„Juodaodė motina“ – režisieriaus Khaliko Allaho meilės laiškas Jamaikai

Kadras iš filmo
Kadras iš filmo

Niujorkietis fotografas ir režisierius Khalikas Allahas meno gerbėjams žinomas dėl savo ypatingos vaizdo kūrimo filosofijos. Geriausiai ji atsiskleidė 2015-aisiais pasirodžiusiame filme ,,Nigeriai lauke“ („Field Niggas“, 2015), sukurtame naktiniame Harleme (Niujorkas). Išskirtiniu autoriaus braižu pasižymi ir naujausias dokumentinis darbas ,,Juodaodė motina“ („Black Mother“, 2018), kviečiantis pakeliauti po neatrastą Jamaiką. Pristatydamas aibę ryškių asmenybių, šią salą vadinančių namais, režisierius atskleidžia sudėtingą šalies istoriją, brėžia paraleles tarp kolonijinių laikų ir dabarties skaudulių, tyrinėja religijos, lytiškumo, asmens, tapatybės klausimus: ,,Šį filmą visada įsivaizdavau kaip prizmę, per kurią pereina šviesa. Nors vietomis gali pasirodyti liūdnas ar bjaurus, jis perteikia modernios Jamaikos paveikslą, pabrėždamas šios salos ir juodaodžių moterų šventumą“, – sako režisierius.

Išvysti šį jaudinantį dokumentinį filmą galimybę turės ir XI Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovai. Belaukdami rugsėjo 20 d. prasidėsiančio festivalio, siūlome iš arčiau susipažinti su dokumentinio kino poetu K. Allahu. Kalbamasi apie įkvėpimą, bendrą darbą su ritmenbliuzo žvaigžde Beyoncé, Jamaikos pastangas išsivaduoti iš kolonijinio palikimo bei juodaodžių balsą šiandieniame pasaulyje.

 

,,Juodaodė motina“ sugeba žiūrovą perkelti į kitą pasaulį. Netgi palikus kino teatrą atrodo, kad tebesi kitoje visatoje, filme matytose vietose. Galima teigti, kad ši tendencija Jūsų darbuose pasikartoja.

Džiaugiuosi, kad pavartojote žodį ,,perkelti“, nes filmas ir turėtų žiūrovą kur nors nuskraidinti – geras kūrinys yra tarsi kelionė. Ši kelionė padeda nukeliauti giliau, į savo paties vidų. ,,Juodaodė motina“ – tai filmas, kuris gali tave taip paveikti, kad žiūrėsi neatsitraukdamas, tačiau, jei to norėsis, suteiks laisvės ir distancijos. Šis darbas skatina užsimerkti – kitaip nei sakytų kiti režisieriai: „Neatsitrauk, žiūrėk mano filmą ir nenusisuk.“ Egzistuoja daug filmo sluoksnių, kuriuos įvairūs žmonės gali suprasti skirtingai, juk 80-metis yra sukaupęs kitokią gyvenimo patirtį nei mokinukas. Tad svarbiausia man buvo sukurti kažką, kas perkeltų auditoriją į kitą vietą. Leisti žiūrovams pasijusti, kad jie tarsi auga kartu su manimi. Nors filmas yra abstrakčios dokumentikos kūrinys, nemėgstu sąvokos ,,eksperimentinė dokumentika“, nes ji reiškia, kad nenumanai, koks bus rezultatas. Kurdamas filmą aš žinojau, koks jis ir ką noriu pasakyti.

 

Filmuoti pradėjote 2015-ųjų sausį. Kada darbas buvo baigtas?

Šių metų vasario gale. Baigus filmuoti, filmas turėjo pereiti daugybę montažo stadijų. Sausio gale atlikus paskutinius pakeitimus, mūsų laukė spalvinimo ir įgarsinimo darbai. Su garsu dirbau nuo pat pradžios, man taip pat padėjo garso menininkas 4th Disciple (Selwyn Bougard). Paskui dar susitikau su Joshu Furey, vienu iš padėjusiųjų kurti filmą ,,Nigeriai lauke“. Teko nemažai padirbėti, kol galiausiai atlikome paskutinį garso patikrinimą.

 

Filmavote įvairiomis kameromis, tarsi norėdamas skirtingais būdais atrasti Jamaiką. Kokie buvo jūsų ketinimai?

Parodyti platų savo, kaip operatoriaus, diapazoną. Dalis medžiagos filmuota kamera „Canon ES190 Hi8“, kurią man nupirko mama, kai buvau 14-os.

 

Kodėl filme atskiriate vaizdą nuo garso? Jau antrą kartą tai darote ilgo metražo darbe.

