių. Kanai pasirodė kaip lengvai savo vaga tekantis festivalis, nepamirštantis solidarizuotis su svarbiausiomis politinėmis kino žinutėmis.

„Auksinė palmės šakelė“ šįkart atiteko šviesiausiam ir subtiliausiam konkursinės programos filmui – Hirokazu Kore-edos „Vagišiams“ („Manbiki kazoku“). Jame netrūksta socialinių Japonijos problemų, tačiau sudėtingus filmo sluoksnius režisierius kuria ne užaštrintais potėpiais ar garso efektais, o lėtu pasakojimu. Iš pirmo žvilgsnio tai istorija apie skurdžiai gyvenančią šeimą, kurioje vagiliavimo išmokstama nuo mažumės. Tuo užsiima močiutė, mama, tėtis ir vaikai. Jie gyvena atokioje pašiūrėje, visi susirenka vakarienės ir, regis, moka džiaugtis net labai mažais dalykais. Hirokazu Kore-eda šiltomis spalvomis kuria saugią ir patikimą aplinką, ir nors filme paaiškėja vyro ir moters padaryti nusikaltimai, nė karto nesuabejojama humaniškumu. Turbūt tik italų režisierės Alice Rohrwacher filmas „Laimingasis Lazaras“ („Lazzaro felice“), apdovanotas už geriausią scenarijų, prilygsta Kore-edos žmogiškumui ir tikėjimui gėriu.

Antras pagal svarbą Didysis žiuri prizas – tai vienareikšmiškai politiškas Spike’o Lee įvertinimas už filmą „BlacKkKlansman“. Vienas karščiausių kovotojų kine Spike’as Lee pagaliau apdovanotas ir Kanuose.

Libanietės Nadine Labaki filmas „Kafarnaumas“ („Capharnaüm“) buvo linksniuojamas kaip realiausias pretendentas į „Šakelę“. Po seanso socialiniai tinklai plūdo žiūrovų ašaromis. Cate Blanchett vadovaujamas žiuri šiam filmui skyrė Specialųjį žiuri prizą. Istorija išties jaudinanti: mažas berniukas paduoda į teismą savo tėvus už tai, kad jam suteikė gyvybę. Ne dėl to, kad jam nepatiktų gyventi, o todėl, kad tėvai nesugebėjo pasirūpinti nei juo, nei kitomis keturiomis savo atžalomis ir dar viena ateinančia. Jis tai daro ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, kurių tėvai neturėtų teisės susilaukti vaikų. Filmo kamera realistiškai fiksuoja berniuko pastangas išlikti ir pasirūpinti jam netikėtai paliktu kūdikiu Libano gatvėse, kur daugybė vaikų uždarbiauja įvairiausiais būdais. Paliečiama ir prekyba žmonėmis: Libanas garsėja pusiau legalia prekyba namų prižiūrėtojomis iš įvairių šalių – nuo Filipinų iki Etiopijos. Filmo scenarijus sukonstruotas taip, kad nėra kada atsikvėpti, bet labiausiai trukdė šabloniškas garso takelis.

Geriausiu režisieriumi tapo Pawełas Pawlikowskis už filmą „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“) apie dviejų mylimųjų likimą pokario Lenkijoje. Filme pasakojama apie liaudies muzikos ansamblį, o tiksliau – jo kompozitorių, dirigentą ir pianistą Viktorą (Tomasz Kot) bei dainininkę Zulią (Joanna Kulig). Pawlikowskis ištikimas „Idoje“ naudotoms kadro kompozicijoms, meistriškai laviruoja tarp skirtingų veikėjų gyvenimo laikotarpių. Daugiau nei dešimtmetį trunkanti meilės istorija nusidriekia nuo Lenkijos kaimo iki Paryžiaus, bet nei laiko, nei erdvės pokyčiai neardo filmo vientisumo – išlieka labai stipraus ir išjausto kūrinio įspūdis.

Be apdovanojimų liko Kirillo Serebrennikovo filmas „Vasara“ („Leto“) ir Nuri Bilge Ceylano „Laukinė kriaušė“ („Ahlat Ağacı“). Abu filmai įsiminė dėl labai skirtingų priežasčių. Pirmasis – dėl autentiškai atkurtos atmosferos ir drąsių režisūrinių sprendimų. Antrasis – dėl iššūkio pačiam kinui: užtvindęs ekraną ilgais pokalbiais, o kamerai apsižvalgyti aplinkui leidęs vos keletą kartų, režisierius sukuria tik jam būdingą melancholišką kino kūrinį.

