Lenkų kino festivalis

Dialogas su praeitimi

„Kanalas“, rež. Andrzej Wajda, 1956
„Kanalas“, rež. Andrzej Wajda, 1956

Specialioji lenkų kino festivalio programa „Laisvės kinas“ pristato filmus, ant kurių nenugulė kino archyvų dulkės. Be abejo, Andrzejaus Wajdos „Kanalas“ („Kanał“, 1956) ir „Žmogus iš marmuro“ („Człowiek z marmuru“, 1976), Mareko Piwowskio „Reisas“ („Rejs“, 1970), Wojciecho Marczewskio „Pabėgimas iš „Laisvės“ kino teatro“ ( „Ucieczka z kina „Wolność“, 1990) jau seniai tapo klasika. Bet šiuose filmuose keliami klausimai apie svarbius šalies istorijos įvykius ir lemtingus jos posūkius, apie autoritarinių vadovų požiūrį į kultūrą, meną ar cenzūrą aktualūs ir dabar. Dialogas su praeitimi šiuose filmuose nepastebimai tampa diskusija apie dabartį.

 

1957 m. Kanų kino festivalyje apdovanotas Žiuri prizu „Kanalas“ (ex-aequo su Ingmaro Bergmano „Septintuoju antspaudu“) pasauliui tapo naujojo lenkų kino atradimu. Tada lenkų kinematografija atsirado pasaulinio kino žemėlapiuose ir gimė terminas „Lenkų kino mokykla“. Filmo veiksmas rodo dvi 1944-ųjų Varšuvos sukilimo pabaigos dienas. Supamas vokiečių, sukilėlių būrys mato vienintelę išeitį – nusileisti į kanalizacijos kanalus ir jais pasiekti centrinę miesto dalį, kur dar vyksta kovos. Rodydamas kanaluose atsidūrusius Armijos Krajovos kovotojus, Wajda apnuogino šių žmonių tragediją ir jų pasirinkimo klausimą. Juk ir dabar vieniems sukilėlių auka atrodo beprasmiška, nes sukilimo baigtis buvo aiški iš pat pradžių, o kiti šlovina Varšuvos kovotojus kaip pasiaukojimo tėvynei simbolį. Autobiografinėje knygoje Wajda rašė, kad pirmą ir svarbiausią jo gyvenimo sėkmę nulėmė rašytojas Tadeuszas Konwickis, tada vadovavęs „Kadr“ susivienijimo literatūros skyriui. Jis pasiūlė Wajdai ekranizuoti sukilimo dalyvio Jerzy Stawińskio apsakymą ir padarė viską, kad filmas atsirastų. Wajda žinojo, kad filme negalės pasakyti visos tiesos apie sukilimą, apie tai, kad kitame Vyslos krante įsikūrusi Raudonoji armija įdėmiai stebėjo, kaip vokiečiai malšina sukilimą ir žudo Varšuvos gyventojus. Nors 1956-aisiais Lenkijoje jau juntama permainų dvasia, sukilimo dalyviai, AK kovotojai buvo persekiojami, apie jų didvyriškumą nebuvo galima net užsiminti. Wajda žinojo, kad vienintelė galimybė sukurti filmą yra kuo giliau atskleisti žmogiškąją sukilėlių dramą.

Režisierius yra prisipažinęs, kad įkvėpimo ieškojo italų neorealistų filmuose, tačiau, pasak jo, „Kanalo“ sėkmės paslaptis pirmiausia glūdi Stawińskio pasirinktoje temoje. Knygoje „Kinas ir likęs pasaulis. Autobiografija“ („Kino i reszta świata. Autobiografia“, 2013) Wajda rašė: „Tiesa, kad sukilėliai buvo nuskriausti ir filmas turėjo atpirkti jų skriaudą. Bet griuvėsiais virtusi Varšuva buvo vienas didelis klaustukas apie sukilimo prasmę. Ne pergalinga barikada, o pabėgimas kanalizacijos kanalais atrodė ta vieta, kuri atskleis tiesą. Neseniai iš Jerzy Giedroyco lūpų išgirdau labai žiaurų vertinimą, esą po Katynės nusikaltimo, dėl kurio mūsų šalis neteko penkiolikos tūkstančių išsilavinusių žmonių, Varšuvos sukilimas šį darbą užbaigė ir šalis buvo atiduota į bolševizmo rankas. Žinoma, tai ne sukilėlių, o greičiau tų, kurie, skelbdami sukilimo pradžią, atidavė sunaikinti visą Varšuvos jaunuomenę, kaltė. Tad nieko keisto, kad kažkas kitas užėmė jaunuomenės vietą. Juk būtent Varšuva buvo Liaudies Lenkijos sostinė visa to žodžio prasme. Senieji gyventojai išnyko, o jų vietą užėmė susiklosčiusiomis aplinkybėmis patenkinti Varšuvos apylinkių kaimų gyventojai, valę Varšuvos griuvėsius, pirmaisiais pokario metais aprūpinę miestą maistu, o vėliau kūrę nuolatinį partijos aparato ir valstybinės administracijos rezervą. Tai jie džiugiai žengė Gegužės 1-osios demonstracijose, jie rėmė Gomułką 1968-ųjų kovą, jie buvo vadinamasis darbininkų aktyvas.“