Mano siekis – sukurti kitą dimensiją, kuri tampa tarsi literatūros kūriniu. Kai skaitai knygą, pasikliauji savo proto ir vaizduotės gebėjimu kurti vaizdinius. Nors tai filmas ir žiūrovas mato vaizdus bei girdi garsą, būtent pertrauka tarp jų leidžia dalyvauti veiksme, tarsi skaitant. Tokio žiūrovo įtraukimo aš ir siekiu. Galima filmą suprasti tiesiog jį stebint, bet kai įžengi į jo pasaulį, išgyveni tarsi savo paties gyvenimą. Pagaliau mano filmai nėra tik filmai – jie yra kanalai, tam tikri portalai. Kuriu filmus žiūrovams, bet juos pateikiu taip, kad ir kiti režisieriai pajustų galimybę kurti filmus taip, kaip jiems norisi. Jie gali sakyti: ,,Et, būtinai turiu imtis šio komercinio projekto“, bet tada jie pamatys mano filmą ir pasakys: ,,Velniop tą komerciją. Sukursiu ką nors, kas man asmeniškai svarbu.“

 

Kokie kiti kūrėjai jus įkvepia?

Gal ir keista, bet kurdamas ,,Juodaodę motiną“ nežiūrėjau daug savo kolegų filmų. Jie įvairiuose kino festivaliuose pristatė nuostabius darbus, bet aš semiuosi įkvėpimo iš žmonių, kurie gyvenime užsiima kiek kitomis veiklomis nei aš. Pavyzdžiui, įgarsinant filmą buvo labai įdomu dirbti su tuo pačiu 4th Disciple. Anksčiau jis buvo repo grupės ,,Wu-Tang Clan“ prodiuseris, taip pat bendradarbiavo su hiphopo grupėmis ,,Killarmy“ ir ,,Sunz of Man“. ,,Juodaodės motinos“ kūrybinio proceso metu peržiūrėjau ir visus japonų kino režisieriaus Akiros Kurosawos darbus. Aš kuriu dokumentiką, o Kurosawos filmai yra daugiau naratyviniai tradicine prasme. Nesame labai panašūs, tačiau jo originalumas mane įkvepia.

 

Kodėl nusprendėte dedikuoti filmą Jamaikai?

Dar būdamas trejų nuolat čia atvykdavau. Į Niujorką atėjus žiemai, porą savaičių praleisdavau Jamaikoje. Mažai kas žino, kad aš jamaikietis, mano mamos šeima kilusi iš čia, o tėčio – iš Irano.

 

Abi šios kultūros labai turtingos savo paveldu.

Tikrai taip. Man reikėtų daugiau pasidomėti Irano kinu. Šįkart labiau orientavausi į savo jamaikietišką pusę, mat dauguma giminaičių, kilusių iš šios salos, gyvena Niujorke, ir kol augau, vis apsilankydavome Jamaikoje. Pasirodžius ,,Nigeriams lauke“, susidomėjimas manimi išaugo, tad atsirado daugiau galimybių bei lėšų kurti naujus projektus. Ypač tuo, ką dar tik planuoju kurti, susidomėjo nevyriausybinė kino organizacija ,,Cinereach“, tad nusprendžiau pasinaudoti galimybe prisiliesti prie sau artimų dalykų. Iki tol trumpai užsiėmiau ir komerciniais projektais, bet manęs jie netraukė. Geras draugas, vaizduojamojo meno kūrėjas Fab 5 Freddy, mane paskatino sakydamas: ,,Savo unikaliu stiliumi turėtum sukurti dar du filmus, panašius į ,,Nigeriai lauke“, tai būtų trilogija.“

 

Filme pateikiama filmuota medžiaga, kurioje matome Jus dar vaikystėje. ,,Juodaodė motina“ tarsi atlieka dvejopą vaidmenį – plačiai pristato Jamaiką ir yra meilės laiškas Jūsų šeimai.

Taip, stengiausi surasti balansą – norėjau, kad į filmą būtų įtraukta mano šeima, tačiau nenorėjau kurti autobiografijos. Vengiau užkadrinio balso, sakančio: ,,Mano senelis gimė tada ir tada, šioje apygardoje...“ Tad viskas buvo susieta su bendru Jamaikos kontekstu – medžiaga apie mano šeimą yra dalis filmo autentiškumo. Siekiau papasakoti istoriją iš Jamaikos perspektyvos, juk nors ir gimęs Amerikoje, esu kilęs iš čia. Todėl kurdamas filmą stengiausi būti kuo nuoširdesnis, pateikti medžiagą autentiškai. Kino pasaulyje visada rasime teorinių ir intelektualių pokalbių – šiame filme jų taip pat nemažai.