Nuri Bilge Ceylano kine dialogų daugėjo palaipsniui: nuo visai tylių pirmųjų filmų iki daugiakalbės „Laukinės kriaušės“, kurioje jaunas rašytojas grįžta į gimtinę, tikėdamasis čia pagaliau išleisti savo debiutinę knygą. Filmo struktūra po truputį atskleidžia perdėm ambicingo jaunuolio susidūrimą su kitokia tikrove, savo artimaisiais ir pamatinėmis brandaus žmogaus vertybėmis. Kiekvienas susitikimas jam tampa nauju išbandymu; išbandydamas kitus, rašytojas priverčiamas pažvelgti į save patį.

Realistiškiausias konkursinėje programoje – Sergejus Dvorcevojus, po daugelio metų sugrįžęs su filmu „Ayka“. Aktorė Samal Yeslyamova pelnytai apdovanota prizu už geriausią moters vaidmenį. Filmas panardina į labai tamsią, sunkią nelegalų kasdienybę Maskvoje. Kirgizė Ayka yra filmo ašis, būtent jos patirtis ir sprendimai tampa tikru išbandymu žiūrovui. Palikusi kūdikį moteris bėga į darbą, negavusi atlygio, karštligiškai ieškosi kito, nė akimirką nepasirūpindama savimi. Regis, jau būta daugybės dardeniškų filmų, bet „Ayka“ negalėtų būti sukurta Belgijoje ar Prancūzijoje. Joje perdėm stipriai juntama rusiška realybė, o moters likimas tampa užspęsto, išeities nerandančio mažo žmogaus įvaizdžiu.

Neprofesionalus aktorius Marcello Fonte išsivežė geriausio aktoriaus titulą už vaidmenį Matteo Garrone’s filme „Dogmanas“ („Dogman“). Jam lygių konkursinėje programoje išties nebuvo, išraiškingame aktoriaus veide matėme tokį pat bejėgiškumą kaip ir „Aykoje“. Herojus lengviau randa kontaktą su šunimis nei su žmonėmis, o įsivėlus į vagystę su sėbru Simone, pastarasis iš balos išlipa sausas, tuo tarpu Marčelas turi atsėdėti už jį kalėjime. Glaudžioje kaimynystėje už tokius dalykus neatleidžiama, tad filmo finalas lengvai nuspėjamas ir kiek pretenzingas, tačiau didaktiškumo išvengiama.

Pats silpniausias konkursinės programos filmas – beveik amoralus žvilgsnis į kovotojų kurdžių kasdienybę – Evos Husson „Saulės merginos“ („Les lles du soleil“). Tai folkloro, veiksmo filmo ir tiesmuko politizavimo mišinys, parodantis, kokia parodija gali tapti kinas, kuriamas pagal garantuotos sėkmės receptus. Regis, kūrybinė grupė tiesiog dėliojo dėlionę iš plokščių, į tolį žvelgiančių kovotojų portretų. Nei Golshi eh Farahani, nei Emmanuelle Bercot neįtikina savo veikėjų istorijomis. Pirmoji, praradusį vyrą, tapo kovotoja, kad rastų ISIS pagrobtą sūnų, antroji – taip pat praradusi vyrą, toliau dirba žurnaliste karo zonoje ir bijo grįžti pas dukterį. Jų susitikimas – dramatiškas įvykis joms abiem – neturi nei konteksto, nei sudėtingesnių psichologinių potėpių. Filmas tiesiog iliustruoja kenčiančių moterų stiprybę karo lauke, o jo režisūra yra perdėm plakatiška.

FIPRESCI apdovanojimas atiteko korėjiečio Lee Chang-dongo filmui „Degantis“ („Beoning“) pagal Haruki Murakami apsakymą. „Ypatingo žvilgsnio“ programoje FIPRESCI apdovanojo Lukaso Dhonto filmą „Mergina“ („Girl“), jis taip pat pelnė „Auksinę kamerą“ už geriausią debiutą. Geriausiu šios programos filmu žiuri išrinko Danijoje gyvenančio iraniečio Ali Abbasi „Pasienį“ („Gräns“), kuriame, pasitelkiant trolių mitologiją, pasakojama apie savos tapatybės išsaugojimą visuomenėje, siekiančioje viską sunorminti.

Neabejoju, kad nemažai Kanuose parodytų filmų dūlės kataloguose, taip ir nepasiekę kino ekranų. Filmų parodoma mažiau nei Berlyne, Toronte ar Venecijoje. Galima susidaryti bendrą programos vaizdą, tačiau vis tiek lieka filmų, kuriems pritrūko laiko. Vis dėlto pasigedau drąsesnės kino kalbos. Vienas Jeanas-Lucas Godard’as negali atstovauti alternatyviam kinui. Kanai pasirodė kaip vienas konservatyviausių ir labiausiai konvencinį naratyvinį kiną propaguojančių festivalių.