Žinoma, politinės „Kanalo“ prasmės Kanų žiūrovai nesvarstė, ypač amerikiečiai, kurie gyrė scenaristo fantaziją, nes negalėjo patikėti, kad viskas, kas rodoma „Kanale“, nėra išgalvota. Tarptautinę publiką sužavėjo pirmiausia „Kanalo“ estetika (viskas čia vyksta po žeme), ištarmė ir kūrėjų meistriškumas, filmas buvo lyginamas su Dante’s „Pragaru“. Teoretikas ir kritikas André Bazinas 1957-aisiais „Cahiers du cinéma“ rašė: „Esame įsitikinę, kad atradome tikro kinematografininko temperamentą ir su optimizmu laukiame būsimų jo kūrinių, ypač jei Wajda suvoks tai, kas dar jo naracijoje ir charakteriuose yra konvencionalu bei akademiška.“

Vis dėlto „Kanalas“ neatsiejamas nuo politinių 1956-ųjų pokyčių, taip kaip „Žmogus iš marmuro“ – nuo 1968-ųjų ir 1970 m. gruodžio įvykių, nes numatė artėjančią „Solidarumo“ revoliuciją Gdansko laivų statykloje. Pasitelkęs Krystynos Jandos suvaidintą jauną tiesos ieškotoją Agniešką, kuri nori kurti dokumentinį filmą apie garsų 6-ojo dešimtmečio pradžios darbo pirmūną Mateušą Birkutą (Jerzy Radziwiłowicz), „Žmoguje iš marmuro“ režisierius demitologizavo komunistinę pokario ideologiją. Kartu su scenarijaus autoriumi Aleksandru Ścibor-Rylskiu (scenarijus buvo parašytas dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje) jie demaskavo vieną tos ideologijos atramų – darbo spartuolių instituciją. Rinkdama medžiagą apie būsimo filmo veikėją, Agnieška sužino, kaip valdžia iš tiesų pasinaudojo Birkutu ir kokią kainą jis sumokėjo už tai, kad tapo ideologų įrankiu. Galiausiai Birkuto paieškos atveda Agniešką į Gdansko laivų statyklą, kur po keliolikos metų ir prasidės „Solidarumas“.

„Žmogaus iš marmuro“ ištarmė buvo aiški, vis dėlto tuometinis kultūros ministras nusprendė išleisti filmą į ekranus. Žiūrovų raginti nereikėjo, nors Lenkų vaidybinių filmų festivalio Gdanske žiuri filmo demonstratyviai nepastebėjo. Tik lenkų kino kritikai skyrė „Žmogui iš marmuro“ savo prizą. Jį Wajda visada vadino pačiu svarbiausiu iš kada nors gautų. Materiali prizo išraiška buvo gana netikėta – tai buvo paprasta plyta, primenanti tas, kurias Birkutas klojo siekdamas darbo rekordo komunistinėje Nova Hutos statyboje.

Pilnametražis Mareko Piwowskio debiutas „Reisas“ – pats kanoniškiausias lenkų kultinis filmas, po 1989 m. jis tapo protesto simboliu. Filmo legendos pagrindas – formos ir turinio novatoriškumas. „Reiso“ frazės pasklido kasdienybėje, tapo jaunimo žargono dalimi, o kelios filmo gerbėjų kartos jį moka atmintinai, nors ir tvirtina, kad „Reiso“ neįmanoma papasakoti, reikia įsižiūrėti į kiekvieną gestą, įsiklausyti į kiekvieną žodį. Filme nėra tradicinės dramaturgijos, personažų, dominuoja komiški skečai.

Ilgai laikytas komunistinės santvarkos satyra, „Reisas“ išlieka aktualus. Scenarijų rašę režisierius ir dramaturgas Januszas Głowackis kritikavo įvairias nelaisvės ir ideologinės priklausomybės formas, parodė, kaip totalitarinės valstybės gyventojai linkę pasiduoti įvairiems manipuliavimo mechanizmams. „Reise“ galime stebėti minios elgesio mechanizmus, rodoma, kaip tai, kas žmonėms primetama „iš viršaus“, palaipsniui ima veikti jų kalbą, elgesį, mąstymo būdą. Be abejo, filmo kūrėjai rėmėsi intelektualaus lenkų grotesko, kurį geriausiai reprezentuoja Witoldas Gombrowiczius ar Sławomiras Mrożekas, tradicija.