 

Religija ir istorija užima svarbią vietą ,,Juodaodėje motinoje“, tačiau jūs pabrėžėte, kad ne mažiau svarbi ir kalba. Ar dėl to specialiai neįtraukėte titrų? Juk ne visi žmonės supranta išskirtinį jamaikiečių dialektą.

Pristatydamas filmą festivalyje ,,True/False“ (Misūris, JAV) nemaniau, kad titrai yra reikalingi. Nors filme šiek tiek kalbama jamaikiečių patois dialektu, jo nėra daug. Jamaika yra įdomi tuo, kad vietiniai žmonės kalba įvairiausiomis kalbomis, nors valstybinė kalba yra anglų. Juodaodžiai labai išradingi kalbos kūrimo procese. Mes nuolat sugalvojame naujų žodžių, juos pakeičiame ar kitaip modifikuojame. Tad skirtingose Jamaikos apylinkėse kalba šiek tiek skiriasi. Tačiau manau, kad žiūrėdami filmą žmonės tikrai supras daugumą pasakytų žodžių. Net jei ko ir nesupras, esmės tai nekeis. Atvirkščiai, daugybė žiūrovų dėkojo, kad nėra titrų. Filme esama tiek daug skirtingų žmonių portretų, kad nenoriu, jog dėmesį atitrauktų skaitymas. Tačiau į Kauną atkeliausiančiame filme titrai tikrai bus!

 

Buvote vienas iš Beyoncé albumo ,,Lemonade“ operatorių. Tuo pat metu filmavote ir ,,Juodaodę motiną“. Kaip sekėsi šis projektas ir kokią įtaką turėjo filmo kūrimui?

Nemanau, kad turėjo kokios nors įtakos, nes nežinojau, jog tai Beyoncé projektas. Viskas vyko labai slaptai, kiekvienas turėjo savo vaidmenį ir stengėsi jį atlikti. Su šia atlikėja asmeniškai nedirbau, tiesiog sėdėjau Naujajame Orleane ir dirbau savo darbą. Tai buvo tik komercinis užsakymas, man daug mieliau užsiimti savais projektais ir perteikti savo paties kūrybines vizijas.

 

Esama tikrai nuostabių juodaodžių fotografų, kurie taip pat filmuoja ir dokumentuoja miesto gyvenimą: Jamelas Shabazzas, Kevinas Jerome’as Eversonas, Devinas Allenas, RaMellas Rossas, Malikas Hassanas Sayeedas, ir, žinoma, Kahlilas Josephas. Ar jaučiatės šio augančio judėjimo dalimi? Galbūt esama kitų menininkų, su kuriais jaučiatės priklausąs vienai bendruomenei?

Be abejonės. Jamelas Shabazzas yra man tarsi brolis, daug kalbamės, jaučiu didelį palaikymą iš labai išmintingo žmogaus. Kaip ir aš, jis gyvenime patyrė visko. Tačiau nebūtinai užmegsiu ypatingą ryšį su žmogumi vien dėl to, kad jis yra juodaodis ir veikia ką nors unikalaus ar savo darbuose vaizduoja juodaodžių patirtis.

 

Todėl ir norėjau to paklausti – kartais žmonės šiuos palyginimus gali priskirti ir jums.

Tikra tiesa. Tačiau aš vertinu balsus, kurie pasakoja istorijas. Būtent istorijas (daugiskaita) – jų yra labai daug. Juodaodžiai praeityje neturėjo galimybių įsitraukti į meno pasaulį, kaip dabar galime mes. Situacija buvo labai bloga ir, deja, meno industrijoje vis dar yra. Tačiau labai stengiuosi tęsti tokių žmonių kaip JAV fotožurnalistas Gordonas Parksas tradiciją: į viską žiūrėti rimtai ir žmonėms padėti.

Filmas ,,Nigeriai lauke“ pasakoja maišto istoriją. Daugybė fotografų, ne tik juodaodžių, tiesiog fotografuoja skirtingus vaizdus. Gražios moterys, kraštovaizdžiai – tai nuostabu, tačiau ,,Nigeriai lauke“ buvo tarsi grožio antonimas, atskleidžiantis visai kitus dalykus. Dabartiniame filme taip pat yra gražių moterų ir kraštovaizdžių, bet šiuo darbu stengiausi parodyti kitą Jamaikos pusę: neteisiant ir nekritikuojant atskleisti vienas šalia kito egzistuojančius dalykus – purvinus ir šventus. Štai tokia Jamaika yra iš tikrųjų.

 

Ar atskleisti šalies dichotomijas pasirinkta sąmoningai? Filmas kupinas kontrastų – vaizduojami nuostabūs Jamaikos vandenys ir kraštovaizdžiai, o tada dėmesys krypsta į kolonijiniais laikais vykdytus žemės ir jos gyventojų plėšimus. Galbūt ši idėja atsirado dokumentuojant skirtingus žmones?