Į kelionę Vysla išsirengęs pramoginis „Reiso“ laivas – tai šalies metafora ar alegorija. Laivo keleiviai reprezentuoja skirtingus Liaudies Lenkijos socialinius sluoksnius: čia plaukia darbininkai, inteligentai, mokslininkai, moksleiviai, pensininkai. Jie pasirengę paklusti kiekvienam, norinčiam jais manipuliuoti, kad ir apsišaukėliui laivo masinių renginių vadovui. Šie grožio ar proto standartų neatitinkantys žmonės primena Federico Fellini personažus. Tai amžini gyvenimo statistai, pigių valgyklų lankytojai ir pigių pramogų žiūrovai, kurie savo buvimu kadre farsiškai mėgdžioja, bet kartu ir tyčiojasi iš oficiozo retorikos. Režisierius suteikė galimybę neprofesionaliems aktoriams parodyti, ką jie gali. Tai prisidėjo prie tragikomiškos, kartu tikrą hepeningą primenančios ir absurdą pabrėžiančios „socialistinės tikrovės“ filmo atmosferos. „Reisas“ aktualus, nes rodo, kaip paprasta žiniasklaidai ir jos reklamuojamoms ideologijoms apibrėžti žmogaus poreikius ir vertybes.

Aktualus ir filmo „Pabėgimas iš „Laisvės“ kino teatro“ veikėjas cenzorius Rabkevičius (Janusz Gajos), filmo pradžioje perspėjantis, kad, cenzūrai išnykus, jos teks imtis pačiai visuomenei. Rabkevičius – dramatiškas personažas: jo prisitaikėliškumas nuolat sukelia juoką, bet kartu jis sugeba analizuoti tikrovę tiksliau už nomenklatūros veikėjus. Rabkevičius vis giliau grimzta į nemigą ir jos sukeltą beprotybę ir net įsimyli maištingo filmo heroję. Tačiau, pasak režisieriaus, „Pabėgimo iš „Laisvės“ kino teatro“ veikėju gali pasijusti dažnas žiūrovas, kada nors bandęs slopinti savo mintis ir troškimus ar žaidęs žaidimus su valdžia.

Marczewskis nuosekliai filme nutrina tikrovės ir grotesko ribas: cenzorius nežino, kaip elgtis su filmu, kurio aktoriai atsisako iš ekrano meluoti ir paskelbia savotišką streiką. Cenzorius supranta, kad filmą žiūrintys žmonės nori pakeisti gyvenimą kaip kad tie, kurie jį keičia ekrane. Vienintelė išeitis – pabėgti į kitą tikrovę. Toje kitoje ant stogų vaikšto Fiodoro Dostojevskio ir lenkiškų filmų personažai, tvyro transgresijos atmosfera, kino salėje žiūrovai dainuoja Mozarto „Rekviem“ arijas, o laisvė plinta kaip oru perduodama infekcija. Marczewskis tiksliai diagnozavo filme rodomą laiką – karinę padėtį, įvestą po „Solidarumo“ pakilimo bangos.

Bet kartu jis tiksliai numatė ateitį: filmo pasirodymo metais viename interviu Marczewskis sakė: „Skeptiškai vertinu laisvės problemą. Kai į pasaulį žiūri pro kalėjimo langelį, viskas, kas už jo, atrodo gražu. Bet paskui, kai jau įžengsi į tą tikrovę, joje pastebėsi vis kitus barjerus ir apribojimus. Taip pat tuos, kuriuos sukuriame patys. Pabėgimo galimybė yra, bei kai įžengi į laisvės pasaulį, į vaizduotės pasaulį, net ten reikia mokėti už praeities klaidas. Mano cenzorių persekioja personažas, kurį jis kadaise pašalino iš filmo. Jis vadinasi „Raskolnikovas“. Raskolnikovas persekioja cenzorių kaip sąžinės priekaištas, stebi jį. Bet net cenzorius galiausiai patenka ant stogo, kuris yra pabėgimo vieta daugeliui žmonių. Tokių pabėgusiųjų netikėtai yra labai daug.“

Klasikinius specialiosios programos filmus papildys dokumentinė Martos Dzido ir Piotro Śliwowskio juosta „Solidarumas pagal moteris“ („Solidarność według kobiet“, 2014), pasakojanti apie moteris, kovojusias su komunizmu.