Negaliu pasakyti, kad sąmoningai stengiausi sukurti kontrastą. Nematau prasmės pabrėžti priešpriešas. Atvirkščiai, prasmė man slypi vienybėje ir pilnatvėje. Tačiau Jamaikoje pilna prieštaravimų. Joje gausu išteklių, bet ekonomiškai žmonės gyvena sunkiai. Mano siekis buvo parodyti šalį visais 360 laipsnių. Ėmiau interviu iš žmonių, ramiai gyvenančių šalies gilumoje, ir miestiečių, patiriančių pragarą. Tad šis paradoksas, mano nuomone, buvo tik papildymas, o ne esmė. Filmas primena seniausią Jamaikos laikraštį ,,The Gleaner“ – daug istorijų, nekrologai gale ir šiek tiek vilties.

 

Juodaodžius žemyne ir diasporoje sieja istorija, paženklinta rasizmo ir kolonializmo paliestų kultūrinių vaizdinių. Įžvelgiu ryšį su filmu ,,Handsvorto dainos“ („Handsworth Songs“, rež. John Akomfrah, 1987). Jūs savaip, pasitelkdami avangardą, perrašote istoriją. Gal žmonės dabar to neįvertina, bet ateityje sulauksite daug dėmesio.

Paminėjote kolonializmą – Jamaika yra sala, kuri buvo išprievartauta. Didžioji Britanija ją prievartavo ypač ilgai. O kur dar vergovė... Kai pagalvoji, Jamaika yra nepriklausoma tik nuo 1970-ųjų, ne taip ir ilgai. Čia esama didelių laivų, dešimtmečiais gabenusių boksitą į Kiniją bei kitas šalis aliuminiui gaminti. Taip ji tapo sala prostitute. Žinau, skamba beprotiškai, bet ji vis dar išnaudojama. Tačiau tai nepaneigia dalykų, kuriuos minėjau prieš tai: Jamaika yra šventa žemė, bet užgyti turės dar daug žaizdų. Tai mano požiūris, tad pasakojime nemažai subjektyvumo.

 

Filmo pabaigoje rodoma ypatinga scena – vaiko gimimas. Natūraliai kyla klausimas, kaip užsitarnavote filmuotų žmonių pasitikėjimą? Juk filme vaizduojami ne tik Jūsų artimieji, bet ir visiškai svetimi žmonės.

Turiu stiprius ryšius su Jamaika, tad nemaža dalis filmo veikėjų su manimi vienaip ar kitaip susiję. Aišku, filmavau ir nepažįstamuosius. Pavyzdžiui, moterį, besimeldžiančią filmo pabaigoje. Su filmo kūrybine grupe važiavome vietove pavadinimu Pietų Lamaras. Visi tyliai klausėmės muzikos. Staiga pamačiau einančią moterį, nuo galvos iki kojų apsirengusią baltai. Liepiau sustabdyti mašiną ir iššokau su kamera. Jos maldos scena tapo filmo kertiniu akmeniu. Visiškai jos nepažinojau. O su filme gimdančia moterimi sieja kiek kitokia istorija: ji yra vyro, filme vedusio derybas su prostitutėmis, dukterėčia. Jos dėdę Rogerį pažįstu seniai, šis metų metus mane vežiodavo po salą, net prieš man pradedant čia fotografuoti.

 

Kokie tolesni Jūsų planai?

Po ,,Juodaodės motinos“ ketinu šiek tiek atsipūsti ir labiau pasinerti į fotografiją – laukia paroda Niujorke. Esu ne tik režisierius, bet ir fotografas. Kai bemontuojant filmą tekdavo stabdyti darbus dėl techninių kliūčių, pasiimdavau fotoaparatą, išeidavau į gatves ir tiesiog fotografuodavau, kad pravalyčiau mintis. Neseniai grįžau iš Dubajaus, tikriausiai artimiausiu metu vėl vyksiu į Artimuosius Rytus. Pradėjau galvoti, gal vertėtų sukurti filmą apie Iraną. Tačiau nežinau, ar iš karto to imsiuosi, man dar tik 32-eji, tad galiu ir palaukti, sukurti keletą kitų projektų ir tik tada grįžti prie ,,Juodaodės motinos“ pobūdžio filmų. Manau, kad ilgai netruks užsikrėsti kūrybine nuotaika, juk tai mano pagrindinis darbas. Nors ir mėgstu kalbėti apie savo filmus, dažniausiai darau tai per ilgai ir mane vėl apima noras kurti.

 

Parengta pagal „Film Comment“ žurnalo medžiagą.

Interviu autorė Rooney Elmi

Tekstą vertė Gintarė Vasiliauskaitė